„Istorija“. Mokslo darbai. 69 tomas
Vida PUKIENĖ. Visuomeninės humanitarų mokslo organizacijos Lietuvoje 1918-1940 metais
Spausdinti

Juzefovičius, Romas. Lietuvos humanitarų mokslo organizacijos (1918-1940). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, 272 p.

 

Iki šiol lietuvių mokslo istoriografijoje tik fragmentiškai buvo tirtos humanitarinio profilio visuomeninių mokslo organizacijų steigimo prielaidos bei jų raiškos formos. Moksliniuose leidiniuose aptarta atskirų mokslo organizacijų, daugiausia daugiaprofilinių (Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir kt.), švietėjiška veikla visuomenėje, leidiniai, pasaulėžiūrinės nuostatos. Tačiau mažesnės ir labiau specializuotos organizacijos beveik nesulaukė istorikų dėmesio. Apibendrinamojo darbo, analizuojančio tokio pobūdžio organizacijų veiklos ypatumus bei pristatančio reikšmingiausius darbus, nebuvo. Šią spragą užpildė 2007 metų pabaigoje pasirodžiusi Romo Juzefovičiaus monografija „Lietuvos humanitarų mokslo organizacijos (1918-1940)“. Autorius šia tematika jau yra paskelbęs straipsnių mokslo leidiniuose: „Lietuvių mokslo draugijos ryšiai 1918-1938 metais“ žurnale „Istorija“, „Istorinė - švietėjiška Karo mokslų draugijos veikla 1923-1933 m.“ leidinyje „Karo archyvas“[1]. Ši knyga – tai jau skelbtų darbų ir naujų tyrinėjimų sintezė.

 

Monografija išsiskiria nuorodų į pirminius šaltinius gausa. Pažymėtina, jog autorius pirmą kartą savo tyrimuose naudoja Lietuvos archyvuose ir bibliotekų rankraštynuose saugomus dokumentus apie Karo mokslų draugijos sekcijų darbą, švietėjišką veiklą, medžiagos apie Lietuvos praeitį kaupimą ir publikavimą, Humanitarinių mokslų ir literatūros draugijos leidybinę veiklą, Laisvosios filosofinės draugijos leidinius ir kt.

 

Problema atskleidžiama ne pristatant atskiras humanitarinio profilio visuomenines mokslo organizacijas, o jas lyginant pagal veiklos kryptis. Manytume, jog tokį knygos turinį sąlygojo pasirinkti tyrimo metodai - lyginamosios analizės ir sintezės. Lietuvos humanitarų mokslo organizacijos nagrinėjamos siejant su to meto politinės ir visuomeninės raidos kontekstu.

 

Knygoje analizuojamos šios draugijos bei organizacijos: Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvių kalbos draugija, Jono Jablonskio fondas, Lietuvos istorijos draugija, XXVII knygos mylėtojų draugija, Lietuvos bibliotekininkų draugija, Karo mokslų draugija, Humanitarinių mokslų ir literatūros draugija, Laisvoji filosofinė draugija.

 

Penkiuose knygos skyriuose aptariama visuomeninių mokslo institucijų steigimo prielaidos, jos lyginamos su Europos valstybėmis išskiriant Lietuvos ypatumus, jų organizacinis modelis, veiklos formos, akcentuojami lituanistiniai tyrimai ir jų reikšmė. Atskiras skyrius skirtas lituanistiniams tyrimams Lenkijos užgrobtame Vilniuje.

 

Knygos pradžioje analizuojamos Lietuvos visuomeninių mokslo institucijų steigimo istorinės ir kultūrinės prielaidos. Akcentuojama, jog lituanistinių mokslo organizacijų steigimas tapo itin aktualus XIX a. pabaigoje, tačiau to meto sąlygomis Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje, platesnė jų veikla buvo neįmanoma. Tik XX a. pradžioje, po spaudos draudimo panaikinimo, atsirado platesnės galimybės humanitarų visuomeninei veiklai organizuoti. Reikšmingiausia to laikotarpio organizacija - Lietuvių mokslo draugija.

