„Istorija“. Mokslo darbai. 69 tomas
Benediktas ŠETKUS. Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas penktoje klasėje
Spausdinti

Anotacija. 2007 m. paskelbus „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos pagrindinio ugdymo Bendrųjų programų“ projektą, yra numatyta penktoje klasėje mokyti temą „Gyvenamoji vietovė praeityje ir dabar“. Straipsnyje analizuojama nurodytos temos mokymo Pirmojoje Lietuvos Respublikoje ir šiuolaikinė tarptautinė patirtis bei tuo pagrindu siekiama pateikti mokymo turinio metmenis. Autoriaus nuomone, gyvenamosios vietovės istorijos mokymo tematika turėtų apimti šeimos ir giminės istoriją, mokinių gyvenamųjų namų istoriją, mokyklos istoriją bei kitų gyvenamosios vietovės objektų – archeologinių paminklų, pastatų, kapinių, iškiliausių vietos gyventojų – istoriją.

 

Prasminiai žodžiai: gyvenamoji vietovė, šeimos istorija, mokyklos istorija, istorijos mokymas.

 

Įvadas

 

Istorijos mokymo Pirmosios Lietuvos Respublikos ir sovietinės Lietuvos metais bei tarptautinė šiuolaikinė istorijos mokymo patirtis rodo, jog mokiniai per istorijos pamokas yra supažindinami su gyvenamosios vietovės praeitimi. Pastaraisiais dešimtmečiais šiam istorijos mokymo aspektui Lietuvoje skirta mažai dėmesio. 2007 m. paskelbtame „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos pagrindinio ugdymo Bendrųjų programų“ projekte siūloma penktoje klasėje dėstyti temą „Gyvenamoji vietovė praeityje ir dabar“.

 

Straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos ir kai kurių užsienio valstybių šiuolaikinę gyvenamosios vietovės istorijos mokymo patirtį ir jos pagrindu pateikti siūlymus minėtos temos mokymo(si) turiniui apibrėžti. Išsikeltas tikslas konkretinamas šiais uždaviniais:

 

Pirma, išsiaiškinti, kaip gyvenamosios vietovės istorijos mokymo turinį bandyta nusakyti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu ir sovietmečio Lietuvoje.

 

Antra, remiantis kelių šiuolaikinių užsienio valstybių patirtimi, atskleisti būdingiausią gyvenamosios vietovės istorijos mokymo turinį ir istorijos didaktikos specialistų bei mokytojų sukauptą šioje srityje pedagoginę patirtį.

 

Trečia, remiantis atlikto tyrimo rezultatais pateikti gyvenamosios vietovės istorijos mokymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos penktoje klasėje metmenis.

 

Straipsnis pagrįstas istorijos mokymą reglamentuojančiais dokumentais, istorikų, istorijos mokytojų bei didaktikos žinovų publikacijomis, mokomaisiais leidiniais. Rašant darbą plačiai naudotasi užsienio autorių darbais, paskelbtais interneto duomenų bazėje. Autorius taip pat remiasi asmenine patirtimi ir pateikia projektuojamos veiklos asmeninę viziją.

 

Gyvenamosios vietovės istorijos mokymo bruožai XX a. Lietuvos mokykloje

 

Kada ir kaip Lietuvos mokyklose pradėta mokyti vaikus gyvenamosios vietovės istorijos, nėra žinoma. Gali būti, jog vienas pirmųjų šią idėją iškėlė Vilniaus universiteto profesorius I. Onacevičius. 1822 m. laiške Vilniaus švietimo apygardos kuratoriui kunigaikščiui A. J. Čartoriskiui jis rašė: „Dabar mokosi vaikai atmintinai Irkutsko gubernijos miestelius, o nežino, kuriame paviete gyvena, [...] klaidžioja be naudos po Asiriją, Persiją, Egiptą, o po savo tėvų kapus vaikšto nežinodami apie jų darbus, tarytum to žinojimo nustelbimu norėta jiems išplėšti geresnės būties troškimą ir liūdnos nelaimės pažinimą, į kurią mus negailestingai įstūmė likimas“[1].

 

Yra pagrindo manyti, jog ir XIX a. antroje pusėje vaikams daraktoriai ar kiti šviesuoliai pateikdavo tam tikrų žinių iš gyvenamosios vietovės praeities, tačiau ši veikla daugiau galėjo būti pavienių žmonių pastangų rezultatas, o ne visuotinai pripažintas principas.

 

XX a. pradžioje padėtis pasikeitė, ir ne vien todėl, kad lietuviams leista spausdinti leidinius gimtąja kalba. Tuomet buvo laikomasi pedagogikoje pripažintų teiginių, kad gamtos–geografijos ir visuomeninės–istorinės žinios turinčios plėsti vaikų akiratį, ugdyti jų mąstymą ir kalbą, mokyti įžvelgti priežastinius ryšius gamtoje ir visuomenėje, formuoti mokslinės pasaulėžiūros pradmenis, žadinti tėvynės meilės jausmą. Buvo reikalaujama dėstant šiuos dalykus remtis kraštotyros principu, eiti nuo artimo prie tolimesnio, nuo žinomo prie nežinomo, mokyti vaizdžiai; žinių semtis ne tik iš knygų ir vadovėlių, bet ir tiesiog iš gyvenimo. Gimtojo krašto istoriją siūlyta mokyti vaizdžiai, siejant su legendomis, padavimais, liaudies dainomis[2]. Rengiant lietuviškus vadovėlius buvo stengiamasi, kad jie atspindėtų kraštotyros principą, pateiktų elementarių žinių iš Lietuvos praeities ir dabarties[3].

 

Gyvenamosios vietovės istoriją Pirmosios Lietuvos Respublikos metais ypač propagavo žymūs pedagogai, istorikai, vadovėlių autoriai. Antai 1919 m. žurnale „Švietimo reikalai“ žinomas pedagogas ir vadovėlių autorius S. Matjošaitis teigė, jog istorijos mokyti reikia pradėti nuo vaikui artimiausios aplinkos. Jo žodžiais tariant, „istorijos pagrindu turi būti artimieji nutikimai ir einamojo gimtojo krašto tvarka. Tik šitai pažinus, galima eiti toliau“[4]. Šią mintį plėtojo ir žymus pedagogas bei istorijos mokymo priemonių autorius J. Geniušas, siūlydamas istorijos mokymą pradėti nuo vaiko asmens, jo tėvų, giminių, namų, kaimo, apskritai – nuo vaikui pažįstamos aplinkos istorijos[5]. „Istorijos mokymo metodikos“ autorė O. Maksimaitienė ragino gyvenamosios vietovės istoriją integruoti į Lietuvos istorijos kursą[6], o istorikas J. Jakštas teigė, kad „mokytojui pravartu liesti kiek galima plačiau įvairiomis progomis“ artimesnės mokyklos apylinkės, t. y. miestelio, miesto, parapijos, dvaro ir net kaimo istoriją“[7]. Gyvenamosios vietovės istorijos svarbą yra akcentavę ir kai kuriuos jos mokymo aspektus yra nagrinėję A. Maceina[8], V. Ruzgas[9], M. Mačernis[10], V. Liulevičius[11] ir kt. autoriai.

