„Istorija“. Mokslo darbai. 64 tomas
Eugenijus JOVAIŠA. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.)
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas ankstyvųjų viduramžių pradžios baltų visuomenės apibūdinimas, kunigaikščių, karo vadų ir kariaunos atsiradimo baltuose laikas, paliečiami kunigaikštiškų kapų etniškumo klausimai, gotų, hunų, avarų ir baltų santykiai naujojo Europos politinio žemėlapio formavimosi aušroje.

Prasminiai žodžiai. Jordanas, kariauna, karinė aristokratija, karinis elitas, Kasiodoras.

Įvadas

V amžiaus antroje pusėje ir VI amžiuje baltų genčių ribos įgavo baigtines formas, kurios didele dalimi atpažįstamos ir istorinių laikų pradžioje. Sunku nesutikti, kad žemėlapio stabilumą lėmė ir visuomeninių jėgų suformuotos valdymo bei valdymosi struktūros, kurios turėjo atitikti pačią visuomenės sluoksninę (ar jau luominę?) sudėtį. Tad kokia ji, ta baltų visuomenė, turėjo būti ankstyvųjų viduramžių pradžioje? Keli šio laikotarpio baltų visuomenę apibūdinantys terminai atskleidžia skirtingas visuomenės gyvenimo puses: „klasinės visuomenės formavimosi laikotarpis“ – terminas, naudotas sovietinėje istoriografijoje įprastai klasių pakopinei genezei apibrėžti [1]; „Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpis“ naudotas ir tebenaudojamas norint susieti baltų istoriją su Europoje vykusia hunų, gotų migracija, su naujųjų valstybinių darinių kiltimi [2]; „Vidurinis geležies amžius“ – terminas, aktualus nurodant visuomenės pasiektą technologinį etapą [3]; „Karinės demokratijos laikotarpis“ – sakoma, kai norima „įrėminti“ socialiai susluoksniuotą visuomenę [4]; „Vadystės“ (protovalstybės) – kai norima nurodyti visuomenės pasirengimo stoti į valstybingumo kelią pakopą [5]. Visi šie terminai turi teisę gyvuoti: kiekvienas atskleidžia arba tyrinėtojo, arba tyrinėtojo epochos nuostatą tyrinėjamo objekto atžvilgiu. Tačiau visų šių apibūdinimų pagrindas – priešistorės paminklų ir ypač laidojimo paminklų tyrimai. Nuo XIX a. pabaigos vokiečių, lenkų ir lietuvių archeologai V–VI a. baltų genčių kapinynuose ištyrė daugybę palaidojimų, pasižyminčių išskirtine laidosena, įkapių gausa bei prabanga. Juos jau įprasta vadinti kunigaikščių kapais, o jų medžiaga – tai neįkainojamas pagrindas to laikotarpio visuomenės tyrimams.

 

1 il. Ankstyvųjų viduramžių pradžios etnokultūrinės sritys: 1 – lietuviai, 2– aukštaičiai, 3 – žemaičiai, 4 – kapai su akmenų vainikais, 5 – Lamata, 6 – skalviai, 7 – kuršiai, 8 – žiemgaliai, 9 – sėliai ir latgaliai, 10 – jotvingiai, 11 nadruviai (Tautavičius A., 1996).

Baltų kunigaikščių kapai

Ankstyvuosius prūsiškųjų kunigaikščių kapų kompleksus 2005 metais aprašė ir savaip interpretavo V. I. Kulakov publikacijoje „B1-C1 fazės Baltijos kunigaikštiškieji palaidojimai“ [6]. Su mūsų nagrinėjamuoju laikotarpiu jie turi betarpišką ryšį vien dėl to, kad pats terminas „kunigaikštiškas kapas“ naudojamas jau 10–200/220 metų palaidojimams įprasminti. Iki mūsų tyrinėjamo laiko praeis bent 300 metų, tad netenka abejoti, kad romėniškojo laikotarpio pradžios medžiagoje atsiskleidę karinio elito kapai yra svarbūs ankstyvųjų viduramžių pradžios procesams suprasti. V. I. Kulakov pateikė jam žinomų pirmųjų baltų kunigaikščių kapų, rastų prūsų Ilischken (Kr. Wehlau), Wiekau (Kr. Fischhausen), Klein Fließ (Kr. Labiau), Kirpehnen (Kr. Samland) kapinynuose, katalogą. Kapai datuojami 10–200/220 metais ir išsiskiria ginklų gausa, raitelio aprangos reikmenimis bei geriamaisiais ragais.

2 il. I–III a. socialiai prestižinių Baltijos kapų žemėlapis (V.I. Kulakov, 2005).

IV amžiaus pabaiga ir V amžiumi datuojami dviejų jotvingių kunigaikščių kapai buvo ištirti 1956 ir 1957 metais Švaicarijos pilkapyno 2 ir 25 pilkapiuose (Suvalkų apskritis, Lenkijos Respublika) [7]. 1956 metais antrame pilkapyje ištirtų vyro griaučių krūtinės srityje gulėjo 2 lankinės žieduotosios sidabru puoštos segės, šalia jų – 2 žalvariniai pincetai ir šukos, prie kairio šono – dviašmenis kalavijas, pentinis kirvis bei diržo pėdsakai. Diržas ar kalavijo makštys buvo papuoštos žalvarine briedžio figūrėle ir 2 apskritomis žalvarinėmis plokštelėmis, padengtomis sidabrine paauksuota ornamentuota skardele, diržas turėjo sidabrinę sagtį. Ant kairio dubens gulėjo geležinis pusrutulio formos antskydis, ant kojų – geležiniai pentinai, o kairėje pusėje prie kojų, prie kalavijo galo, – puošnių kamanų liekanos. Galvos kairėje pusėje buvo padėtos vienanarės žirklės, o galvūgalyje – 2 įmoviniai ietigaliai. Prie jų buvo antrų puošnių kamanų liekanos. 1957 metais buvo ištirtas 25 pilkapis. Jo centre gulėjo žirgo griaučiai su dvinariais žąslais ir sagtimis, o netoliese, 2 metrus į šiaurę, 1,2x2 m dydžio duobėje buvo rastos sudeginto žmogaus kaulų liekanos. Tarp jų buvo sidabrinė lankinė segė, 2 gintaro karoliai, Damasko plieno dviašmenis kalavijas, emaliu puošta apskrita plokštelė ir vienanarės žirklės.

3 il. III–VI a. karinio elito kapų, minimų šiame straipsnyje, radimvietės (E. Jovaiša, 2006).

Pirmasis kapas datuojamas IV a. pabaiga, antrasis – V amžiumi. Abu vyrai palaidoti su žirgais ar jų apranga, vietinės gamybos papuošalais (lankinėmis segėmis), įrankiais ir ginklais (kirviu, ietigaliais). Įkapės brangios: sidabrinės ar sidabru puoštos segės, sagtis, žirgo kamanos. Šalia vietinių gaminių yra ir importinių – Damasko plieno dviašmenis kalavijas, emaliu puošta plokštelė. Abiejuose kapuose rastos žirklės, o 2 pilkapyje pincetai ir šukos. Pastaruosius daiktus tyrinėtojai sieja su pagoniškais ritualais.

4 il. IV a. pabaigos jotvingių kunigaikščio kapas iš Švaicarijos pilkapyno 2 pilkapio (Suvalkų apskritis, Lenkijos Respublika) (Antoniewicz J., Kaczyński M., Okulicz J., 1958).

1958 metais V–VI a. jotvingių karinio elito kapą Krikštonyse (Lazdijų raj.) ištyrė P. Kulikauskas[8],1958 metais ankstyvųjų viduramžių pradžios karinio elito kapą Reketėje (Kretingos raj.) ištyrė O. Navickaitė-Kuncienė [9]. 1970 metais A. Tautavičius Taurapilio (Utenos raj.) pilkapyne ištyrė kariniam elitui priklausantį kapų kompleksą – kunigaikščio ir jo palydos kapus [10]. A. Tautavičius pilkapyną skiria lietuviams ir datuoja V amžiaus pabaiga ir VI amžiaus pradžia. Mano, kad tai – seniausi kapai lietuvių pilkapiuose.

Vakarinėje komplekso dalyje, nedidelės kalvos centre, buvo supiltas pilkapis (Nr. 5) kunigaikščio kapui. Kapui įrengti iškasta didesnė nei įprasta kapo duobė, kurioje vienas šalia kito buvo palaidotas kunigaikštis ir jo kovos žirgas. Virš kapo supylė didesnį sampilą, aplink kurį sudėjo stambių akmenų ratą. Laidojimo papročiai ir didžioji įkapių dalis neišsiskiria iš to laiko Šiaurės Rytų Lietuvos kapų inventoriaus. Jame rastas Rytų Lietuvai įprastos formos pentinis siauraašmenis kirvis, peilis, Lietuvai būdingas antskydis, ietigaliai, segė, pincetas, galąstuvas. Ir kapo inventorius, ir laidojimo papročiai liudija, jog tai – vietinio gyventojo kapas.

5 il. V a. pabaigos – VI a. pradžios kunigaikščio kapas iš Taurapilio (Utenos raj.) pilkapyno 5 pilkapio (Tautavičius A., 1981).

