„Istorija“. Mokslo darbai. 69 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Lietuvių ir suomių santykiai istorijos verpetuose
Spausdinti

Skrodenis, Stasys. Lietuvos ir Suomijos draugija 1927-2000. Istorijos apybraiža. Suomijos ir Lietuvos kultūros fondo leidinys Nr. 2. Vilnius, 2007, 174 p.

 

Kaimyninių Lietuvos ir Suomijos valstybių santykių istorija dar laukia profesionalių istorikų plunksnos. Tačiau nėra abejonės, kad būsimieji tyrėjai privalės remtis neseniai išleista VPU profesoriaus, Lietuvos ir Suomijos draugijos pirmininko Stasio Skrodenio knyga „Lietuvos ir Suomijos draugija 1927-2000. Istorijos apybraiža“. Pasak autoriaus, šis darbas – „pirmas bandymas aptarti jos (Lietuvos ir Suomijos draugijos – M. T.) veiklos kryptis ir nuveiktus darbus“[1]. Tiksliau – tai pirmasis mėginimas nuosekliai aptarti lietuvių ir suomių santykius istorijos verpetuose.

 

Knygą sudaro: pratarmė, penki skyriai (I. Praeities istorijos atgarsiai (p. 11–28), II. Pirmosios bendro darbo iniciatyvos (p. 29–34), III. Lietuvių-suomių (susiartinimo) draugija (p. 35–54), IV. Už geležinės uždangos (p. 55–67), V. Atkurtoji Lietuvos-Suomijos draugija (p. 68–152), skyrelis „Vietoj pabaigos“, literatūra ir santrauka anglų kalba. Kaip matyti iš turinio, knygos chronologinės ribos ir nagrinėjamas objektas gerokai platesnis. Nors didžiausias dėmesys skiriamas su pertraukomis veikusiai Lietuvos ir Suomijos draugijai 1927–2000 m., pirmą kartą istoriografijoje plačiau pristatomi lietuvių ir suomių santykiai dar nuo viduramžių. Platesnės chronologinės ribos pasirinktos neatsitiktinai. Autoriaus teigimu, „tegu nenustebs skaitytojas, radęs platoką priešistorę, turinčią, mūsų manymu, sukurti tą atmosferą, kuria vadovavosi ir kurią puoselėjo Draugiją steigę bendraminčiai Lietuvoje ir Suomijoje“[2].

 

Knygos pradžioje S. Skrodenis plačiau aptaria lietuvių ir suomių ryšius maždaug nuo XVI a. iki Pirmosios Lietuvos Respublikos atkūrimo. Šiuo laikotarpiu abi tautos išgyveno sunkius laikus: iš pradžių Lietuva kartu su Lenkija sudarė Abiejų Tautų Respubliką, vėliau buvo okupuota carinės Rusijos; suomiai ilgą laiką priklausė švedams, o nuo XIX a. pradžios, išsaugoję gana plačią autonomiją, buvo prijungti prie Rusijos. Iš knygos pirmo skyriaus paaiškėja, kad abi pavergtos tautos pradėjo glaudžiau bendradarbiauti „Carų valdžios laikais“. Visų pirma tai siejama su Helsinkio universiteto profesoriaus, folkloristo Augusto Roberto Niemio (Aukusti (August) Robert Niemi), rašytojos Mailos Talvio-Marijos Vinter-Mikolos (Maila Talvio-Marija Winter-Mikkola) ir jos vyro kalbininko Josepo Juliaus Mikolos (Joosepp Julius Mikkola) veikla. Minėti mokslininkai ypač gilinosi į baltų ir suomių kalbų lyginamuosius tyrimus, o rašytoja Maila Talvio-Marija Vinter-Mikola savo kūryboje daug dėmesio skyrė Lietuvai, jos žmonėms ir kraštovaizdžiui. Šie iškilūs suomiai gana dažnai lankėsi Lietuvoje, daug prisidėjo prie lietuvių ir suomių tautų santykių puoselėjimo. Pirmojo pasaulio karo metais Suomijoje apsigyvenus apie 2000 lietuvių, abiem tautoms kovojant dėl savo nepriklausomybės, lietuvių ir suomių santykiai pasidarė gana intensyvūs ir Suomijoje[3]. Karo metais abi tautos artimai bendravo, kovojo dėl nepriklausomybės, kol pagaliau Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje lūkesčiai išsipildė: Suomija tapo nepriklausoma 1917 m. gruodžio 6 d., o Lietuva – 1918 m. vasario 16 d. Knygos autorius išsamiai aprašo lietuvių ir suomių santykius, padėjusius tvirtą pamatą abiejų tautų bendradarbiavimui.