 

Sovietmečiu Lietuvos mokykloje taip pat buvo raginama mokant istorijos plačiai naudoti gyvenamosios vietovės medžiagą. Dar Stalino epochoje išleistoje ir tuo metu plačiai naudotoje V. Karcovo „TSRS istorijos dėstymo metodikoje“ vienas iš knygos skyrių yra įvardytas „Vietinės istorijos elementai. Vietinių istorinių paminklų panaudojimas, vystant vaizdingą praeities supratimą“. Nors minėta metodinė priemonė buvo persunkta sovietų ideologijos, negalima nepritarti V. Karcovo išsakytam kredo: „Praeitis – aplink mus. Galimybė nors iš dalies ją pamatyti, betarpiškai prie jos prisiliesti, ją pajausti – daug reiškia ugdant susidomėjimą istorija, meilę istorijai ir, svarbiausia, savo tėvynei“[12].

 

Gyvenamosios vietovės istorinės medžiagos naudojimo klausimai buvo nagrinėjami 1951 m. Rusijos pedagogikos mokslų akademijos išleistoje A. Rodino knygoje „Gimtojo miesto istorija“, to paties autoriaus 1954 m. publikuotame darbe „Gimtojo kaimo istorija“, 1954 m. N. Kuzino straipsniuose rusų kalba leidžiamame žurnale „Istorijos mokymas mokykloje“[13]. Vadinamosios kraštotyrinės medžiagos ir istorijos mokymo aspektai yra nagrinėti N. Dairio[14], Z. Pilkausko[15], S. Stašaičio[16] bei daugelio kitų autorių straipsniuose, publikuotuose periodiniuose ir mokomuosiuose leidiniuose, kuriuos leido ir platino to meto Švietimo ministerijai pavaldžios institucijos.

 

Kaip minėta, šiuose darbuose ir kitose publikacijose buvo raginama istorijos mokymą sieti su gyvenamąja vietove ir tuo tikslu pateikta įvairių pavyzdžių iš istorijos mokytojų darbo patirties. Tačiau šio darbo autoriui nepavyko surasti publikacijos, kurioje būtų išnagrinėtas per istorijos pamokas dėstomos temos „Mūsų gyvenamoji vietovė“ turinys ir pateikta šios temos mokymo koncepcija. Beje, minėta tema buvo įtraukta į visose klasėse dėstomą „TSRS istorijos“ kursą su pagrindinėmis žiniomis iš „Lietuvos TSR istorijos“ kurso nuo 1966/1967 mokslo metų. Nors ši naujovė buvo užfiksuota mokymo programoje, daugelis mokytojų šiai temai skyrė mažai dėmesio arba visai ją ignoravo[17].

 

Projektuojant tautinę mokyklą buvo numatoma, kad apie gyvenamąją vietovę bus mokoma pradinėje mokykloje, t. y. I–IV klasėse. Anot istorijos mokymo tautinėje mokykloje koncepcijos kūrėjo A. Bumblausko, šioje pakopoje istorijos mokymo turinį apibūdinti galima labai trumpai: „tėviškė, per tėviškės „langą“ į Lietuvą“[18]. Ir vis dėlto tenka konstatuoti, jog Antrosios Lietuvos Respublikos metais gyvenamosios vietovės istorijos mokymui iki šiol nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Antai 1997 m. pasirodžiusiose „Bendrosiose programose“ užsimenama, jog „Istorijos pamokose nuolat derėtų susieti vietos, Lietuvos ir visuotinę istoriją“[19]. 2003 m. patvirtintose programose teigiama, jog mokant istorijos reikėtų mokyti mokinius rinkti informaciją iš „vietos paminklų, muziejų eksponatų“, kad mokinio istorinis pažinimas nuolat „turėtų būti orientuotas ir į jo gyvenamąją aplinką“, taip pat kartojama nuostata apie tai, jog „nuolat derėtų susieti vietos, Lietuvos ir pasaulio istoriją“[20]. Tačiau šios nuostatos bent kiek plačiau nėra apibūdinamos.

 

Po kelių diskusinių straipsnių[21] ir apskritojo stalo diskusijų dėl gyvenamosios vietovės istorijos mokymo perspektyvų, programų rengėjai į tai atsižvelgė ir 2007 m. paskelbtame „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos pagrindinio ugdymo Bendrųjų programų“ projekte numatė penktos klasės mokiniams dėstyti temą „Gyvenamoji vietovė praeityje ir dabar“[22].

 

Minėtas sprendimas yra neabejotinai sveikintinas žingsnis. Darytina prielaida, jog žemesniųjų klasių mokiniai pirmą kartą bus plačiau supažindinami su savo gyvenamosios vietovės istorine praeitimi.

 

Principinės nuostatos

 

Visų pirma reikia išsiaiškinti „gyvenamosios vietovės istorijos“ sampratą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės dokumentuose sąvoka „gyvenamoji vietovė“ apibrėžta taip: gyvenamoji vietovė – žmonių gyvenimo ir veiklos vieta, turinti pavadinimą, teritoriją ir nustatytas ribas, tai yra miestai, miesteliai ir kaimai[23].

 

Vietos savivaldos veikloje minėtos sąvokos definicijos turi būti laikomasi preciziškai. Tačiau mokyklinės edukacijos srityje, juolab dirbant su penktų klasių mokiniais, ši sąvoka galėtų būti traktuojama kitaip – peržengiant nustatytos teritorijos ribas. Kitaip tariant, miestų mokyklose galima apsiriboti mokymu apie miesto istoriją, tačiau miestelių ir kaimų mokyklose derėtų gyvenamosios vietovės istorijos mokymo objektu laikyti konkrečią mokinių gyvenamąją vietovę su aplinkiniais kaimais. Tokiu būdu gyvenamosios vietovės istorijos objektas galėtų būti tapatinamas (erdvės požiūriu) su seniūnijos istorija, t. y. kelių artimiausių gyvenamųjų vietovių istorija[24], arba su parapijos istorija – klebono vadovaujama bažnytine apylinke[25]. Tai dėl to, kad kaimo vaikai pažįsta gyvenamąją vietovę kelių kilometrų spinduliu, kita vertus, kaimo vietovėje yra daug mažiau istorijos ir kultūros paminklų negu miestuose.