Kunigaikštišką rangą išskiria ginklų ir kario aprangos puošnumas: žalvarinėmis vinutėmis prie medinio pagrindo pritvirtintas antskydis, ant kojų uždėti pentinai, kuriuos su apavu jungė sidabru apkaustyti diržai, ant piršto užmautas sidabrinis žiedas. Iš Padunojo atvežto kalavijo makštis puošė sidabriniai paauksuoti apkalai, plokštelės, sagtys, geležinė, granatais dabinta sagtis ir savitai kaustytas ragas. A. Tautavičiaus ir K. Godłowski teigimu, ragas ir pincetas susiję su religiniais ar pilietiniais ritualais. Pavyzdžiui, geriamasis ragas gali būti siejamas su priesaika, kuria sutvirtinama sutartis, taika ar kitokie tarpgentiniai reikalai. Manoma, kad baltų gentyse apeigas atlikdavo bendruomenės galva, vėliau – genties ar žemės kunigaikštis. Panašus paprotys buvo ir Vidurio Europoje: ten kunigaikščių kapuose dažnai randamas pincetas ir puošnus geriamasis ragas, o kartais dar ir žirklės bei šukos [11].

Bene įspūdingiausiu Taurapilio atradimu reikia laikyti ne tiek patį kunigaikščio kapą, kiek aplink centrinį kunigaikščio kapą išdėstytus jo palydos pilkapius. Jų čia turėjo būti iki 13, tačiau ištirti tik 8 likę. Tyrinėtojas neabejoja, kad tai karių raitelių kapai, kuriuose rasta įprastų lietuviams ginklų, tarp jų ir kovos kirvių. Dar svarbesnę išvadą autorius išsakė kalbėdamas apie rytinės Taurapilio pilkapyno dalies medžiagą. Pasak jo, vakarinėje grupėje yra turtingų karių ir jų vado kunigaikščio kapas, o rytinėje – eilinių to paties laiko bendruomenės narių kapai.

6 il. V a. pabaigos – VI a. pradžios kario kapas iš kunigaikščio palydos – kariauninkų pilkapių, Taurapilio (Utenos raj.) pilkapyno 6 pilkapio kapas (Tautavičius A., 1981).

1977 metais E. Jovaiša [12] ir 1978–1984 metais V. Kazakevičius Plinkaigalio kapinyne [13] ištyrė, galima sakyti, etaloninius aukštaičių karinio elito kapus. 360 šio kapinyno kapų datuojami III–VI amžiumi. Tarp V–VI amžiumi datuojamų kapų yra neabejotinai kunigaikščiams arba kariniam elitui priklausančių kapų. 8 vyrų kapuose (2, 50, 54, 59, 61, 64, 80, 332) rasti geriamieji ragai su unikaliais sidabriniais apkalais. Kunigaikštiškų kapų inventorius pasižymi puošnumu, ginklų bei kario aprangos turtingumu. Sidabrinės segės, sidabrinės antkaklės, sidabrinės storėjančiais galais apyrankės, puošnūs ornamentuoti apavo diržų apkalai ir sagtys, pentinų diržai, perpetės, kovos peiliai, kovos kirviai, ietys, o tarp ritualinių daiktų – kaulinis Saulės diskas. Moteriškosios „karinės aristokratijos“ dalies kapų įkapių gausa ir jų meninė raiška atsiskleidžia papuošalų ir aprangos reikmenų formų įvairovėje bei ornamentikoje.

7 il. V a. pabaigos – VI a. pradžios 54 kario kapas iš Plinkaigalio (Kėdainių raj.) plokštinio kapinyno (V. Kazakevičiaus nuotrauka, dėkoju D. Kazakevičienei už leidimą ja pasinaudoti).

Žemaičių areale L. Vaitkunskienė ištyrė kario raitelio kapą iš Žvilių kapinyno 47 kapo [14]. Čia rasta raitelio aprangos reikmenų – pentinai, kamanos, perpetė ir visas papuošalų kompleksas. Kario kapą L. Vaitkunskienė datuoja IV a. viduriu, tačiau su tokiu datavimu nesutinka V. Šimėnas, nurodydamas, kad jį reikėtų datuoti V a. viduriu [15].

8 il. IV a. 47 kario-raitelio ginklai, aprangos reikmenys ir papuošalai, žirgo žąslai ir kamanos pagal Žvilių (Šilalės raj.) plokštinio kapinyno 47 kapo medžiagą (Vaitkunskienė L., 1989, 1999).

Skalvių žemės kunigaikščių kapus tyrė V. Šimėnas. 1986–1990 ir 1994–1997 metais Vidgiriuose jis ištyrė 64 V amžiaus antra puse ir VI amžiumi datuojamus kapus. 30 ir 32 kapas yra neabejotini kunigaikščių kapai [16].

9 il. V a. pab. – VI a. pradžios Vidgirių kunigaikščio kapo planas ir karsto konstrukcija (Vidgiriai, 30-tas kapas, Šimėnas V., 2006).

30 kape su kunigaikštiška pagarba įrengtas kapas patvirtina baltų ryšius su Padunojo sričių tautų kraustymosi įvykiais. Didžiulėje kapo duobėje buvo atskirta vieta kunigaikščio žirgo kapui, o nuo jo laiptas vedė į kunigaikščiui skirtąją kapo dalį. Karstas buvo padarytas iš masyvių ąžuolinių lentų, o jo pagrinde sumontuotos aukštos medinės kojos. Be Padunojo meistrų kovos peilio, sidabrinės paauksuotos segės, kunigaikščio kape buvo rasti žąslai, antkaklė, keturios segės, apavo sagtelė, sidabrinė apyrankė ir žiedas, pakabutis, geriamasis ragas su sidabro apkaustais, mediniai smeigtukai ir ornamentuotas dvigubo nupjauto kūgio formos karolis. Mediniai smeigtukai ir nedegto balto molio karolis greičiausiai apeiginės paskirties daiktai, beje, kaip ir Plinkaigalio 2 kapo kaulinis ornamentuotas diskas. Kariui sudėjo ir papildomų įkapių – žiedai ir žalvarinės įvijos rastos beržo tošies dėžutėje.

10 il. Kelios V a. pab. – VI a. pradžios Vidgirių kunigaikščio kapo įkapės ant karsto lentos (Šimėnas V., 2006).

Kiek vėliau, 1998–2001 metais, V. Šimėnas ištyrė 52 II–VII amžiaus kapus Barzūnuose (Tauragės raj.). Ankstyvųjų viduramžių pradžiai skiriama 30 kapų. Iš jų neabejotinai kunigaikščio ar karinės aristokratijos atstovui reikia skirti V amžiaus antrąja puse datuojamą 5 kapą. Turtingas karys palaidotas kartu su žirgu ir iš tiesų kunigaikštiška prabanga: gintaro karolių vėrinys, antkaklė su kabliuku ir kilpele, 2 žiedai, 5 lankinės žieduotosios segės, perpetė kovos peiliui prilaikyti, įmovinis kirvis, 2 ietigaliai, geležinis dalgis ir pagaliau dažni kunigaikščių kapų palydovai – pincetas ir galąstuvas. Tarp žirgo įkapių – dvinariai žąslai ir kamanos [17].

11 il. V a. karinio elito atstovo 5-as kapas iš Barzūnų kapinyno (V. Šimėno nuotr., 1999).

2006 metais šių eilučių autorius pradėjo Vėluikių (Tauragės raj.) plokštinio kapinyno tyrinėjimus. 150 kvadratinių metrų plote ištirti 3 nedegintų mirusiųjų kapai [18]. Pirmasis kapas priklausė 18–20 metų vyrui. Įkapės – geležinis ietigalis, kovos peilis su perpetės geležine sagtimi, žalvarinė lankinė žieduotoji segė, dvi žalvarinės juostinės apyrankės ir du žalvariniai žiedai – leidžia datuoti kapą III a. antrąja puse–IV a. pradžia. Antrasis kapas priklausė 25–30 metų moteriai. Įkapės – geležinė yla, žalvarinis įvijinis žiedas, geležinis lazdelinis smeigtukas – leidžia datuoti kapą III a. antrąja puse–IV a. Trečiasis kapas priklausė 40–45 metų vyrui. Įkapės – geležinis ietigalis, kovos peilis su puošnia, žalvariniais spurgeliais ornamentuota ir žalvariniais pakabučiais puošta perpete, geležinis įmovinis kovos kirvis, dvi žalvarinės lankinės žieduotosios segės, dvi žalvarinės apyrankės (juostinė ir storėjančiais galais), du žalvariniai žiedai, žalvariniai trinarių žąslų žiedai, žirgo kamanos su žalvariniais kryžiaus pavidalo apkalais – leidžia kapą skirti karinio elito viršūnei ir datuoti IV a. antrąja puse – V a. pradžia.

12 il. IV a. antros pusės ir V a. pradžios karinio elito atstovo 3-as kapas iš Vėluikių kapinyno (E. Jovaišos nuotr., 2006).