 

Tarpukario laikotarpiu, kaip teigia autorius, mokslo institucionalizavimo pradžią sąlygojo mokslinių tyrimų organizavimas bei profesionalaus mokslininko statuso visuomenėje formavimas. Moksliniams tyrimams plėtoti ir mokslininkų kvalifikacijai kelti didelės reikšmės turėjo aukštųjų mokyklų steigimas, jų ryšiai su užsienio institucijomis. Humanitarinių mokslų plėtotei, mokslinės informacijos sklaidai itin reikšmingi buvo periodiniai leidiniai „Tauta ir žodis”, „Darbai ir dienos” ir kt. Vien valstybinės institucijos negalėjo aprėpti visų su mokslo plėtra susijusių problemų, tam buvo reikalinga mokslininkų visuomeninė iniciatyva. Įstatyminė bazė tokiai veiklai pradėta kurti 1919 m. paskelbus „Įstatymą apie draugijas“. Vėliau įstatymai keitėsi, organizacijų steigimo sąlygos, kontrolė ir apskaita griežtėjo. Tačiau, kaip teigia autorius, visuomeninė veikla nenutrūko.

 

Monografijoje akcentuojama visuomeninių mokslo organizacijų specializacija, kuri pirmiausiai pradėta taikyti technikos mokslų srityje. Todėl autorius trumpai pristato jų tikslus ir veikimo nuostatas. Be to, dažnai šių draugijų įstatuose ir veikloje pabrėžiama ne tik taikomųjų mokslų reikšmė, o ir humanitarinių. XX a. trečio dešimtmečio pradžioje pradėjus akcentuoti lituanistikos svarbą, profiliavimo tendencijos ėmė reikštis ir humanitarų organizacijose. Šį procesą rodo Humanitarinių mokslų ir literatūros draugijos, Kalbos draugijos, Lietuvos istorijos draugijos, Lietuvos bibliotekininkų draugijos, XXVII knygos mylėtojų draugijos ir kitų organizacijų steigimas.

 

Antras ir trečias knygos skyriai skirti humanitarų visuomeninių mokslo institucijų organizacinės struktūros, jų veiklos modelio ir raiškos formų analizei. Išanalizavęs archyvinę ir rankraštinę medžiagą bei skelbtus dokumentus autorius daro išvadas, jog visuomeninių mokslo institucijų organizacinė struktūra buvo panaši: veikė atskiri padaliniai (sekcijos), tačiau pagrindinis vaidmuo teko Valdybai. Organizacijos neturėjo tikslo tapti masinėmis, jos jungė 20-40 žmonių, tačiau buvo ir mažiau narių turinčių draugijų – Lietuvos istorijos draugija 4 dešimtmečio pabaigoje jungė 15 žmonių. Kaip masinė organizacija buvo steigiamas Jono Jablonskio fondas, kuris turėjo atstovų ir Lietuvos provincijoje. Masiškumą sąlygojo keliami tikslai. Fondas buvo steigiamas kaip lietuvių kalbos rėmimo organizacija.

 

Knygoje naujai skamba skyrius apie draugijų veiklos organizavimo struktūrą ir vidaus bei tarptautinius ryšius. Humanitarinių mokslo draugijų ryšiai su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis bei bendradarbiavimas su užsienio organizacijomis ir išeivijos atstovais nušviečiami remiantis pirminiais šaltiniais. Tačiau dėl šaltinių stokos ar kitų priežasčių šiame knygos skyriuje lieka ir kai kurių klaustukų. Daugiau rašoma, kas buvo numatyta nuveikti, o ne kas nuveikta. Lieka neaišku, ar Petras Klimas buvo priimtas į Lietuvos istorijos draugiją, ar ne (p. 70).

 

Darbe išsamiai nušviestos humanitarų visuomeninių organizacijų raiškos formos. Svarbiausia jų – mokslo žinių sklaida visuomenėje. Šią misiją draugijos vykdė per specialius leidinius bei organizuojamus viešus renginius. Autorius išanalizavo periodinių leidinių „Gimtoji kalba“, „Literatūra“, „Praeitis“ ir kitų turinį bei reikšmę visuomenės kultūros poreikiams ugdyti. Autorius konstatuoja, jog nors draugijų leidiniai buvo profesionaliai specializuoti, juose siekta akademiškumą derinti su plačiosios visuomenės poreikiais. Švietėjiška veikla visuomenėje išsiskiria Lietuvių kalbos draugija bei Lietuvių katalikų mokslo akademija.