 

Antra nuostata yra ta, kad mokant gyvenamosios vietovės istorijos, dėmesys sutelkiamas į istorijos įvykius ir procesus, kurie vyko santykinai nedidelėje erdvėje, t. y. mokinių gyvenamojoje erdvėje. Tai iš esmės skiriasi nuo sovietmečiu Lietuvoje taikytos praktikos, kuomet temą „Mūsų gyvenamoji vietovė“ būdavo rekomenduojama įterpti į svarbias Lietuvos ir Rusijos istorijos temas (pvz., „Pirmykštė bendruomeninė santvarka Lietuvos teritorijoje“, „Lietuvos valstybės stiprėjimas“, „Ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių tautų kova dėl nepriklausomybės“, „Sąjunga su Lenkija ir kryžiuočių nugalėjimas“, „Kultūros kilimas“, „Rusų liaudies kova su grobikais lenkais ir švedais XVII a. pradžioje“, „Lietuvos kultūra XVIII amžiuje“ ir kt.)[26]. Taigi šiuo atveju projekte numatyta gyvenamosios vietovės istorijai skirti atskiras pamokas, kurių turinį turės nusistatyti kiekvienas mokytojas individualiai, atsižvelgdamas į gyvenamąją vietą.

 

Trečia, nežiūrint aukščiau išsakytos nuostatos, vis dėlto negalima gyvenamosios vietovės istorijos atriboti nuo istorinių įvykių ir procesų, kurie vyko Lietuvoje, Europos kontinente ir pasaulyje. Todėl gyvenamosios vietovės istorinė raida turi būti siejama su platesniu kontekstu – Lietuvos ir pasaulio istorija (tačiau Lietuvos ir pasaulio istorija neturi dominuoti).

 

Ketvirta. Gyvenamosios vietovės istorija turi būti pateikiama mokiniams nuolat siejant praeitį su dabartimi – atskleidžiant praeities įvykių reikšmę ir anksčiau gyvenusių žmonių veiklos rezultatus dabarties žmonių gyvenimui įvairiose srityse – politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje. Būtent tai yra svarbiausias istorijos mokymo tikslas, kuris padeda mokiniams įsisąmoninti, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka ir vertybės yra istoriškai nulemtos[27]. Šia prasme mokiniams ypač tikslinga yra aiškinti apie tai, ką jie mato savo gyvenamojoje aplinkoje išlikus iš praeities (paminklai, pastatai ir kt.), apie ką yra girdėję iš vyresnių žmonių, tačiau apie tai mažai žino, kas paaiškina dabarties papročius, tradicijas ir kt. Pažymėtina, jog šios nuostatos programos sudarytojai siekia laikytis ir tai matoma iš skyriaus pavadinimo – „Gyvenamoji vietovė praeityje ir dabar“[28]. Svarbu, kad šią nuostatą įsisąmonintų bei ja vadovautųsi ir istorijos mokytojai.

 

Penkta nuostata – gyvenamosios vietovės istorijos mokymas neturėtų apsiriboti tradiciniu istorijos mokymu metodų prasme. Mokiniai negali likti tik pasyvūs klausytojai ir negalima apsiriboti mokytojo perteikiama žodine informacija. Būtina taikyti vadinamuosius aktyvios veiklos metodus, kuomet mokiniai per išvykas aplanko istorines vietoves ir tiesiogiai stebi objektus, renka medžiagą, apklausia vyresnius gyventojus, teiraudamiesi apie praeitį ir pan.

 

Apibrėžiant temos „Gyvenamoji vietovė praeityje ir dabar“ turinį, autoriaus nuomone, vertėtų išskirti šiuos komponentus: šeima ir giminė, mokinių gyvenamieji namai, mokykla, kiti gyvenamosios vietovės objektai.

 

Šeimos ir giminės istorija

 

Viena iš priežasčių, kodėl vaikai turėtų sužinoti apie šeimos ir giminės praeitį, yra ta, kad pirmoji vaiko pažintis su istorija kaip tik prasideda namų aplinkoje. Tai skatina namuose surastos nuotraukos ir dokumentai, namų aplinkoje saugomi iš protėvių paveldėti daiktai, tačiau dažniausiai – iš vyresnių žmonių išgirsti pasakojimai[29].

 

Istorijos mokymą pradėti nuo šeimos istorijos, ko gero, vienas pirmųjų Lietuvoje ragino S. Matjošaitis. Jis 1919 m. rašė: „Pirmųjų istorijos pamokų turinys gali būti toksai: mokytoja gali klausti vaikus, kiek kuriam yra metų. Čia tuoj eina mokyklos amžiaus nustatymas. Paskui klausiamas motinos, tėvo, senelių, brolių, seserų amžius. [...] Gali nukrypti kalba apie tai, ką veikia tėvas, motina, kokia tvarka namie ir kas ją palaiko, ar kas neatsimainė. Paskui vaikai seka atskirų savo draugų istoriją, atskirus tėvų rūpesčius ir darbus. [...] Paskui pasakojama šeimynos praeities vaizdai“[30]. J. Geniušas taip pat siūlė istorijos mokymą pradėti nuo vaiko asmens, jo tėvų ir giminių[31]. Šioms mintims pritarė ir P. Penkauskas, teigdamas, kad iš pradžių vaikas suvokia, kas yra šeima, giminė, po to jis pamato „savo sodžiaus ypatingumus, gražumus“[32].

 

Žinoma, minėtų autorių įžvalgos gali būti ne visai tinkamos mūsų nagrinėjamam klausimui. Visų pirma todėl, kad šios mintys daugiau taikytos pradinių klasių mokiniams. Tačiau, antra vertus, kad nesusidarytų įspūdis, jog ši idėja yra atgyvenusi, pasiremsime šiuolaikinėmis JAV Švietimo departamento parengtomis rekomendacijomis tėvams, kuriose nurodoma, kaip tėvai gali prisidėti prie vaikų istorinio ugdymo. Dokumente sakoma, kad pirmiausia tėvai turėtų supažindinti savo vaikus su šeimos istorija. Siūloma papasakoti vaikams savo prisiminimus, supažindinti vaikus su seneliais ir kitais giminaičiais bei sudaryti sąlygas jiems kalbėtis apie šeimos istoriją[33].