Kunigaikštiškieji kapai ir etninės istorijos klausimai

Didžioji mūsų proistorės „baltoji dėmė“ yra išsamūs senųjų baltų bendruomenių tyrimai. Ypač jautriai tai atsiliepia, kai mėginame įvertinti ir apčiuopti tą laiką, kai baltų visuomenė darėsi panaši į, M. Gimbutienės žodžiais, istorinių laikų pradžios visuomenę. Kitaip tariant, kai ji įgavo luominėms visuomenėms būdingą hierarchinę valdžios sistemą su ryškiai išreikštu kariniu tos sistemos palaikymo dariniu – kariauna. Ir čia atrandame prieštaringiausių nuomonių. Sovietmečiu kunigaikštiškųjų kapų sąryšio su Europoje vykusiais etniniais procesais tyrinėjimai nebuvo skatinami. Ypač nebuvo skatinamas baltų visuomenės kilties ir jos įtakų nušvietimas: sovietinė archeologijos mokykla visur, net ir Fatjanovo ar skitų visuomenėse, ieškojo slavų kilties šaknų, ieškojo slavų pasaulį iškeliančių ir jos kilmę ankstinančių patvirtinimų. Tad sena baltų kiltis, o dar labiau jos vaidmuo Europos istorijoje neturėjo jokių galimybių būti bent jau objektyviai išaiškinta. Todėl ankstyvieji baltų pasaulio luominės visuomenės požymiai – kunigaikštiški kapai – nesusilaukė tinkamų tyrinėjimų ir interpretacijų. Pastaraisiais metais tokių darbų atsirado. Juose šie klausimai paliesti iš esmės [19]. T. Baranauskas, apibūdindamas vadystę (protovalstybę) kaip pereinamąją organizaciją tarp genties ir valstybės, nurodo, kad vadysčių kūrimosi laikotarpis susijęs su suintensyvėjusia karine veikla, o vadysčių susiformavimo laiką rodo turtingų diduomenės kapų išsiskyrimas. Teisingai pastebi, kad Vakarų Lietuvoje jie atsirado 150–200 m., Žemaitijoje, Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje – III–IV a. Kiek vėliau, IV–V a., pasirodo turtingumu išsiskiriantys sūduvių kunigaikščių kapai (Švaicarijos kapinyne), dar vėliau, apie 400 m., vadystės galutinai susiformavo Rytų Lietuvoje [20]. Reikia suprasti, kad tie kunigaikščių kapai reiškia ir kariaunos – profesionalaus karių sluoksnio – susiformavimą. Kitaip išeitų, kad kalbame apie „karalius be jų kariaunos“. V. I. Kulakov darbe apie prūsų pasaulio kunigaikštiškuosius kapus prioritetu tapo polietninės prūsų visuomenės įrodinėjimai [21]. Čia jis polietniškumą mėgina pritaikyti ir kitiems vėlesnio laikotarpio, V–VI amžių, kunigaikštiškiems aukštaičių kapams iš Plinkaigalio (Kėdainių raj.) kapinyno bei lietuvių kapams iš Taurapilio (Utenos raj.) pilkapyno [22]. V. I. Kulakov „germaniškų“ pradų atpažinimo metodai daugiau nei abejotini. Štai tipiškas pavyzdys: aprašydamas greičiausiai C1a (150–220 m.) laikotarpio kapą iš Wiekau kapinyno Wi-34, V. I. Kulakov išvardina inventorių: romėnų provincijos apskritinė segė, puošta raudonu ir mėlynu emaliu, dvi bronzinės sidabruotos segės, pentinų pora, trumpas dviašmenis kalavijas su medinių makščių liekanomis, įmovinis kirvis su medinio koto liekanomis, 6 ietys, peilis, galąstuvas, skydo geležinis umbas su rankenos likučiais, skustuvas, geležinė diržo sagtis, žirgo aprangos reikmenys – kamanos. Pripažįsta, kad kamanos yra vietos meistrų darbo, o štai ginkluotės kompleksas – visai kas kita. Ir kas gi tampa tuo „kompleksu“? Tik kalavijas ir gal dar kirvis. Kalavijo genezei aprašyti skirta daug vietos: buvęs tipiškas romėnų „gladius“ (išvadinėje dalyje jis taps „Spatha“ tipo kalaviju“) naujojoje aplinkoje tapo neatpažįstamas. Jį sutrumpino iki 37 cm, griovelis kraujui nutekėti užbaigtas ne taip, kaip romėnams įprasta, pakeistas smaigalio kampas – jis tapo bukesnis. Po visų šių metamorfozių, kurias patyrė tipiškas romėniškas „gladius“, V. I. Kulakov prieina išvadą, kad šis kažkada romėnų raiteliui priklausęs kalavijas barbarų aplinkoje buvo perdirbtas pagal germanišką, pėsčiajam kariui skirtą kalavijo standartą. Kodėl ne pagal baltų pėsčiojo kario standartą? Ar jau V. I. Kulakov vietinę aplinką priskyrė germanams? Toliau dar gražiau: „Rinkinys ir jo sudėtis neleidžia kategoriškai pripažinti čia palaidoto kario vakarų baltų kilmės“ [23]. O germanišką leidžia? Tad reikia pasakyti tai, ką V. I. Kulakov nutyli. Tokie skydų umbai, iečių antgalių, pentinų formos, peiliai, galąstuvai puikiai pažįstami ir šiauriau išsidriekusio baltų arealo C1a periodo kapuose [24]. Pažįstama ir kirvio forma. Ją A. Malonaitis savo įmovinių kirvių klasifikacijoje vadina „lanko pavidalo kirviais“, išskiria į 5 tipą ir jų pasirodymo data laiko IV amžių. Lietuvos teritorijoje žinomi 9 tokie kirviai. Visi jie – kuršių, žiemgalių ir žemaičių areale [25], t.y. vakarų baltų įtakos zonoje. Papuošalai iš kapo – emaliu puoštos ir bronzines segės – taip pat žinomi. M. Michelbertas nurodo, kad A96 tipo segės yra gotiškos Wielbarko kultūros palikimas [26], tačiau tai rodo tik viena – puikiai išvystytus prekybinius kelius ir išaugusios baltų gentinės aristokratijos, kaip, beje, ir germaniškos, norą puoštis išskirtiniais, paprastiems gentainiams neprieinamais papuošalais. Siekiant žūtbūt rasti kažką, kas leistų vėl grįžti prie germaniškojo prado, pasitelkiami štai tokie samprotavimai: „Viena iš galimų daiktų komplekso iš Wiekau interpretacijų – iš vakarų su aisčiais kaimyninių germanų genčių, kurios buvo suinteresuotos gintaro prekybos stabilumu, dovanos vienam iš vietinių kilmingų aristokratų. [...] Ginklų kompleksas iš Wi-34 pagal savo nomenklatūrą randa analogijas sinchroninėse Elbės ir Oderio tarpupio senienose. Gavęs dovanų ginklų rinkinį, kaip vyriškos draugystės ženklą (sulyginama su vėlesniais kaukaziškais „kunakų“ papročiais), vietinis žymus karys, apie kurio baltišką kiltį nėra jokių paliudijimų, pritaikė ilgą Spatha geležtę įprastiniam kalavijo, skirto artimai pėstininko kovai, ilgiui [27].“ Ir vėl tenka pasakyti: tokie ginkluotės kompleksai – skydas, kirvis, ietys, kovos peiliai – puikiai pažįstami ir Nemuno bei Dauguvos „tarpupio sinchroninėse senienose“. Tad kas gi liko iš „dovanų rinkinio“? Vienintelis perdirbtas romėniškas „gladius“ ar „Spatha“? Jį baltai galėjo ir gavo paprasčiausiu ir tuo metu prieinamiausiu keliu – per Gintaro kelią, kaip ir gausybę romėniško importo, kuris tuo laiku buvo tapęs kasdienybe baltų ir germanų visuomenėje. Įsidėmėtina, kad V. I. Kulakov čia pat vėl primygtinai akcentuoja, jog apie to žymaus vietinio kario baltišką kiltį nėra jokių paliudijimų. Kaip matome, atvirkščiai: nėra jokių paliudijimų apie germanišką kiltį, o tai, kad ginklas perdirbtas, liudija tik tai, kad jis visiškai prieštaravo vietinei, baltiškai, kovos ir tai kovai skirto ginklo tradicijai.

Čia pateikta tipiška V. I. Kulakov prielaidų grandinė, iš kurios galų gale atsiranda plačiausios išvados apie Sambijos gyventojų etnosą: „Todėl nereikia ieškoti tipiškų germaniškų arba baltiškų bruožų mus dominančio regiono visuomenių paleosociologijoje. Čia, rytinėje Barbaricum sienoje, romėniškuoju laiku gyvavo greičiausiai polietninė visuomenė, kurioje vedantįjį vaidmenį, sprendžiant pagal kataloge pristatytus kompleksus, vaidino germaniškas elementas [28].“ Ir ką gi čia gali polemizuoti su autoriumi, kuris, ieškodamas analogų savojo katalogo rinkiniams, visai nesidomi kitomis baltiškojo arealo senienomis ir „ginklų dovanoje“ nemato baltiškųjų, kurie sudaro didžiausią dovanos dalį?