 

„Gera pradžia – pusė darbo“, vargu ar šis posakis tinka kalbant apie lietuvių ir suomių santykius 1918-1940 m. Nepriklausomų Lietuvos ir Suomijos valstybių santykiai tapo gana šalti. S. Skrodenio teigimu, „per pirmuosius penkerius metus dėl įvairų išorinių ir vidinių politinių veiksnių jos tai suartėdavo, tai kiek nutoldavo“[4]. Kaip teisingai pažymi autorius, pradžioje tokiems santykiams įtakos turėjo Lietuvos konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus ir 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykęs valstybės perversmas, po kurio Lietuvos valdžia uždarė savo pasiuntinybę Helsinkyje. Vėliau ji taip ir nebuvo atidaryta. Nors iki 1940 m. veikė Lietuvos konsulatas Helsinkyje ir Suomijos konsulatas Kaune, glaudesnių tarpvalstybinių santykių nebuvo. Po valstybės perversmo valdžioje įsitvirtinęs autoritarinis valdymas su Antanu Smetona priešakyje valstybiniu mastu kritikavo demokratinę santvarką, demokratinio parlamentarizmo idėją[5], todėl diktatūriniam valdymui kažin ar galėjo rūpėti glaudžiau bendrauti su demokratine Suomija. Todėl nenuostabu, kad 4-ame dešimtmetyje Lietuvių-suomių draugija (nuo 1936 m. rugsėjo – Lietuvių-suomių susiartinimo draugija) beveik nerodė gyvybės ženklų.

 

Aktyvesni buvo jau minėti suomiai, Suomijos konsulas Lietuvoje Veinijo Arnijo (Väiniö Aarnio) ir keletas lietuvių entuziastų: gen. leit. Vladas Nagevičius, pulk. Teodoras Narbutas, kanauninkas Adolfas Sabaliauskas ir kt. 1938 m. draugija teturėjo vos 29 narius[6]. Iš Lietuvos pusės draugija nesulaukė jokio palaikymo, priešingai nei Lietuvos ir ypač Sovietų Sąjungos globojama nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio sovietų legalia penktąją kolona virtusi Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti[7]. Esant šaltiems Lietuvos ir Suomijos diplomatiniams santykiams, vargu ar kokios paramos Lietuvių-suomių draugija galėjo tikėtis ir iš Suomijos. Todėl 1939 m., anot S. Skrodenio, „likę keli entuziastai (draugijoje – M. T.) faktiškai buvo izoliuoti nuo artimesnio bendradarbiavimo su Suomija“[8]. Draugijos susilpnėjimą knygos autorius sieja su Žiemos karu, 1939 m. pabaigoje–1940 m. pradžioje vykusiu tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos. Tai tiesa, tačiau negalima nematyti ir vidaus faktoriaus, t. y. Lietuvos valdžios „paimta griežta“ politika demokratinių valstybių atžvilgiu. Valdžia draudė laikraščiams spausdinti straipsnius, pernelyg išaukštinančius demokratines valstybes, tokias kaip Suomija, Čekoslovakija[9]. Kita vertus, nuo 4-ojo dešimtmečio antrosios pusės oficialiai uždraudus opozicines partijas, veikiant cenzūrai, buvo mėginama apie demokratiją kalbėti daugiau Ezopo kalba, t. y. į pirmą vietą iškeliant Čekoslovakijos ar Suomijos demokratinę valdžią. Todėl vienoje Valstybės saugumo policijos instrukcijoje nurodyta, kad dienraštis „Lietuvos žinios“, negalėdamas tiesiogiai kritikuoti autoritarinio valdymo, deda straipsnius apie demokratinių valstybių gyvenimą[10]. Tik tokiu būdu opozicinė valstiečių liaudininkų spauda to meto visuomenei leido suprasti, kad ši opozicijos srovė iškelia demokratines vertybes ir minėtas valstybes laiko pavyzdžiu, kuriuo turėtų sekti ir Lietuva. Autoritarinis valdymas į jokią kritiką nekreipė dėmesio. Padėtis nesikeitė iki lemtingo 1940 m. birželio.

 

Knygoje abiejų valstybių santykiai 1940 m. vasarą beveik neminimi. Plačiau aptariamas Lietuvių-suomių susiartinimo draugijos uždarymas[11]. Lemtingu momentu abi tautos vėl pasuko skirtingais keliais. Demokratinė Suomija, Žiemos kare su ginklu rankose atsilaikiusi prieš žymiai gausesnę ir galingesnę sovietų kariuomenę, apgynė savo nepriklausomybę, o Lietuva, kaip Latvija ir Estija, neparodžiusios nė menkiausio protesto agresoriui, 1940 m. birželį buvo inkorporuotos į Sovietų Sąjungos sudėtį. Todėl Šaltojo karo metais (beveik pusę šimtmečio) apie jokius normalesnius lietuvių ir suomių santykius, nekalbant apie Lietuvių-suomių draugiją, negalėjo būti ir kalbos. Šiam laikotarpiui skirtas knygos IV skyrius „Už geležinės uždangos“. Turint tai omenyje, kažin ar tikslus knygos pavadinimas: „Lietuvos ir Suomijos draugija 1927-2000 m.“ Juk realiai iki pat 1990 m. ne tik minėta draugija neveikė, bet tarp lietuvių ir suomių nebuvo glaudesnių santykių, išskyrus tuos, kuriuos palaimindavo Maskva. Atsižvelgiant į tai, ar nevertėjo draugijos veiklą skelti į dvi dalis: 1927-1940 m. ir po 1990 m. Tiesa, ne visai aišku, kodėl kaip chronologinė riba pasirinkti 2000 m. Pačioje knygoje šio paaiškinimo kaip ir nepavyko aptikti. Ši riba gana keista, nes Lietuvos ir Suomijos draugija, atkurta 1990 m., nors ir susidurdama su sunkiomis buities sąlygomis, veikia iki šiol.