 

O dėl šeimos ir giminės istorijos mokymo(si) konkrečios veiklos organizavimo, manytume, kad penktų klasių mokiniams galima skirti žemiau nurodytas užduotis. Visų pirma, parengti šeimos istoriją įvairiomis formomis. Labiausiai įprasta yra sudaryti giminės genealoginį medį[34]. Gali būti apsiribojama 3–4 kartų genealoginio medžio sudarymu. Genealogijoje galimos dvi tyrinėjimo kryptys: einant nuo palikuonio prie protėvių (kylanti aukštyn) ir einant nuo protėvių prie palikuonių (besileidžianti žemyn). Beje, kaip padėti mokiniams atlikti šią užduotį, yra pateiktos išsamios rekomendacijos E. Kiseliovos darbe[35].

 

Mažiau įprastos šeimos istorijos parengimo formos yra užrašyti artimų žmonių atsiminimus apie šeimą arba atrinkti šeimos nuotraukas, kuriose įamžinti svarbiausi šeimos istorijos momentai bei iš šių nuotraukų apipavidalinti aplanką ar stendą. Galima vietoj nuotraukų surinkti tėvų ir protėvių laiškus, dienoraščius bei pateikti jų ištraukas. Šeimos istoriją taip pat galima atskleisti per surinktus ir susistemintus šeimos dokumentus – gimimo liudijimus, pasus, sutuoktuvių liudijimus, profesinės veiklos pažymėjimus ir kt. Mokiniams gali būti įdomi užduotis parengti šeimos valgių gaminimo istoriją (t. y. ką dabar valgo mokiniai, ką tradiciškai valgė kitados tėvai, seneliai ir protėviai). Vertinga yra šeimos istorija, kuri būna parengta prisiminimų, nuotraukų ir šeimos genealoginio medžio pagrindu[36]. Gali būti rekomenduojama mokiniams pasikalbėti su kaimynais ar draugais ir pasidalyti turimomis žiniomis apie savo šeimos istoriją – palyginti skirtingų šeimų narių atsiminimus apie šeimą, jos papročius ir kaip jose branginama šeimos istorija[37].

 

Pažymėtina, jog JAV mokytojams yra parengti specialūs standartai, kuriuose detalizuojama, ką ketvirtos klasės mokiniai turėtų žinoti apie šeimos istoriją ir ką jie turėtų mokėti atlikti. Apibendrinant visa tai galima konstatuoti, kad mokiniai iš šeimos nuotraukų, dienoraščių, daiktų, pokalbių su vyresniaisiais bei skaitydami vietos spaudą turėtų išsiugdyti supratimą apie savo šeimos istoriją ir tos šeimos vietą bendruomenėje[38].

 

Patrauklus šeimos istorijos pažinimo būdas gali būti mokiniams skiriamos temos: „Seniausia mūsų šeimos albumo nuotrauka“, „Mūsų šeimos relikvija“, „Mūsų šeima ir giminė istorijos verpetuose“ ir kt.[39]

 

Pažymėtina, jog šiuo metu parengtame programos projekte šeimos ir giminės istorija yra viena iš temų, kurią numatyta dėstyti penktų klasių mokiniams[40].

 

Mokinių gyvenamųjų namų istorija

 

Mokinių namų istorija gali būti kitas gyvenamosios vietovės istorijos komponentas. Ši idėja ne kartą buvo keliama ankstesnių autorių, todėl keletą jų minčių pacituosime. Antai istorikė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė teigė, jog mokant gimtojo krašto istorijos, reikia „panaudoti esamąją vietoje istorinę medžiagą [...] kaip antai seni trobesiai“[41]. J. Geniušas siūlė mokytojams kalbantis su mokiniais atkreipti jų dėmesį į tai, kad ne tik žmonės, bet ir daiktai, kuriuos „aplink save matome, turi savo istoriją: mūsų namai, kaimas, miestas, mūsų artimas piliakalnis ir t. t“. Autorius sako, kad jeigu mes galėtume užrašyti jų pasakojimus, tai „gautume mūsų namų, kaimo, miesto, piliakalnio istorijas“[42]. M. Mačernis buvo parengęs „Aplinkos ir tėvynės pažinimo“ programą, kurioje numatyta vietos namų istorijai. Jis siūlė sudaryti mokiniams „savo ūkio ar namų planą“, po to „aprašyti savo namų (ar ūkio) istoriją“[43].

 

Kalbėtis su mokiniais apie jų gyvenamųjų namų istoriją ir pagal išgales ją tyrinėti raginama ir šiandien. Šioje veiklos srityje būtų galima išskirti du objektus: pirma, gyvenamojo namo kaip statinio istorija; antra, šiame name gyvenusių žmonių istorija.

 

Pirmuoju aspektu mokiniams gali būti skiriamos užduotys išsiaiškinti, iš kokių medžiagų pastatytas jų namas, kas yra išlikę originalaus nuo jo pastatymo ir kas pakeista vėlesniais laikais, kada namas pastatytas, kiek jis yra (buvo) tipiškas ir skirtingas nuo kitų greta stovinčių namų bei pan. Darbui atlikti mokiniams patariama susirasti namuose saugomus namo pirkimo–pardavimo dokumentus, peržiūrėti senas nuotraukas, pasikalbėti su vyresniais žmonėmis ir kt.[44] Mokiniai galėtų sužinoti, kas pastatą suplanavo (kas yra architektas) ir koks jo stilius, kas jį statė ir kt.[45]

 

Kaip minėta, antras domėjimosi objektas yra šiame name gyvenusių žmonių istorija: kas buvo pirmasis namo savininkas, kuo jis vertėsi, kas gyveno šiuose namuose vėliau – kokia jų profesija, išsilavinimas, religinės pažiūros ir kt.[46]

 

Jeigu mokiniai gyvena seniai statytuose namuose, kur ne kartą keitėsi gyventojai, tikslinga įgyvendinti projektą „Mūsų gyvenamojo namo gyventojai ir jų likimai“. Jį atlikę mokiniai geriau suvoktų ankstesnių kartų gyvenimo būdą ir jų likimus skirtingais istorijos laikotarpiais (pvz., Antrojo pasaulinio karo metais, sovietizacijos laikotarpiu)[47].