Grįžkime prie kunigaikštiškųjų Taurapilio ir Plinkaigalio kapų. A. Tautavičius, tarsi numanydamas galimas insinuacijas etninio priklausomumo klausimu, dar 1981 metais rašė apie Taurapilio kunigaikščio kapą: „Tuo metu Rytų Lietuvoje pagal paprotį į vyro kapą buvo dedamas kirvis, peilis, rečiau 1 ar 2 ietys su įmoviniais ietigaliais (dažnai 2 ietys dedamos deginamiems mirusiesiems nuo VI a.), skydas, retkarčiais – pentinai, žirgas, o iš papuošalų – paprastai tik segė ir žiedas; apyrankė ar antkaklė randamos nedažnai. Retai pasitaiko ir geriamasis ragas, pincetas. Ir šiuo atžvilgiu Taurapilio kapas nesiskiria nuo to paties laikotarpio kapų. Antai jame rastas Rytų Lietuvai įprastos formos pentinis siauraašmenis kirvis, peilis, Lietuvai būdingas antskydis, ietigaliai, segė, pincetas, galąstuvas. Todėl ir kapo inventorius, kaip ir laidosena, liudija, jog tai vietinio gyventojo V a. pabaigos ar VI a. pradžios kapas [29].“ Jį skiriantis importinis kalavijas puošniose makštyse su sidabrinėmis paauksuotomis bei geležine granatais dabinta sagtimis ir savitai apkaustytas ragas rodo tik išskirtinę mirusiojo padėtį ir tai, kad baltai buvo aktyvūs Europoje vykusių procesų dalyviai. Plinkaigalio tyrinėtojas V. Kazakevičius savo monografijoje paskyrė specialų skyrių Plinkaigalio kapinyne palaidotų žmonių etninei kilmei įvardinti. Jeigu jis matė kokias nors įtakas, tai tik vidinio baltų pasaulio: „Negalima atmesti prielaidos, kad tarp plinkaigaliečių galėjo gyventi žemaičių ar žiemgalių moterų, atitekėjusių čia ir palaidotų pagal gimtosios genties papročius“. Išvadinę dalį V. Kazakevičius parašė išretintomis raidėmis: „Tačiau tai neprieštarauja išvadai, kad Plinkaigalio bendruomenė yra a u k š t a i t i š k a“ [30]. Štai ir visas polietniškumas, o dar ir germanams vadovaujant... Šių eilučių autorius Plinkaigalio kapinyne ištyrė pirmuosius 20 kapų. V. I. Kulakov brukami niekuo nepamatuoti teiginiai yra absurdiški. Būtų galima nurodyti gausybę objektyvių rodiklių, bet užteks, kaip pavyzdžio, ir vieno. V. I. Kulakov sutinka, kad vienas iš kunigaikštiškųjų kapų požymių yra puošnūs geriamieji ragai. Jų rasta 8 Plinkaigalio kapuose, o ragai iš kapų 59, 61, 80, 332 yra turtingai ornamentuoti ir unikalūs Lietuvos viduriniojo geležies amžiaus dirbiniai. V. Kazakevičius, pasitelkęs Lietuvos teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės mokslinio instituto specialistus, atliko išsamius ragų tyrimus. Kokią gi išvadą randame monografijoje? – „Tad 5 iš 7 apkalų, galime sakyti, yra iš „vieno kiemo“. Labai tikėtina, kad juos ir pagamino Plinkaigalio bei Pašušvio apylinkėse“ [31]. Komentarų čia nebereikia. Galiu išgirsti oponentus sakant: „baltiška ksenofobija“, „lietuviškas provincionalizmas“ ar kitokius manosios pozicijos apibūdinimus. Reikalas labai paprastas. Mes buvome atviri vakarietiškajam pasauliui, nes buvome ir esame genetinė jo dalis. Baltų barbaricum kultūra savo prigimtimi ir lygiu buvo labai panaši į germaniškąją. Seniai iš etnosų išsirutuliojęs baltiškasis pasaulis romėniškame ir kituose amžiuose buvo aktyvus Europos įvykių dalyvis. Visa tai ir tik tai liudija kunigaikštiškieji kapai, o ne germanų vadovaujamas kažkokias polietnines bendruomenes.

Ką gi kalba apie skalvių žemės ir apskritai Vakarų baltų etnosą jos tyrinėtojas V. Šimėnas, aprašydamas penktojo amžiaus Vakarų Lietuvos etninių procesų rekonstrukciją pagal archeologijos duomenis [32]? Visa faktų, prielaidų, analogijų ir išmąstymų grandinė tarnauja pagrindinei tezei išaiškinti: „Šiuo metu archeologai yra nustatę, kad IV–V m. e. a. visoje Lietuvoje vyko dideli materialinės kultūros pakitimai.“ Tai tiesa, tačiau autorius mato tik vieną paaiškinantįjį kelią: „Jeigu sutiksime su mintimi, kad į Nemuno žemupį atėjo naujų gyventojų iš Vidurio Europos, dalyvavusių didžiojo tautų kraustymosi žygiuose, tai visus kultūrų pakitimus V a. viduryje galėsime nesunkiai paaiškinti.“ Kai prasideda „galėsime nesunkiai paaiškinti“, pasirodo, kad sunkiai. Naujojo antplūdžio iš Vidurio Europos įrodymo pagrindu tampa tokie teiginiai: a) Nemuno žemupys buvo gerokai ištuštėjęs (turima omenyje iki V a. vidurio), b) naujųjų gyventojų antplūdį įrodo hegemonų iš Nemuno žemupio išplėsta Centrinės Lietuvos kultūra.

Dėl pirmojo teiginio. Nieko panašaus senojo geležies amžiaus Nemuno žemupio kultūros paminkluose nematyti. V. Šimėnas savo teiginiui pagrįsti naudoja argumentą, esą buvo apleisti ankstyvieji kapinynai. Ką reiškia „apleisti“? Ar tai, kad mes neištyrėme, pavyzdžiui, už 100 metrų, kitoje Dauglaukio kalvelėje esančio vėlesnio tų pačių gyventojų kapinyno? Faktai štai kokie: III–IV amžių kapinynų, kurie „perima“ ankstyvąsias Nemuno žemupio tradicijas randame kituose Nemuno žemupio kapinynuose – Barzūnuose, Šaukėnuose, Vėluikiuose (Tauragės raj.). Paminėjus Šaukėnus, reikia pasakyti tai, ko nemini V. Šimėnas, nors esu tai nurodęs pirmoje J. Puzino atminimui skirtoje konferencijoje 1996 metais: visuotinai pripažįstama, kad vienu iš kunigaikštiškųjų kapų požymių yra puošnios perpetės kovos peiliui prilaikyti, o štai ankstyvieji jų prototipai rasti būtent Nemuno žemupio kultūros Šaukėnų kapinyne. Jis chronologiškai vėlyvesnis nei Dauglaukio bendruomenės (70–260 m. po Kr.) kapinynas ir datuojamas 220–350 metais po Kr.[33] 1981 metais 19 ir 35(1) vyrų kapuose buvo rasti du puošnūs žalvariniai pakabučiai, skirti diržui, tačiau jie nebuvo susieti su perpete. Tik kai 1986 metais Valdemaras Šimėnas Vidgiriuose atrado kunigaikštiškąjį kapą su V a. pabaigos–VI a. pradžios perpete [34], tapo aiški ir Šaukėnų radinių prigimtis. Abu Šaukėnų kapai datuojami III a. antrąja puse. Vadinasi, Šaukėnuose rastosios perpetės yra ankstyviausios iš visų Marvelėje (Kauno m.), Plinkaigalyje (Kėdainių raj.), Vidgiriuose, Barzūnuose (Tauragės raj.), Žviliuose (Šilalės raj.) rastųjų. Vėluikių (Tauragės raj.) plokštinio kapinyno 1 vyro kape prie dešiniosios rankos rasta stambi geležinė perpetės diržo sagtis. Kapo inventorius ir ypač 1 grupės žieduotoji segė rodo, kad ir šią perpetę reikia datuoti III amžiaus antrąja puse. Puošni perpetė, panaši į Vidgiriuose ir Barzūnuose rastąsias, buvo 3 vyro kape ir datuojama IV amžiaus viduriu ir antrąja puse. Tai kaipgi šių faktų šviesoje atrodo „apleisti kapinynai“, ištuštėjęs Nemuno žemupys ir prarastos kultūros tradicijos? Tašką šioje grandinėje gali padėti pats V. Šimėnas. Jis tarp 1998 ir 2001 metų Barzūnuose (Tauragės raj.) ištyrė 52 II–VII amžiaus kapus. Tai unikalus senojo geležies amžiaus ir ankstyvųjų viduramžių pradžios skalviškas kapinynas, kuriame plačiausiai atsiskleidžia kultūros perimamumo panorama.

Kitas teiginys apie Centrinės Lietuvos kultūros išsiplėtimą naujųjų ateivių iš Nemuno žemupio dėka yra visiškas nesusipratimas. 1997 metais M. Michelbertas ir šių eilučių autorius kartografavo senojo geležies amžiaus paminklus ir sudarė to laiko kultūrų žemėlapį [35]. Priminsiu ribinius I–V a. vidurio Centrinės Lietuvos paminklus: Kiduliai Šakių rajone (vakarinė kultūros riba Nemuno kairiajame krante), Marvelė Kauno mieste (rytinė kultūros riba Nemuno kairiajame krante), Raudonėnai Jurbarko rajone (vakarinė kultūros riba Nemuno dešiniajame krante), o toliau į šiaurės rytus veda linija Kalniškiai–Plinkaigalis–Vaitiekūnai–Upytė–Griniūnai. Eiguliai Kauno mieste yra rytinė kultūros riba Nemuno dešiniajame krante. A. Tautavičiaus kartografuotas V–VI amžių Centrinės Lietuvos kultūros arealas išlieka TOSE PAČIOSE RIBOSE![36] (žr. 1 il.).