 

Įdėmiai susipažinus su Lietuvos ir Suomijos draugijos veikla 1990-2000 m., atsiranda noras šios draugijos veiklą palyginti su jos pirmtakės Lietuvių-suomių draugijos (1927-1940 m.) veikla. Paradoksalu, nors turimos omenyje pernelyg skirtingos epochos, draugijos veiklos kažkuo panašios. Išimtis 1990-1992 m., kai draugija veikė kone aktyviausiai per visą gyvavimo laikotarpį, pusiau kaip diplomatinė institucija, daug prisidėjo prie Lietuvos ir Suomijos valstybių bendradarbiavimo. S. Skrodenio teigimu, pirmuosius dvejus metus, kol nebuvo atidaryta Suomijos ambasada Vilniuje ir nesant kitos organizacijos, artimiau susijusios su Suomija, draugijos nariams teko teikti pačias elementariausias konsulines funkcijas[12]. Pirmaisiais nepriklausomybės metais draugija buvo gausiausia, turėjo savo skyrius provincijos regionuose. Tačiau vėliau Lietuvos ir Suomijos draugijos narių gretos gerokai praretėjo. Kaip ir Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais, lietuvių-suomių draugija susidūrė (ir tebesusiduria) su rimtomis buitinėmis problemomis. Užtektų nurodyti faktą, kad Lietuvos ir Suomijos draugija veikia tarsi benamė – neturėdama savo būstinės. Kad ir kaip keista, ja laikomi šios knygos autoriaus ir draugijos pirmininko S. Skrodenio namai. Apie šias rimtas draugiją kamuojančias buitines problemas, apie draugijos pasiektus rezultatus iki 2000 m. skaitytojas galės plačiau paskaityti knygos penktame skyriuje.

 

Nepaisant išdėstytų pastabų ar pastebėjimų, aptarta knyga iš tiesų yra vertinga, parengta remiantis daugiausia pirminiais lietuviškais ir suomiškais šaltiniais, archyvine medžiaga, to meto spauda, įvykių dalyvių atsiminimais, panaudota gausi paties autoriaus S. Skrodenio, ilgamečio Lietuvos ir Suomijos draugijos pirmininko, saugoma dokumentinė medžiaga, remiamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve (visur knygoje klaidingai šis archyvas vadinamas Lietuvos valstybės istorijos archyvu)[13] saugomais dokumentais. Todėl ši knyga neabejotinai bus naudinga šiandieninei visuomenei – leis geriau pažinti lietuvių ir suomių santykių raidą, prisidės prie tolesnio abipusio bendradarbiavimo ir pagaliau galbūt padės išvengti praeityje buvusių nesusipratimų abiejų tautų santykių istorijoje. Reikia tikėtis, kad netolima praeitis nepasikartos, juolab, kad abi tautos – Europos Sąjungos narės, išpažįsta demokratines vertybes, pagaliau šiltus santykius tarp abiejų tautų toliau plėtoja tebeveikianti Lietuvos ir Suomijos draugija, kuriai norisi palinkėti kuo geriausios kloties.

 

 

Nuorodos

 



[1] Skrodenis, S. Lietuvos ir Suomijos draugija 1927-2000. Istorijos apybraiža. Vilnius, 2007, p. 8.

[2] Ten pat, p. 7.

[3] Ten pat, p. 34.

[4] Ten pat, p. 35.

[5] Tamošaitis M. III Seimas (1926-1927 m.). Lietuvos Respublikos I (1922–1923 metų), II (1923-1926 metų), III (1926-1927 metų), IV (1936-1940 metų) Seimų narių biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2007.

[6] Skrodenis S. Lietuvos ir Suomijos ..., p. 41.

[7] Tamošaitis, M. Politika, prisidengusi kultūra. Kultūros barai, 2007, nr. 5, p. 67-72; nr. 6, p. 67-71.

[8] Skrodenis, S. Lietuvos ir Suomijos ..., p. 41.

[9] Vaišnys, A. Spauda ir valstybė 1918-1940. Vilnius, 1999, p. 219.

[10] Valstybės saugumo policijos Kauno apygardos 1938 m. sausio m. apžvalga. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 399-400.

[11] Skrodenis, S. Lietuvos ir Suomijos ..., p. 41-42.

[12] Ten pat, p. 94.

[13] Ten pat, p. 36, 40 ir kt.