 

Šiuo metu parengtame „Bendrųjų programų“ projekte mokinių gyvenamųjų namų istorijos nenumatyta išskirti kaip atskiros temos[48]. Manytume, jog straipsnyje pateikti faktai byloja, kad tokia tema turėtų rasti vietą mokyklinėje edukacijoje.

 

Mokyklos istorija

 

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais mokytojai taip pat buvo raginami jaunesniųjų klasių mokinius supažindinti su mokyklos istorija, su žymesniais žmonėmis, kurie yra lankę tą pačią mokyklą. Tai akcentavo M. Mačernis parengtoje tėvynės pažinimo programoje[49]. Tačiau reikia pažymėti, jog tuo metu nebuvo plačiai akcentuojama, kad mokiniai turėtų išmanyti mokyklos istoriją – daugiau dėmesio skirta šeimos ir gimtojo kaimo ar miesto istorijai.

 

Mokyklos istorijos pažinimo svarbą akcentuoja ir kai kurie mūsų dienų autoriai. Vieno žinomiausių Niujorko archyvarų, dabartinio Hario S. Trumeno (Hari S. Trumen) bibliotekos direktoriaus L. J. Hakmano (Hakman) žodžiais tariant, „mokiniai, kurie tiria savo mokyklos istoriją, gauna visokeriopos naudos [...]. Ši istorija yra greta jų ir ji turi tiesioginį ryšį su jų gyvenimu“[50].

 

Išanalizavus užsienio autorių paskelbtas publikacijas aiškėja, jog su mokyklos istorija dažniausiai susipažįstama ne pamokinėje veikloje, o įgyvendinant projektus. Pvz., Kanados Saskačevano provincijos mokiniai yra raginami rinkti žinias apie mokyklą, kuri dažniausiai yra vienas iš seniausių objektų gyvenamojoje vietovėje[51]. Mokyklų istorija mokiniams iš dalies propaguojama ir Italijoje, kur lokaliosios istorijos pagrindai suteikiami pradinėje mokykloje[52].

 

Mokyklos istorijos pagrindines žinias siekiama perteikti ir Rusijos Federacijos mokyklose, kur pastaruoju metu yra akcentuojama regioninio komponento (t. y. lokaliosios istorijos) svarba. Šiame kontekste išskiriama ir tema apie mokyklos istoriją. Pateiksime keletą pavyzdžių. Antai B. A. Andiusevo (Б. A. Андюсев) išleistoje mokymo priemonėje „Sibiro kraštotyra“ viena iš temų yra skirta vaikų ugdymui Sibire. Minėtoje temoje numatyta nagrinėti tokius klausimus: „Gimtosios mokyklos raidos etapai“, „Mūsų mokyklos pedagogų kolektyvas mokyklos istorijoje“ ir „Mūsų abiturientai“[53]. Anot Rusijos švietimo akademijos Mokymo turinio ir metodų instituto mokslinio bendradarbio A. Seinenskio (А. Е. Сейненский), viena iš mokyklinės kraštotyros sričių turėtų būti tema „Gimtoji mokykla. Jos istorija ir tradicijos“[54].

 

Be abejo, mokyklos istorijos mokymo(si) formos gali būti labai įvairios. Pažymėtina, kad išsamiau susipažinus su Lietuvoje išleistų mokyklų istorijų turiniu paaiškėjo, jog dažniausiai yra sutelkiamas dėmesys į šias temas: „Mokyklos įsteigimas“, „Mokyklos materialinė padėtis“, „Mokymo ir auklėjimo turinys“, „Mokytojai“, „Žymiausi mokiniai“[55]. Todėl šias temas kaip tik būtų galima aptarti ir su penktų klasių mokiniais.

 

Atsižvelgiant į pateiktą tarptautinę patirtį, siūloma į „Bendrųjų programų“ projekto skyrių „Gyvenamoji vietovė praeityje ir dabar“ įrašyti temą „Mokyklos istorija“.

 

Gyvenamosios vietovės kiti objektai

 

Gyvenamosios vietovės (miesto, gyvenvietės) istorijos šiuo metu skatinama mokyti daugelyje valstybių – Rusijoje[56], Italijoje[57], Didžiojoje Britanijoje[58], JAV[59], Vokietijoje[60] ir kt., todėl galima remtis šių šalių patirtimi. Beje, Vokietijos Heseno žemės istorijos mokymo plane yra detalizuota, kaip bendrą istorijos kursą papildyti lokaliąja istorija. Viena iš temų – „Istorinės vietos ir erdvės tradicijos“ yra sudaryta minėtu principu „nuo artimo prie tolimo“, t. y. siūloma aptarti temas: gyvenamoji vieta, namai, kvartalas, miesto dalis, miestas/bendruomenė[61].

 

Kaip minėta, tam tikros patirties būta ir prieškario Lietuvoje. Paminėtinas 1940 m. balandžio 16 d. Lietuvos švietimo ministerijos Vidurinio mokslo departamento išleistas aplinkraštis ekskursijų reikalu, kuriame rašoma: „Vienas iš svarbiausių mūsų mokyklos uždavinių yra išmokyti jaunuomenę mylėti savo gimtąją šalį. To siekiant, yra svarbu supažindinti jaunuomenę su gimtojo krašto įdomiausiomis vietomis ir kultūrinėmis vertybėmis ne tik iš knygų, bet ekskursuojant, keliaujant, iškylaujant ir stovyklaujant“[62]. Laisvalaikiu (po pamokų arba laisvomis nuo pamokų dienomis) moksleiviams kasmet nurodyta surengti pėsčiomis ne mažiau kaip tris 10–12 km iškylas į „savo mokyklos apylinkes“[63].

 

Akivaizdu, jog kiekvienos Lietuvos gyvenamosios vietovės istorinė praeitis yra skirtinga. Vietovės skiriasi istorijos ir kultūros paminklų gausa bei įvairove, todėl nėra lengva įvardyti gyvenamųjų vietovių objektus, kurių istorinę raidą turėtų aptarti per istorijos pamokas mokytojai su visų Lietuvos mokyklų penktų klasių mokiniais. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir į penktų klasių mokinių amžių (žinias, gebėjimus, interesus), ko gero, būtų galima išskirti gyvenamosios vietovės istorijos tipiškus mokymo(si) objektus.