13 il. Senojo geležies amžiaus laidojimo paminklai ir kultūros: 1 – vėlyvoji Brūkšniuotos keramikos kultūra su C3–D periodo Rytų Lietuvos pilkapiais, 2 – Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūra, 3 – Užnemunė laidojimo paminklų kultūra, 4 – Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūra, 5 – Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra, 6 – Pilkapių kultūra (sudarė M. Michelbertas ir E. Jovaiša, 1997).

Vadinasi, V. Šimėno aprašytas Centrinės Lietuvos kultūros plėtimasis Nemuno žemupio ateivių sąskaita neturi jokio archeologijos paminklais paremto pagrindo. Kaip neturi ir šie nemotyvuoti teiginiai: „Pakeliui jie nepaliko didesnių gyvenviečių. Matyt, tuo metu vyko kovos su vietiniais gyventojais. Tai rodo kai kurie išnykę senojo geležies amžiaus paminklai: Kriemala, Veršvai ir kt. Vietinių gyventojų pasipriešinimas, matyt, vyko neilgai ir jie pasidavė ateiviams, todėl centrinėje Lietuvoje susiliejo senoji ir naujoji kultūra. Tokie mišrūs paminklai galėtų būti Marvelė, Plinkaigalis, Pašušvys. Juose ateiviški kapai, matyt, sudarė pagrindą. Todėl visai nestebina, kad antropologas G. Česnys pietiniame Plinkaigalio kapinyno pakraštyje išskiria atskirą grupę kapų, kur palaidoti vyrai išsiskiria veido gracilumu. Kaip tik šioje kapinyno dalyje koncentruojasi šiaurės vakarų kryptimi orientuoti vyrų kapai.“ Tokią tautų kraustymosi bangos schemą, remdamasis ankstesniais V. Šimėno darbais, pakartoja ir M. Bertašius savo darbe apie Vidurio Lietuvą VIII–XII amžiuose [37]. Pirmiausia krenta į akis V. Šimėno teiginys „išnykę senojo geležies amžiaus paminklai: Kriemala, Veršvai ir kt.“. Jie niekur neišnyko: Veršvuose laidojo ir senajame geležies amžiuje, ir viduriniajame, o pastarojo laikotarpio kapų yra didžioji dauguma! Dabar panagrinėkime, ką G. Česnys rašo apie Plinkaigalio gyventojų populiacinę genetiką [38]: „Analogijų Plinkaigalio gyventojų antropologiniam tipui apstu Lietuvos to paties laikotarpio medžiagoje. Pagal apibendrinto atstumo koeficientus, apskaičiuotus Penrouzo metodu, plinkaigališkiai kartu su VI–XI a. aukštaičių ir Lietuvos žiemgalių paribio gyventojais (Meldiniai, Paįstriečiai, Linksmučiai), V–VI a. vakarų aukštaičiais (Griniūnai, Kriemala), to paties laikotarpio latgaliais (Lejasbitenai), rytų ir vakarų aukštaičių paribio žmonėmis (Obeliai), VIII–XI a. Lietuvos žiemgaliais ir sėliais (Jauneikiai, Žeimelis, Pamiškiai, Valdomai, Astravas), V–VI a. Rytų Lietuvos pilkapių kultūros atstovais (Taurapilis, Maisiejūnai, Diktarai) ir VI–VIII a. vakarų aukštaičiais (Graužiai) sudaro dolichokraninį plačiaveidį klasterį. Moterų kaukolėms Penrouzo analizė nebuvo atlikta, tačiau jos, kaip matėme, atstovauja tam pačiam labai masyviam, pailgagalviam plačiaveidžiam tipui.“ Ir išvadinė G. Česnio dalis: „1. Plinkaigalio V–VI a. gyventojų amžinę struktūrą, lyčių santykį ir svarbiausius demografinius rodiklius galima laikyti tipiškais Lietuvos ir apskritai Pabaltijo geležies amžiui; 2. Plinkaigalio gyventojai atstovavo hipermorfiškam dolichokraniniam plačiaveidžiam tipui, būdingam to paties laikotarpio aukštaičiams ir latgaliams; 3. Antropologinėmis ypatybėmis plinkaigaliečiai tarytum užėmė tarpinę padėtį tarp siauraveidžių žemaičių ir ypač masyvių plačiaveidžių aukštaičių; 4. Genų fondu Plinkaigalio gyventojai liko artimesni autochtoniniams ankstyviems Dubysos ir Nevėžio tarpupio gyventojams ir sinchroniniams žemaičiams; 5. Plinkaigalio žmones laidojo giminių kapavietėse, kurių didžiausioje galima pastebėti „žemaitiško“ ir „aukštaitiško“ tipo maišymosi atspindį; 6. Geležies amžiaus gyventojai buvo masyvaus ir harmoningo skeleto bei aukšto ūgio.“ Kaip jau buvo sakyta anksčiau, Plinkaigalio tyrinėtojas V. Kazakevičius tokias pat išvadas apie aukštaitišką Plinkaigalio tyrinėtojų prigimtį priėjo nagrinėdamas jų materialinės kultūros bei laidosenos pasireiškimus.

V. Šimėnas dalies Plinkaigalio kapų išskirtinumui pagrįsti nurodo erdvinio mirusiųjų orientavimo apraiškas. Mėginama pietinėje dalyje esančią grupę padaryti ypatinga ir per neva tai išskirtinį, į šiaurės vakarus nukreiptą mirusiųjų orientavimą. V. Kazakevičiaus monografijoje yra speciali erdvinė diagrama, skirta vyrų kapų kryptims iliustruoti [39]. Nesunku įsitikinti, kad vyrų kapų orientavimo dominantės yra 210, 240, 270, 300, 330, 360 laipsnių, o tai juos susieja su senojo geležies amžiaus Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų vyrų kapų erdvinio orientavimo tradicija, kuri detaliai aprašyta disertacijoje „Centrinė Lietuva I–IV a. (laidojimo paminklų pagrindu)“ [40]. Erdvinio mirusiųjų orientavimo apraiškos dar kartą bus pajudintos, kai V. Šimėnas, ieškodamas klajoklinių pradų, mėgins pritaikyti vyro ir moters kapų orientavimo priešybę gyvulių augintojų (nomadų) papročiams.