 

Ketvirtas knygos skyrius nušviečia mokslo draugijų veiklos savitumus okupuotame Vilniuje. Pasinaudodamas Juozo Jurginio, Nastazijos Kairiūkštytės, Vacio Miliaus ir kitų mokslininkų publikacijomis, autorius pagrindinį dėmesį skiria Lietuvių mokslo draugijai ir jos vadovui Jonui Basanavičiui. Analizuoja konfesinės ir liberaliosios inteligentijos nesutarimus draugijos viduje, jos uždarymo ir veiklos atnaujinimo 1938 m. aplinkybes. Lituanistinės veiklos aspektus autorius pastebi ir lenkų mokslininkų organizacijose. Akcentuoja Vilniaus mokslo bičiulių draugijos veiklą ir jos leidinyje „Ateneum Wilenskie“ paskelbtus žinomo lenkų istoriko Henriko Laumianskio (Lowmianski) viduramžių Lietuvos miestų istorijos tyrimus. Nauja faktine medžiaga papildo tautinių mažumų: baltarusių, žydų, karaimų mokslinę ir švietėjišką veiklą lituanistikos srityje.

 

Paskutinis knygos skyrius skirtas Lietuvos mokslo sovietizacijos pradžiai 1940 metais, visuomeninių organizacijų likvidavimui. Tačiau čia pasigendame konkretesnių žinių apie draugijų uždarymą, išskyrus J. Jablonskio fondą.

 

Svarbūs ir knygos priedai. Lentelės sudarytos naudojant Lietuvos archyvų ir bibliotekų fondus. Jose pateikti susisteminti duomenys apie humanitarų padalinius (sekcijas) daugiaprofilinėse mokslo draugijose, specializuotus jų leidinius bei humanitarų mokslo draugijų veikimo struktūrą. Abejotume tikslingumu spausdinti visų nuo 1907 m., t.  y. daugiau nei pusantro šimto Lietuvių mokslo draugijos narių sąrašą.

 

Pasaulėžiūros nuostatų skirtumai tarpukario Lietuvoje buvo jaučiami daugelyje monografijoje nagrinėjamų draugijų, tačiau kiek plačiau šis klausimas nušviestas tik Lietuvių mokslo draugijoje, veikusioje lenkų užgrobtame Vilniuje. Lieka neaišku, kaip nesutarimai pasaulėžiūros srityje veikė kitų draugijų darbą.

 

Tenka pastebėti, jog tekste pasitaiko nepakankamai argumentuotų apibendrintų teiginių. Antai 46 p. pirmoje pastraipoje rašoma apie Lietuvių mokslo draugijos Kauno skyriaus narių tarptautinį bendradarbiavimą, tačiau pasigendame argumentų, konkrečių faktų, iliustruojančių bendradarbiavimą.

 

Pasirinkta problemos atskleidimo forma daro tekstą sudėtingą chronologiniu atžvilgiu. Ne visada aišku, kada viena ar kita draugija buvo įsteigta, uždaryta ar atnaujino darbą. Šias žinias būtų tikslinga susisteminti atskiroje lentelėje.

 

R. Juzefovičius atliko kruopštų ir didžiulį darbą. Kiekvienos draugijos darbą siekė išanalizuoti visapusiškai, atskleisti darbo sudėtingumą, atskirų mokslininkų iniciatyvas. Monografija papildo mokslo istorijos tyrinėjimus.

 

Išleista monografija puikios poligrafijos, iliustruota geros kokybės nuotraukomis ir leidinių viršelių bei dokumentų faksimilėmis. Kaip pažymi autorius, knyga skirta Lietuvių mokslo draugijos įsteigimo šimtmečiui ir jos svarbai paminėti.

 

 

Nuorodos

 



[1] Juzefovičius, R. Lietuvių mokslo draugijos ryšiai 1918-1938 m. Istorija, 2003, nr. 55, p. 40-46; Juzefovičius, R. Istorinė švietėjiška Karo mokslų draugijos veikla 1923-1933 m. Karo archyvas, 2002, d. 17, p. 181-194.