 

Autoriaus nuomone, gyvenamosios vietovės istorija turėtų būti pradedama nuo mokinių supažindinimo su padavimais, legendomis, liaudies pasakojimais ir vietovardžio kilme[64]. Tai, kad jaunesnio amžiaus mokiniams istorija turi „praturtinti jausmus ir vaizduotę“, yra akcentavęs V. Ruzgas[65], už vaizdingą istorijos mokymą pasisakė Z. Ivinskis[66], J. Kralikauskas[67]. Supažindinti su legendomis siūlė J. Jurginis[68] bei daugelis kitų autorių.

 

Padavimai ir legendos daugiausia yra susiję su priešistorės objektais. Todėl būtų logiška supažindinti mokinius su gyvenamosios vietovės archeologijos paminklais – piliakalniais, pilkapiais, alkakalniais, stovyklavietėmis, akmenimis su ženklais ir kt. Siūlytina supažindinti mokinius su toje vietovėje surastais archeologijos šaltiniais – priešistorėje gyvenusių žmonių dirbinių iš akmens, rago, metalų, geležies, molio, gintaro, medžio ir kt. medžiagų[69]. Taigi dalis istorijos mokymo programos galėtų būti skiriama supažindinti mokinius su gyvenamosios vietovės archeologijos paminklais, apipintais pasakojimais apie juos, bei paminklų būkle mūsų dienomis (tiesiogiai juos stebint).

 

Antras objektas galėtų būti gyvenamosios vietovės seniausieji ir didžiausią kultūrinę vertę turintys pastatai bei gatvės. Pažintis su bet kurios paskirties (gamybinės, komercinės, gyvenamosios, kultūrinės ar kt.) pastatais padeda mokiniams suprasti, kuo žmonės vertėsi šioje vietovėje anksčiau, kokios buvo jų gyvenimo sąlygos, kokias medžiagas naudojo statyboje, kaip laikui bėgant keitėsi pastatų stiliai, kokia buvo vietos gyventojų tautinė ir turtinė padėtis bei kt.[70]

 

Užduotis susipažinti su gyvenamosios vietovės gatvėmis visų pirma įpareigoja išsiaiškinti dabartinių gatvių pavadinimus ir sužinoti, kurių gatvių pavadinimai atspindi gyvenamosios vietovės ypatumus[71]. Tai yra, aiškinamasi, kurie gatvių pavadinimai yra būdingi visos šalies mastu ir kurie iš jų yra specifiški, pavadinti gyvenamosios vietovės istorinių įvykių, vietos iškilių asmenybių ar kt. garbei.

 

Antra vertus, gatvių istorija įpareigoja išsiaiškinti, kaip tos gatvės atrodė anksčiau – kas išliko iki šiol ir kas neišliko arba pasikeitė.

 

Trečias objektas, autoriaus nuomone, galėtų būti gyvenamosios vietovės kapinės. Iš kapinių galima sužinoti apie iškiliausius gyvenamosios vietovės asmenis, vietos žmonių gyvenimo trukmę įvairiais laikotarpiais, mirtingumo priežastis, gyventojų tautinę sudėtį, vietos žmonių religiją bei kt.[72] Apsilankymas kapinėse turi ir ugdomosios reikšmės puoselėjant žmogiškąsias vertybes.

 

Ketvirtas objektas galėtų būti gyvenamosios vietovės iškiliausios asmenybės ir jų veikla. Apie asmenybes, kaip minėta, siūloma kalbėtis su mokiniais aptariant žymiausius mokyklos absolventus. Tačiau šiuo atveju ne visos iškiliausios vietovės asmenybės yra buvę vietos mokyklos mokiniai. Tai gali būti žmonės – kunigai, dvarininkai, menininkai, knygnešiai, politikai ir kt., kurie atsikraustė iš kitur ir kurį laiką gyveno šioje vietovėje.

 

Atkreipsime dėmesį į tai, jog šiuolaikinėje Rusijos mokykloje istorijos mokytojams yra rekomenduojama su mokiniais aptarti gyvenamąją vietovę trimis aspektais – įgyti žinių apie jos praeitį, kalbėtis apie dabartį ir aptarti vystymosi perspektyvas[73].

 

Straipsnio autoriaus pateikti gyvenamosios vietovės istorijos mokymo penktoje klasėje metmenys praplečia ir sukonkretina „Bendrųjų programų“ projekto autorių nurodytą mokymo turinį, kur yra sakoma, kad mokiniai „plačiau, negu pradinėse klasėse, susipažįsta su savo gyvenamosios vietovės (kaimo, miestelio arba miesto) istorinėmis ir kitomis atmintinomis vietovėmis ir su jomis susijusiais įvykiais. [...] Pasirinktinai nagrinėja kelių žymiausių savo gyvenamosios vietovės [...] žmonių veiklą“[74].

 

Išvados

 

1. Remiantis Pirmosios Lietuvos Respublikos, sovietmečio ir šių laikų tarptautine istorijos mokymo patirtimi galima konstatuoti, jog mokant istorijos bendrojo lavinimo mokykloje yra rekomenduojama suteikti mokiniams žinių apie gyvenamosios vietovės istoriją. Šią nuostatą pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo (1990 m.) siekiama įgyvendinti paskelbtus 2007 m. „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos pagrindinio ugdymo Bendrųjų programų projektą“, kuriame numatyta penktose klasėse mokyti temą „Gyvenamoji vietovė praeityje ir dabar“.

 

2. Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas penktoje klasėje turėtų būti organizuojamas laikantis šių principinių nuostatų: gyvenamosios vietovės istorija apibrėžiama kaip miesto, kaimo ir kiek platesne erdve – seniūnijos, parapijos ribomis; nors dominuojantis dėmesys sutelkiamas į istorijos įvykius ir procesus, kurie vyko mokinių gyvenamojoje erdvėje, visa tai siejama su Lietuvos ir pasaulio istorijos kontekstu; istorija pateikiama mokiniams nuolat akcentuojant, kaip dabartis siejasi su praeitimi; mokant gyvenamosios vietovės istorijos taikomi aktyvios veiklos metodai.