Ir vėl verta cituoti V. Šimėną, kad skaitytojui būtų aiški autoriaus mintis: „Šio kapinyno (Vidgirių – E. J.) laidojimo papročiams yra akivaizdi klajoklių genčių įtaka. Ji taip pat pasireiškia ginkluotėje ir su žirgo bei kario apranga susijusiomis įkapėmis. Papuošalai, jų ornamentika ir gamybos technologijos labiau atspindi gotiškus ir Romos provincijų kultūrinius bruožus. Toks kultūros elementų derinys galėjo susidaryti tik Dunojaus vidurupio regione V a. viduryje. Kad ateiviams buvo būdingi klajokliški elementai, matyt, atspindi šių įtakų paplitimo arealas Lietuvoje. Jis apima gyvulininkystei patogius regionus: Nemuno pakrantes ir Vidurio Lietuvos žemumą, kurioje yra pakankamai pievų, todėl ji ypač tinka arklininkystei. Tikriausiai su šiuo laikotarpiu reikėtų sieti kai kuriuos klajoklių gentims būdingus papročius, užfiksuotus vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose. Į tai jau atkreipė dėmesį Lietuvos istorijos tyrinėtojai. Lietuvių kultūroje jie randa du skirtingus klodus: klajokliškąjį – nomadinį ir žemdirbių – matriarchalinį. Tyrinėtojai teigia, kad nomadų tikėjimas yra abstraktus. Aiški tėvo persvara šeimoje. Tai pasireiškia ir laidojimo papročiuose (vyrai ir moterys supriešinami – laidojami skirtingomis kryptimis)“ [41]. Perskaičius tekstą, apima neviltis: autorius paneigė visą ikitolinę žirgo garbinimo baltų kraštuose tradiciją, atrado, kad nuo V a. vidurio mes turime ateivius su klajokliškais elementais, kad Nemuno pakrantėse ir Vidurio Lietuvos žemumoje daug gerų pievų ir dėl to ten plito klajoklių, nomadų, kultūra ir vystėsi arklininkystė. Visa virtinė nesusipratimų. Pirmiausia, mes nomadai nuo seniausių laikų, o arklininkai bent jau nuo III tūkstantmečio pr. Kr., kai pirmieji indoeuropiečiai – Rutulinių amforų kultūros žmonės – atvarė pirmuosius žirgus į Rytų Baltijos regioną. Visa mūsų kultūra iki Kristaus gimimo ir gyvastis buvo paremta gyvulininkyste ir medžiokle. Tai absoliučiai įrodo I tūkstantmečio pr. Kr. piliakalniuose randamų gyvūnų kaulų tyrinėjimai. Žemdirbystės produktai, pasisavinamojo ūkio laikas, bent jau iki I a. antrosios pusės, kai baltai patys išmoko išgauti ir apdirbti geležį, buvo menkas maisto priedėlis. Beje, čia vieta pasakyti apie žemdirbių matriarchalinį klodą. Jeigu jis kada ir buvo matriarchalinis, tai gal tik žemdirbystės aušroje, kai nuo daržo toli nueita nebuvo. Kai atsirado geležies padargai, į arklį kinkomi žemdirbystės įnagiai, apie „matriarchatą“ reikia užmiršti. Centrine figūra tampa vyras su savo jėga ir raitelio patirtimi. O tai atsitiko jau bent II a. po Kristaus. Tai grįžkime prie vyrų ir moterų orientavimo priešpriešos. Ją aprašė M. Michelbertas [42], o šių eilučių autorius pateikė šio reiškinio interpretaciją [43]. Vyras ir moteris – du skirtingi vieno padaro, žmogaus, poliai. Jie apdovanoti skirtingomis fizinėmis galiomis ir ypatybėmis. Gyvulių augintojų ir geležies amžiaus žemdirbių bendruomenėse vyras yra centrinė gamybos figūra. Labai įtikima, kad vyro ir moters skirtybės, vieta bendruomenės gyvenime ir suformavo pomirtinę jų orientavimo priešpriešą. Tačiau reikia pabrėžti, kad erdvinis mirusiųjų orientavimas Centrinėje Lietuvoje siejamas su Saulės kultu. Moterys buvo orientuojamos į Saulės kilimo vietą horizonte laidojimo apeigų dieną, o vyras – į Saulės laidos vietą. Saulės kultas, beje, būdingas žemdirbių visuomenėms. Pastebėta, kad arčiau šiaurinio poliaus (tarp 340 ŠV ir 20 ŠR) esančių kapų orientacija gali būti siejama su išaugusios gentinės aristokratijos siekiu laidotis išskirtinėse, anksčiau tik žyniams skirtose kryptyse. Dėl kario-raitelio ir žirgo kulto tradicijos reikia pasakyti, jog karį-raitelį skiriantys ženklai baltiškoje medžiagoje pasirodė I amžiuje po Kristaus. Apie 70 metus atsirado pentinai, skirti žirgui valdyti, kiek vėliau – žąslai. Tarp 70 ir 150 metų baltuose susiformavo ištisas kario-raitelio aprangos kompleksas – pentinai, žąslai ir kamanos, gūnia ar balnas. Apie žirgų kapus turime duomenų jau nuo II amžiaus iš Vakarų Lietuvos ir Nemuno žemupio kapinynų. Vidgirių importo ornamentika ir formos gali turėti ir turi kažkur tautų maišatyje įgautų klajokliškų bruožų. Betgi negalima kunigaikščių kapuose randamo prašmatnesnio ginklo, papuošalo sieti su etnosu. Tai tas pats, ką šiandieną samprotauti taip: „Jis važinėja BMW automobiliu. Vadinasi, jis vokietis“. Grįžkime prie mūsų temos. Apmaudžiausia, kad, apibrėžiant etnosą, praleidžiami fundamentalūs dalykai – bendruomenei būdingi laidosenos pasireiškimai arba visuotinai paplitę ir bendruomenei charakteringi darbo įrankiai ar ginklai. Plinkaigalyje V–VI a. kapuose „atgyja“ senojo geležies amžiaus Centrinės Lietuvos kultūros ankstyvajame laikotarpyje ypač paplitęs akmenų dėjimo į kapą paprotys – tai neginčijamai susieja ankstyvąją tradiciją su ankstyvųjų viduramžių pradžios bendruomene. Kodėl nesakoma, kad absoliuti ginklų dalis – peiliai, kirviai, skydai, žirgo aprangos reikmenys – yra vietinio darbo? Kodėl nutylima, kad plinkaigaliečiai naudojo dviejų tipų kirvius – įmovinius ir siauraašmenius pentinius. Pirmieji paplitę ankstyvojoje kapinyno fazėje, o nuo V a. antrosios pusės ir VI a. pradžios naudojami iš esmės vien tik siauraašmeniai pentiniai. O jų Nemuno žemupyje ar juo labiau prūsų žemėse ir su žiburiu ieškodamas rasi vienetus!!! Štai čia jau tikra idėjos katastrofa. Kaipgi čia? Atėjai, pasiskolinai iš vietinio kario jo siauraašmenį pentinį kirvį ir mojuoji? Taip neišeina, kaip neišeina taip beatodairiškai elgtis su baltiškąja medžiaga. Ir dabar norėčiau dar kartą išsakyti savo mintį: kunigaikščių kapuose esantys importiniai ginklai, puošnesni, vietinei bendruomenei nematyti, papuošalai jokiu būdu negali būti kito etnoso rodiklis. Noriu pacituoti antropologo R. Jankausko išvadas apie karį iš Vėluikių 3 kapo: „Vyras, 40–45 metų. Patologija: sugijęs muštos žaizdos (50x20 mm) randas kaktikaulyje, dešiniau vidurinės linijos; sugijęs nosies nugarėlės lūžimas (smūgis iš kairės); ryškūs tarpslankstelinių diskų išvaržų pėdsakai apatiniuose krūtinės slanksteliuose; labai ryškios kaulinės išaugos juosmens slanksteliuose, patys slankstelių kūnai nedeformuoti (seniai buvusios traumos pasekmė).“

R. Jankausko išvadų komentaras gali būti toks: pagal savo amžių šis karys turėjo būti pasiekęs profesijos aukštumų – tai liudija puošnūs kario ir žirgo aprangos reikmenys. Tai patvirtina ir šalia buvusio 1 vyro kapo duomenys. 18–20 metų kario ginklai buvo panašūs: kirvis, ietis ir kovos peilis su perpete, tačiau ši paprastutė – su didele geležine diržo sagtimi. Kario iš 3 kapo apatinių krūtinės slankstelių patologija greičiausiai bus ilgamečių kelionių raitomis padarinys. Tai visai įtikima, nes tuo laiku balno kilpos dar nebuvo atrastos – jos pasirodys V amžiuje klajoklių avarų ar alanų gentyse. Tad raitelio, neturinčio atsparos kojose, visa jėga teko apatiniams stuburo slanksteliams. Kiek laiko reikėjo, kad taip „nudėvėtum“ slankstelius? Tiksliai niekas nepasakys, tai labai individualu, tačiau, pasak R. Jankausko, tokios galėjusios būti sistemingai, bent jau 5 metus nenulipant, jojančio raitelio bėdos. Taigi yra visos prielaidos teigti, jog šis karys dalyvavo tolimuose žygiuose bei kovėsi ne viename mūšyje. Ir šiuo atveju čia nėra jokių tipologinių ar kitokių priežasčių ieškoti gotiško etnoso. Tai tas baltų karys, kuris „išmaišė“ Europą, dalyvavo mūšiuose ir iš jų išneštus arba prekyboje įsigytus kario šaunumo ir prašmatnumo įrodymus parsivežė namo.

Gal kas susimąstytų, kodėl vadinamųjų VI a. prūsų reformatorių, karo vado ir krivių krivaičio, vardai yra Videvutis ir Brutenis, o jų priešų avarų – Činbechas ir Antones, kodėl gotų karaliai vadinami Hermanarichas ir Teodorikas, kodėl prūsų hidronimai ir toponimai yra baltiški, o baltų valstybę Lietuvą įkūrė Mindaugas, o ne, pavyzdžiui, Čingis chanas ar Kunas? Kodėl istorinių laikų baltų kunigaikščių vardai yra Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas...?

Baltų visuomenės kunigaikščių kapų epochoje

Kaipgi pavadinti kunigaikščių laikus? Gal geriau tiktų „karinės aristokratijos laikai“? Pasigirs balsų, kurie sakys, kad baltų pasaulyje profesionalūs kariai ir kariauna kaip sluoksnis atsiras vėliau: vieniems IX amžiuje, kitiems X–XI amžiuje. Tai yra vikingų žygių kulminacijoje. Iš pirmo žvilgsnio logiška. Vikingų ekspansijos akivaizdoje profesionalūs kariai tapo būtini. Bet ar pavojaus ar kitokio reikalo nebuvo jau ankstyvaisiais laikais? Buvo. Prisiminkime kad ir Gintaro kelią. Didžiuliai nuolat atgabenamų spalvotųjų metalų kiekiai, nesuskaičiuojama gausybė emalio, stiklo karolių, indų, Romos pinigų ir kitokių prekių aiškiai nurodo, kad prekybinių vilkstinių būta daug. O kelias neartimas. Ar šiauriau gyvenusiems baltams į Sambiją, ar Sambijos prūsams į Karnuntumą. Kažkaip labai jau naivu būtų manyti, kad tokios prekybinės ekspedicijos gali apsieiti be ginkluotos palydos. Skeptikas pasakys: nieko tokio, pasiimdavo geriau ginklą valdančius bendruomenės narius. Gal taip pradžioje ir buvo. Bet prekyba – ne naivuolių reikalas. Susidūrus su germanų ir Romos pasauliu, greitai teko suprasti – be karių prekyba neįmanoma. Antra vertus, skeptikams reikia priminti, kad tie gerai ginklą valdantys turi iš kažkur atsirasti, tai yra ir savoje bendruomenėje miklinti karinius įgūdžius. O svarbiausia – prekybinės ekspedicijos buvo ilgos. Vadinasi, daugybė stiprių bendruomenės vyrų negalėjo tiesiogiai dalyvauti gamyboje, vadinasi, toji bendruomenė manė, kad svarbiau yra turėti savą prekybinę ekspediciją ir nuolatinę ginkluotą palydą ir tikėtis naudos mainant baltų rinkoje spalvotuosius metalus į grūdus, vašką, medų ir kita. Kitaip tariant, tų ginkluotų vyrų darbas nešė bendruomenei būtinus pragyvenimui produktus. Ir jau ne vien tik pragyvenimui, bet ir prabangai. Be to, I a. antros pusės geležies revoliucija padarė baltus turtingus. Išaugusiai baltų aristokratijai atsirado ne tik bendruomeninio, bet ir asmeninio saugumo poreikis. Apie V–VI a. susiformavusį profesionalių karių sluoksnį liudija darbo įrankių ir ginklų tyrinėjimai. A. Malonaitis paskelbė straipsnių, kuriuose atskleidė dėsningą kirvių formų priklausomybę nuo darbo pobūdžio. Ypatingai svarbi jo išvada apie tarp kirvių išskirtą kovos kirvio formą. Jis įrodo, kad V amžiaus antroje pusėje atsiranda kirviai, skirti tik kovai [44]. Sociali išvada peršasi savaime: jei gaminami kirviai, skirti tik kovai, vadinasi yra poreikis tokius kirvius turėti. Jei yra poreikis, vadinasi, yra socialinė grupė, kuriai šis įrankis reikalingas. Vadinasi, kažkuri visuomenės dalis kirvį naudoja tik kaip ginklą. Kitaip tariant, visuomenėje yra profesionalių karių bendrija.

Didysis gotų žygis Juodosios jūros link pirmaisiais amžiais po Kristaus nepaliko nuošalėje ir baltų. Apie 351–376 metus Hermanaricho įkurta didžiulė valstybė siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Manoma, kad į tą trumpalaikį tautų junginį greta germanų ir kitų tautų jis įjungė ir aisčius. Žinoma, kad Hermanaricho karalystę sugriovė hunai, kurių ainiai akacirai, VI amžiaus gotų istoriko Jordano teigimu, buvo pietiniai aisčių kaimynai. Tai patvirtina ir archeologijos šaltiniai. Plinkaigalio kapinyno moters kape rastas į šlaunikaulį įstrigusios huniškos strėlės antgalis. Hunų tribriaunių strėlių rasta Vilniuje, Aukštadvario piliakalnyje, jomis apšaudyti baltų piliakalniai dabartinėse Smolensko ir Mogiliovo apylinkėse. Mūsų istoriografijoje pasirodė A. Bitner-Wróblewska ir B. Kontny straipsnis [45], kuriame keliama nauja hipotezė, jog huniškos tribriaunės strėlės nebūtinai turi būti hunų reidų į baltų gilumą įrodymas. Autoriai teigia, kad tai – pietrytinių baltų kaimynų iš miškų zonos reidai, kurie ir perėmė iš hunų tribriaunės strėlės tradiciją. Kaip įrodymą nurodo, kad ir germanai yra naudoję tokias strėles. Gal ir taip. Kaip negalima paneigti ir pačių hunų reidų. O prielaida apie tai, kad neturtingi baltų kraštai buvo neįdomūs hunams, labai jau „pritempta“. Kaip tą turtą suprasi. Jei autoriams turtas yra vien auksas, tai aišku, kad baltuose jo nerasi. Tačiau hunai vien auksu gyvi nebuvo: svarbi čia buvo klajokliška prigimtis, kurios esmė – tai supratimas, kad judėjime slypi gyvybė. Klajokliškas smalsumas negalėjo nuvilti hunų ar jų ainių akacirų, baltuose buvo gausu kitokių turtų – žvėrių ir gyvulių, žmonių, o tarp jų – nagingų amatininkų, karių ir moterų.

Flavijus Magnus Aurelijus Kasiodoras, ostgotų valdovo Teodoriko Didžiojo (mirė 526 metais) sekretorius, savo „Įvairenybėse“ paskelbė karaliaus laišką aisčiams. Jis buvo parašytas tarp 523 ir 526 metų. Iš laiško aiškėja, kad baltai 523 metais surengė pasiuntinybę pas Teodoriką į Raveną. Štai mūsų dienas pasiekęs tekstas:

„Šen ir ten jūsų pasiuntiniams keliaujant, sužinojome jus labai troškus su mumis susipažinti, kad, gyvendami Okeano pakraštyje, būtumėte susijungę su mumis širdimi. Malonus mums ir pageidaujamas noras, kad mūsų šlovė pasiektų ir jus, kuriems negalėjome perduoti jokių paliepimų. Mylėkite jau pažintą tą, kurio uoliai ieškojote dar nepažinto. Mat tarp šitiek genčių numatyti kelią nėra lengvas noras. Todėl nuoširdžiai jus sveikindami pranešame, kad su dėkingumu priėmėme gintarą, kurį jūs atsiuntėte per savo pasiuntinius. Jie patvirtino, kaip buvo pasakyta ir jūsų pranešime, kad šią labai lengvą substanciją išplukdo jums atslūgdama Okeano banga, tačiau, kaip jis atsiranda, jūs nežinote, nors renkate jį savo tėvynėje kur kas seniau nei visi kiti žmonės. Kaip rašo Kornelijus, atsiranda [gintaras] artimiausiose Okeano salose iš tekančių nuo medžių sakų (succus), kurie pamažu sustingo, kaitinami saulės, ir dėl to yra vadinamas succinum. Taip iš to tekančio skysčio atsiranda švelni skaidri medžiaga, kuri tai spindi rausvai geltona, tai įsidega skaisčiai ugnine spalva. Nukritęs į arti esančią jūrą ir išvalytas nepaliaujamo bangų skalavimo, [gintaras] atplukdomas prie jūsų krantų. Dėl to nusprendėme, jog reikia jums tai pasakyti, kad nemanytumėte, jog mes ničnieko nežinome, mat jūs tikite, kad tik jūs žinote [apie tai]. Taigi dažniau aplankykite mus tais keliais, kuriuos atvėrė jūsų meilė. Mat visada yra naudinga santarvė su turtingais karaliais, kurie pasitenkina mažomis dovanomis ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turėtų būti malonu.“ [46]

Kas gi krenta į akis perskaičius Teodoriko Didžiojo atsakymą aisčiams? Pirmiausia, „šen ir ten“ keliaujantys aisčių pasiuntiniai buvo išsilavinę, išmanė kelius, mokėjo kalbą ar kalbas. Vadinasi, baltų karinė aristokratija ir jos aplinka buvo išsilavinusi. Antra, aisčiai orientavosi Europos politikoje: suvokė, kas ją lemia („Mylėkite jau pažintą tą, kurio uoliai ieškojote dar nepažinto“) ir kur reikia ieškoti to politikos centro („Mat tarp šitiek genčių numatyti kelią nėra lengvas noras“). Trečia, jie žino gintaro vertę ir jo gamtinę prigimtį. Ketvirta, pasiuntinybė buvo didelė ir, matyt, atstovinga. Atrodo, Teodorikas jau kurį laiką buvo girdėjęs apie Europą vagojančius aisčius. Tokią išvadą tarsi leidžia daryti laiško pradžia: „ Šen ir ten jūsų pasiuntiniams keliaujant, sužinojome jus labai troškus su mumis susipažinti“.

Skaitant laišką, kyla klausimų apie pasiuntinybę surengusią visuomenę. Pirmiausia, kas ją išsiuntė? Tikėtina, kad tai buvo kažkuri gintaro turtinga prūsų gentis. Pajūrio prūsais buvo istorinių laikų Pamedės, Pagudės, Varmės, Notangos ir Sembos žemių gyventojai. Gintarą išplaudavo ir pajūrio kuršių krantus skalaujančios Baltijos bangos. Gintaro klodai glūdi Sembos pakrantėje, aukščiau Priegliaus. Romėnų-aisčių Gintaro kelio metais gintaro prekybos centras buvo prūsų Semba. Tradiciniai ryšiai su Romos pasauliu, pažįstami Europos keliai tarsi nurodo, kad pasiuntinybės organizatoriai galėję būti prūsų Sambijos pusiasalio gyventojai. Kitas klausimas: kam atstovavo Sembos prūsai? Savo genčiai ar jau kažkokiai gentinei prūsų sąjungai? Vargu ar lengvai surasime atsakymą, tačiau sunku įtikėti, kad tokią tolimą pasiuntinybę išsiuntė nedidelė bendruomenė. Greičiau tai didelis gentinis prūsų junginys, kuris savo saugumui užtikrinti, prekybinių ryšių plėtrai ieško sąjungininkų ar draugiškų ryšių su žymiausia to laikotarpio karalyste. Ir pagaliau: kokioje pakopoje buvo pasiuntinybę išsiuntusi prūsų visuomenė?

Reikia pripažinti, kad tuometinė baltų visuomenė, ypač vakarų, buvo stipriai stratifikuota. Joje skiriasi kunigaikščiai, čia neapkalbėti, bet neabejotinai buvę žyniai, kariai, amatininkai, pirkliai, laisvieji žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Tai tokia visuomenė, kuriai jau reikia organizacijos, garantuojančios visuomenės saugumą, jos gamybos poreikius aprūpinančios žaliavomis, plėtojančios jos prekybinius interesus. Labai įtikima, kad V amžiaus antros pusės ir VI amžiaus baltų visuomenės viršūnėje buvo karinė aristokratija, kuriai, matyt, dar nebuvo suteikta valdžios paveldėjimo teisė. Tai galima įžvelgti Teodoriko laiške. Jis nenurodo jokio vardo: „Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turėtų būti malonu.“ Toks kreipinys suprantamas, jeigu pasiuntinius nusiuntė visuomenė, kurios formali galva yra suaugusių jos narių susirinkimas, o ne įpėdininkystės neturintis karalius ar kunigaikštis. Kokie bebūtų samprotavimai apie to laiko visuomenę, viena yra aišku: tai valstybės prieangyje esanti visuomenė, iš pradžių genties ar žemės pagrindu kurianti karalystes ar kunigaikštystes, o vėliau – ir vieningą etninę valstybę.