 

3. Perteikiant istorijos žinias apie gyvenamąją vietovę autorius, remdamasis kelių valstybių patirtimi, siūlo išskirti šias temas. Pirma, aptarti su mokiniais savo šeimos ir giminės istoriją. Antra, rekomenduojama supažindinti su mokinių gyvenamųjų namų istorija, t. y. pačio pastato istorine raida ir šių namų gyventojais įvairiais istorijos laikotarpiais. Trečia, siūloma išsamiau mokinius supažindinti su mokyklos istorija, atkreipiant dėmesį į šiuos aspektus: mokyklos įsteigimas, mokyklos materialinė padėtis ir mokymo bei auklėjimo turinys skirtingais laikotarpiais, iškiliausi mokyklos pedagogai ir žymiausi mokyklos auklėtiniai. Ketvirta, autorius siūlo supažindinti mokinius su gyvenamosios vietovės legendomis ir padavimais, archeologiniais šaltiniais, seniausiais ir vertingiausiais bet kurios paskirties pastatais bei gatvių istorine raida, suteikti žinių apie kapines ir juose palaidotus žmones, apibūdinti iškiliausias gyvenamosios vietovės asmenybes.

 

 

Nuorodos

 



* Benediktas Šetkus – edukologijos mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Istorijos didaktikos centro direktorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: benediktas@delfi.lt; mokslinių interesų sritys – tautinių mažumų mokyklų veikla Lietuvoje 1918-1940 m., istorijos mokymo procesas.



[1] Maciūnas, V. Tautinis auklėjimas ir istorija. Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 metais. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 66.

[2] Karčiauskienė, M. Pradinio švietimo raida Lietuvoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje. Kaunas: Šviesa, 1989, p. 153–154.

[3] Ten pat, p. 155.

[4] Esmaitis. Istorija, Švietimo reikalai, 1919, nr. 4, p.11.

[5] Geniušas, J. Rinktiniai pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa, 1968, p. 97.

[6] Maksimaitienė, O. Istorijos mokymo metodika. Vilnius: VPU leidykla, 1993, p. 30.

[7] Jakštas, J. Istorijos mokymo tikslai. Iš Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) metodinio palikimo. Vilnius: VPU leidykla, 1996, p. 17.

[8] Čepienė, I. Kraštotyros raida ir jos vieta Lietuvos mokykloje (iki 1940 m.). Tautinė mokykla, 1991, nr. 1, p. 16.

[9] Ruzgas, V. Kraštotyra ir mokykla. Kaunas: Raidės sp., 1934, 34 p.; Kraštotyra ir mokytojas, Mokykla ir visuomenė, 1934, nr. 10–11, p. 336.

[10] Mačernis, M. Aplinkos ir tėvynės pažinimas. Tautos mokykla, 1937, nr. 4–5, p. 88–94; nr. 6, p. 124–127; nr. 7, p. 154–158; nr. 8, p. 180–183; nr. 9, p. 207–211; nr. 10, p. 235–237; nr. 11, p. 264–267; nr. 12–13, p. 284–286.

[11] Liulevičius, V. Kraštotyra ir muziejai. Tautos mokykla, 1934, nr. 8, p. 146–150.

[12] Karcovas, V. TSRS dėstymo metodika. Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1952, p. 150.

[13] Даири, Н. Г. Преподавание истории в старших классах. Mосква: Просвещение, 1966, c. 371.

[14] Ten pat.

[15] Pilkauskas, Z. Kraštotyrinės medžiagos naudojimas per Lietuvos TSR istorijos pamokas. Kaunas, 1963, 54 p.; Pagrindinių Lietuvos TSR istorijos klausimų dėstymas VIII klasėje. Vilnius: Laikraščių ir žurnalų leidykla, 1964, 107 p.

[16] Stašaitis, S. Temos „Mūsų gyvenamoji vietovė...“ dėstymas. Istorijos mokymo metodikos medžiaga. Vilnius, 1979, p. 42–44.

[17] Ten pat, p. 42.

[18] Istorijos dėstymo tautinėje mokykloje koncepcija. [Sud. A. Bumlauskas]. Vilnius: Vilniaus 1 PTM, 1989, p.13.

[19] Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. Vilnius: Leidybos centras, 1997, p. 230.

[20] Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2003, p. 368.

[21] Šetkus, B. Gal įvardykime aiškiai? Dialogas, 2006 m. lapkričio 17 d.; Kad istorija „priartėtų“... Dialogas, 2006 m. gruodžio 1 d.

[22] Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos pagrindinio ugdymo bendrosios programos. Socialinis ugdymas. Projektas, 2007. Vilnius: Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras, p. 16.

[23] Pavadinimo gyvenamosios vietovės gatvei suteikimo, keitimo ar panaikinimo projekto rengimo tvarka. <www.marijampole.lt/download.php3?doc_id=2912 [žiūrėta 2008 01 22].

[24] Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniu vienetų ir jų ribų įstatymas <http://skelbimas.lt/istatymai/teritorijos_administraciniu_vienetu_istatymas.htm> [žiūrėta 2008 01 22].

[25] Lietuvių kalbos žodynas.< http://lkz.lt.> [žiūrėta 2008 01 22].

[26] Aštuonmečių ir vidurinių mokyklų programos. Istorija IV–XI kl. Kaunas: Šviesa, 1973, p. 50–57.

[27] Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius: Švietimo plėtotės centras, 2003, p. 365.

[28] Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos... Projektas., p. 16.

[29] Šetkuvienė, R. Šetkus, B. Šeimos istorija. Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas: nuo lokalinės prie globalinės perspektyvos [Rankraštis]. Vilnius, 2008, p. 35.

[30] Esmaitis. Istorija, Švietimo reikalai, 1919, nr. 4, p. 11.

[31] Geniušas, J. Rinktiniai pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa, 1968, p. 97.

[32] Penkauskas, P. Istorijos dėstymo metodika. Vilnius: VPU leidykla, 1992, p. 20.

[33] History Education Begins at Home.< http://www.ed.gov/pub/parents/History/Home.html >[žiūrėta 2006 09 05].

[34] Ten Easy Steps to Writing Your Family History. Ancestry Magazine, July/August 2003,

<http://www.ancstry.com/learn/library/article.aspx?article=8409&cj> [žiūrėta 2007 07 08].

[35] Kисeлева, E. Школьный краеведческийй кружок: изучение истории семьи (составление родословной)

<http://som.fio.ru/Resources?Drachlerab/2004?05?krai.htm> [žiūrėta 2007 05 06].

[36] Ten Easy Steps to Writing...

[37] All History is Local. Student Guide: Collecting Primary Source Materials. <http://memory.loc.gov/learn/lessons/98/local/collect.html> [žiūrėta 2007 05 27].

[38] History Standards for Grades K–4. Topic 1: Living and Working Together in Families and Communities, Now and Long Ago, <http://www.sscnet.ucla.edu/nchs/standards/standardsk-4-1.ttml>[žiūrėta 2002 10 15].

[39] Šetkuvienė, R. Šetkus, B. Šeimos istorija... p. 42–47.

[40] Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos... Projektas., p. 16.

[41] Rudzinskaitė-Arcimavičienė, M. Bendros pastabos dėl istorijos mokymo vidurinėse mokyklose. Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 metais. [Sud. B. Šetkus, S. Grigaravičiūtė, R. Šetkuvienė]. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 12.

[42] Geniušas, J. Istorija pradžios mokykloje. Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 metais... p. 45.

[43] Mačernis, M. Aplinkos ir tėvynės pažinimas. Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 metais... p. 150.

[44] House Detective:Finding History in Your Home. Washington: National Museum of American History, 1984, 6 p.

[45] The Local History Guide, <http://www.kclibrary.org/guides?localhistory/index.ctfm?article=read& >[žiūrėta 2007 09 27].

[46] Tracing the History of Your Historic Building,< http://www.state.sc.us/scdah/hpresearches.htm> [žiūrėta 2007 09 25].

[47] Šetkus, B. Mokinių gyvenamųjų namų istorija. Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas: nuo lokalinės prie globalinės perspektyvos [Rankraštis]. Vilnius, 2008, p. 54–55.

[48] Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos... Projektas., p. 16.

[49] Mačernis, M. Aplinkos ir tėvynės pažinimas. Istorijos mokymas Lietuvos... p. 149–150.

[50] History Education Begins at Home...

[51] Social Studies Grade Two. Module Two – The Local Community Than and Now,

<http://sasked.gov.sk.ca/evergreen/elemsoc/g2u22ess.html >[žiūrėta 2007 10 25].

[52] Ogniben, P. Le scuole di Merano nel XIX secolo. Ricerca storina nelala scuola media „G. Segantini“ di Merano. Storia, Nr. 2, Settembre 2006, p.51–56; Ogniben, P. Ricerca storica: suole di ieri e di oggi, Storia, nr. 2, Settembre 2006, p. 57–63.

[53] Андюсев, Б. A. Опыт сосдания регионального учебного пособия нового поколения,

<http://som.fio.ru/Resources/Drachlerab/2003/09/49.htm> [žiūrėta 2007 10 22].

[54] Сейненский, А. Е. Краеведене в школьном  историческом образовании; <http://image.websib.ru/05/text_article.html?485 >[žiūrėta 2007 10 22].

[55] Šetkus, B. Mokyklos istorija. Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas... p. 57–59.

[56] Туризм и краеведение: образовательные програмы для системы дополнительного образования детей. Под. pед. Ю.С. Константиинова, А. Г. Маслова. <http://spo.1september.ru/article.php?ID=200700706>[žiūrėta 2007 05 21].

[57] Theses on the Teaching and Learning of Local Histories by Clio’92, Association of Teachers and Researches in History Teaching and Learning, Italy, 2003.< http://www.eucliohistory.org/articles_clio92.htm> [žiūrėta 2006 09 05].

[58] Teaching Local History, Resources and teaching ideas. <http://www.schoolhistory.co.uk/forum/index.php?showtopic=2920> [žiūrėta 2007 05 22].

[59] Exploring Community History. Lesson 9.< http://www.youthbuild.org/atf/cf/{22135F680-2AF9-4ED2-B948-40C44B32E6198}/Unit5Lesson9.pdf> [žiūrėta 2007 11 05].

[60] Grigaravičiūtė, S. Lokalinės istorijos didaktika: keletas pavyzdžių iš vokiečių patirties. Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas... p. 152–161.

[61] Ten pat, p. 153.

[62] Lietuvos švietimo ministerijos Vidurinio mokslo departamento 1940 04 16 aplinkraštis Nr. 638 ekskursijų reikalu. Tautos mokykla, 1940, nr. 9, p. 245–246.

[63] Ten pat.

[64] Šetkus, B. Padavimai, legendos, liaudies pasakojimai ir vietovardžio kilmė. Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas... p. 67–69.

[65] Juška, A. Vincas Ruzgas. Jie mus mokė. K.: Šviesa, 1991, p. 68–69.

[66] Ivinskis, Z. Vaizdingas istorijos mokymas. Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 metais... p. 88–90.

[67] Kralikauskas, J. Griaučiai ar dvasia? Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje 1918–1940 metais... p. 47–53.

[68] Jurginis, J. Legendos apie lietuvių kilmę. Vilnius: Vaga, 1971, 198 p.

[69] Šetkus, B. Archeologijos paminklai ir šaltiniai. Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas... p. 69–71.

[70] Buildings and Neighbourhoods. Massachusetts Studies Project. Taching Tools forLocal History.

<http://www.msp.umb.edu/LocHistoryTemplates/> [žiūrėta 2007 07 11].

[71] Ten pat.

[72] Cemeteries. Massachusetts Studies Project...

[73] Сейненский, А. Е. Краеведене в школьном историческом образовании...

[74] Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos... Projektas., p. 16.

 

Gauta 2008 m. sausio 30 d.

Pateikta spaudai 2008 m. vasario 21 d.

 

Summary

Developing Pupils’ (5th Formers’) Awariness about the History of Their Native Place

 

The article investigates the contents of the topic The place I Live in Now and in the Past which is taught in the fifth form of Lithuania’s schools. The revision of the contents of this topic is in conformity with the project started after the restoration of Lithuania’s independence.

 

The article analyses history teaching experience starting from the first Republic of Lithuania, going through the Soviet period and ending with the present day situation. On the basis of this experience the author presents concrete suggestions for the compilers of secondary schools of general education syllabuses.

 

The author claims that certain principles should be taken into consideration while teaching history of pupils’ native place, e.g. first of all, pupils should know the boundaries of their birthplace (their parish, seniūnija, etc); secondly, pupils’ living place should be viewed in the context of the events and developments important and relevant for Lithuania’s and world history; this history should be presented in close connection between the past and present-day situation. Finally, active teaching methods should be applied.

 

The author also suggests certain topics to be discussed while teaching history of pupils’ native place. First of all, pupils, within the family circle, should discuss their origins, family history, etc. Secondly, pupils should get acquainted with the history of the place they live in: how it was started and developed and who lived there. Next, pupils should be acquainted with the history of their school: the time when it was established, its financing, educational content, its prominent teachers and former students. Finally, pupils should know the local legends, archeological sources, the oldest and most valuable buildings; they should know how their city/town streets were designed and developed. They should also have some knowlegde about the local cemetery and people buried there; they should also know the most prominent citizens of their native place, irrespective whether these personalities are local people or newcomers.