551 metams skiriamas gotų istoriko Jordano veikalas „Apie getų, arba gotų, kilmę ir veiklą“ („De getarum sive gothorum origine et rebus gestis“). Jame yra du epizodai apie aisčius. Hermanaricho karalystę liečiantis epizodas jau buvo aptartas. Antrasis epizodas skamba šitaip: „36. Prie pat Okeano kranto, kur trimis žiotimis įsilieja Vyslos vandenys, gyvena vidivarijai, kuriuos sudaro įvairios gentys. Už jų, Okeano pakrantėje, gyvena aisčiai, labai taikinga gentis. Už jų į pietus gyvena labai stipri akacirų gentis, neišmananti žemdirbystės, mintanti galvijų ir sumedžiotų žvėrių mėsa. [...]“ [47].

Norbertas Vėlius šitaip komentuoja šaltinį: „Jordano pastaba, kad aisčiai „labai taikinga gentis“, yra reikšminga norint suprasti jų religiją bei mitologiją. Šį aisčių bruožą, tarp kitų veiksnių, lėmė ir substrato įtaka: senosios Europos gyventojai, priešingai indoeuropiečiams, buvo taikūs žmonės“ [48]. Substrato – Senosios Europos žmonių – taikingumas remiasi M. Gimbutienės teiginiais. Betgi aisčiai kalbamuoju laikotarpiu jau bent 3000 metų buvo indoeuropiečiai. Sunku susivokti, apie kokį aisčių taikingumą kalbama – apie filosofinę nuostatą ar praktikoje taikomą taikingumą. Tikiu, kad savo prigimtimi ir pasaulėžiūra, beje, kaip ir kitų tautų žmonės, aisčiai buvo taikūs. Bet tai kažkaip visiškai nedera su gyvenimiška praktika, su nesuskaičiuojama gausybe ginklų aisčių paminkluose. Pastaraisiais metais prūsų senovės tyrinėtojai V. Šimėnas ir V. I. Kulakov peržiūrėjo žinomus rašytinius šaltinius ir radinius. Jie neabejoja, kad VI amžiaus prūsų karo vado Videvučio ir krivių krivaičio Brutenio kova su avarais teisingai aprašyta XVI amžiaus pradžios Simono Grunau „Prūsijos kronikose“. Kitaip interpretuojama ir auksinė 374 gramus sverianti antkaklė iš prūsų Strobainių. Ji, kaip dabar žinoma, buvo sukurta VIII amžiaus pradžioje ir kaip tik vaizduoja avarus, vadą Antones, lankininką Činbechą, bei prūsų vadus – karo vadą Videvutį ir jo brolį krivį Brutenį.

Žymus baltų ginkluotės tyrinėtojas Vytautas Kazakevičius yra pasakęs: „Nedaug Europoje rasime genčių ir tautų, kurios būtų taip militarizuotos kaip baltai. Daugiau nei tūkstantį metų mūsų protėvių gentys įnirtingai kovojo už savo išlikimą ir laisvę. Ne visoms tai pavyko. Iš istorijos brutaliai buvo išbrauktos ir išnyko daug genčių, gyvenusių dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos valstybėse.”[49]

Tas V. Kazakevičiaus minimas „daugiau nei tūkstantis metų“ užgriebia ir kalbamąjį laikotarpį – Jordano minimi pietiniai aisčių kaimynai akacirai Šušvės pakrantėse strėles laidė V amžiaus antroje pusėje.

Išvados

  1. Baltų kunigaikščių ir juos supančių kapų apžvalga leidžia nedviprasmiškai teigti, kad baltai bendravo su V–VI a. Vidurio Europa per to laiko prekybinius kelius ir, visai įtikima, kad patys betarpiškai dalyvavo kariniuose žygiuose į Padunojo sritis;
  2. Didžiosios baltų genčių dalies – prūsų, jotvingių, skalvių, žemaičių, aukštaičių, kuršių, žiemgalių, lietuvių – V a. antros pusės ir VI a. pradžios laidojimo paminklai liudija apie karinio elito sluoksnį visuomenėje;
  3. Terminas „karinės aristokratijos laikai“ aiškiau apibrėžia vakarų baltų visuomenių pasirengimą stoti į valstybingumo kelią;
  4. V a. antros pusės ir VI a. pradžios laidojimo paminklai, ginklų tyrinėjimai ir netiesiogiai rašytiniai šaltiniai leidžia teigti, kad kariauna baltų kraštuose buvo susiformavusi bent jau V a. antroje pusėje;
  5. Importiniai ginklai ir papuošalai baltų kunigaikščių kapuose negali būti „polietninių“ visuomenių įrodymas baltų žemėse. Šia prasme V. I. Kulakov primygtiniai germaniškų pradų ieškojimai baltų žemėse yra tendencingi;
  6. Ieškant bendruomenės etniškumo ar polietniškumo remiantis kapų inventoriumi, nedera pamiršti, kas vienoje ar kitoje bendruomenėje yra charakteringas darbo įrankis ar ginklas, kokie charakteringi laidosenos pasireiškimai susieti su šiais įrankiais ar ginklais ir pan.;
  7. Nesusipratimu reikia laikyti tai, kad vienas ar keletas turtingų kapų automatiškai paverčiami „ateivių“ kapais, visai užmirštant kapinyno kontekstą, o vienas ar keletas daiktų tampa gotiškų, keltiškų ar kitokių „įtakų“ rodikliu;
  8. V. Šimėno surikiuota gyventojų iš Vidurio Europos migracijos schema nesiderina su kita šio laikotarpio archeologijos medžiaga;
  9. V a. viduryje besikeičianti baltų kultūra pastebima paminkluose. Nėra jokių abejonių, kad tam įtakos turėjo tautų judėjimai IV–V a. Europoje. Jo betarpiški dalyviai ir stebėtojai galėjo būti ir patys baltai. Dalyvaudami kariniuose žygiuose, jie perėmė naujus kultūros elementus;
  10. Ieškant naujų gyventojų bangos šaltinio, verta prisiminti ir pirmąjį naujosios eros pradžioje. Sunku nesutikti, kad toji banga atėjo iš Vakarų baltų pilkapių kultūros arealo, nes jos tradicijos atsekamos visose senojo geležies amžiaus kultūrose į rytus nuo Šventosios. Antrinė banga, jei ji ir buvo, galėjo ateiti iš Sembos pusiasalio prūsų. O štai tarp prūsų ir aukštaičių, lietuvių bei kitų vakarų baltų kunigaikščių kapų bendrumų iš tiesų yra nemaža.

Nuorodos

Gauta 2006 m. lapkričio 18 d.
Pateikta spaudai 2006 m. gruodžio 15 d.

Summary

Society of the Balts at the Beginning of the Early Middle Ages (5th–6th Centuries BC)

The article analyzes the characteristic features of society of the Balts in the early Middle Ages; it also defines the period when the phenomena and concepts of dukes, military leaders, and warrior elite appeared in society of the Balts. The issue of ethnicity is also raised in the article, and the relationships among the ethnic groups such as the Goths, Huns, Avars and the Balts at the dawn of Europe’s political emergence are disclosed.

Conclusions are drawn that in the period of the 5th–6th centuries the Balts had connection with Middle Europe; consequently, they might have participated in the military expeditions to the regions of the Danube. The burial monuments (finds) prove that the military elite played an important part in social lives of the following tribes: Prussians, Yotvingians, Scalvians, Samogitians, Upland Lithuanians, Curonians, Semigallians and Lithuanians. The warrior elite had been formed in the Baltic regions at least in the second half of the 5th century; this period could be characterised by the term “the period of warrior elite” which suggests the readiness of societies of the Western Balts to obtain their statehood.

V. I. Kulakov’s and V. Šimėnas’ raised ideas about multi-ethnic societies in the Baltic territory and a search for Germanic roots here seems to be biased and subjective. A search for a society’s ethnicity or multi-ethnicity should not be based on burial inventory only, as proposed by V. I. Kulakov; on the contrary, typical work tools or weapons, which are closely connected with burial rituals, should be taken into consideration. Therefore, it does not seem plausible that some rich burial places, taken out of the general context of burial tradition of the Balts, are considered as burials of ‘new-comers’; similarly, one or several finds should not become an evidence of the Gothic, Celtic, etc. influence. The Middle European inhabitants’ migration scheme, proposed by V. Šimėnas and reiterated by M. Bertašius, does not conform to other archaeological evidence of the same period. It is quite probable that the Balts and only the Balts themselves initiated certain changes in their cultural development because they were direct observers of and participants in the cultural development of other tribes. Therefore, more attention should be paid to the Prussian culture of the Sambia’s peninsular because quite a lot of commonalities can be revealed between this culture and that of the Western Balts.