„Istorija“. Mokslo darbai. 69 tomas
Romualdas GRIGAS. Senųjų lietuvių prigimtinė tapatybė ir jos konflikto su krikščionybe drama (sociosofinis žvilgsnis iš dabarties) (1)
Spausdinti

Tas, kuris nežino, kas yra prasmė, nejaučia ir niekuomet nesupras, kas yra absurdas, niekuomet nesipiktins absurdu, niekuomet prieš jį nesukils…

Aleksandras Menis

 

Anotacija. Sociosofinio bei etnosociologinio pobūdžio studijoje pagrindinis dėmesys kreipiamas į pragaištingu dramatizmu alsavusį krikščionybės ir senųjų lietuvių gyvensenos (etoso) konfliktą. Remiantis socialinės organizacijos, socialinės bei kultūrinės antropologijos, semiotikos bei hermeneutikos teorijomis, taip pat retrospektyviniu–rekonstrukciniu metodu, siekiama atskleisti tą užsitęsusį konfliktą lėmusias priežastis. Plačiau liečiamos tuometinės krikščionybės ideologijos bei elgsenos ištakos, kurios siejamos su urbanizuotos, nuo gamtos „išsilaisvinusios“ judėjų kultūros įtaka. Taip pat plačiau, labiau susistemintu ir novatoriškesniu žvilgsniu bandoma vertinti bei rekonstruoti senųjų lietuvių gyvenseną (prigimtinę religiją), kurios pagrindą sudarė kosmologinė pasaulėjauta. O pasipriešinimą krikščionybei – sustiprinta socialinė organizacinė parengtis. Priimtinu socialiniuose moksluose laipsniu nevengiama subjektyvizuoti autorinių įžvalgų. Jos pateisinamos gana aiškia ne tik dabartinės lietuvių tautos tapatybės, jos integralumo problema, bet ir būtinybe sustiprinti Lietuvos indėlį į bendruosius Europos namus.

 

Prasminiai žodžiai: senieji lietuviai, etosas, gyvensena, prigimtinė religija, gamta jusliškumas, krikščionybė, pagonybė, socialinė organizacija.

 

Studijos pristatymas

 

Trumpa „įdirbio“ charakteristika ir motyvacija. Mūsų liečiama problema, teisingiau, jos interpretacija, grindžiama daugelio autorių veikalais, pradedant kad ir S. Grunau ar Mykolu Lietuviu, tęsiant T. Narbuto, E. Gizevijaus ar J. Basanavičiaus darbais ir baigiant vėliausiųjų laikų tokių iškilių autorių kaip: M. Gimbutienės, A. Greimo, J. Jurginio, P. Dundulienės, N. Vėliaus, A. Vyšniauskaitės, taip pat S. C. Rouvelo (Rowell), T. Baranausko, G. Beresnevičiaus, R. Balsio ir kitų parašytomis gana plačiomis, fundamentaliomis studijomis. Pažintine, informacine prasme ypač įspūdingi yra: „Baltų religijos ir mitologijos“ keturtomis (1996–2005), taip pat „Lietuvių mitologijos“ tritomis (1995–2004).

 

Tad ko šia studija siekiama?

 

Šios apžvalgos dėmesio centre – ne faktai ar jų sekos, o su mūsų protėvių etosu, su jų socialine organizacija susiję reiškiniai, jų tarpusavio sąsajos. Vadovaujamės visuotinai pripažintu faktu, jog istorija, jos sukaupta medžiaga nuolat peržiūrima ir reinterpretuojama priklausomai nuo: a) pagausėjusios faktinės medžiagos; b) naujų įžvalgų, kurias „siūlo“ gretutiniai mokslai; c) tautos ir valstybės „užsakymo“, t. y. nuo poreikio pasirūpinti nuolat kintančia (netgi „dingstančia“) savo tapatybe ir silpstančiu socialiniu politiniu sąsajingumu (integralumu). Taigi, šioje apybraižoje siekiama sociosofiniu aspektu pažvelgti į kai kuriuos pagrindinius senųjų lietuvių gyvensenos reiškinius bei struktūras, determinacinius ryšius ir į ateitį nusidriekiančias jų trajektorijas (t. y. pasekmes žmonių, tautos, valstybės elgsenai). Drįstame manyti, kad būtent šiuo požiūriu šiandien egzistuojanti „erdvė“ yra nepakankamai užpildyta ir panašioms įžvalgoms tebėra atvira.

 

Į mūsų protėvių kultūrą, jų gyvenseną žvelgiame naudodamiesi semiotikos, socialinės organizacijos bei sistemų teorijomis, politologijos, istorinės sociologijos, kultūrologijos, taip pat hermeneutikos teikiama mąstymo metodologija. Remdamiesi šiais mokslais galime teigti, jog socialiniame pasaulyje (ir tautos gyvenime) nuolatos konfliktus gimdo tokios pamatinės priešpriešos kaip: gėrio ir blogio, „sakrum“ (šventumo) ir „profanum“ (buitiškumo, kasdienybės), tęstinumo ir nutrūkstamumo, tvarkos ir chaoso, materialumo ir dvasingumo, moteriškumo ir vyriškumo… Tai jos visa savo jėga veikia socialinį pasaulį: jį moko, mobilizuoja, tramdo… Jos yra smelkte įsismelkusios ir į individualųjį (supersubjektyvųjį) žmogaus pasaulį…

 

Fundamentalaus leidinio „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra“ (2001) sudarytojai pratarmėje, man regis, labai argumentuotai teigia, jog „pasirodę sintetiniai (gal sisteminiai? – R. G.) Lietuvos istorijos veikalai [...] negali pakankamai išnagrinėti kultūros istorijos temų, kurios priešinasi chronologiniam tokių knygų dėstymo pobūdžiui“; kad tebeegzistuoja „menka kultūros istorijos tyrinėjimų tradicija Lietuvoje“; kad šioje srityje tampa vis akivaizdžiau, jog „čia tradicinių metodų nepakanka“; kad „naujų faktų perteklius vargu ar teikia aiškesnį anuometinių žmonių ir jų bendruomenių gyvenimo vaizdą“[1].

 

Studijos platesnė motyvacija

 

Šiuo straipsniu pradedamas ciklas sociosofinio pobūdžio apmąstymų, kurie yra skiriami senųjų lietuvių tapatybės bruožams. Manytume, kad yra tikslinga pateikti labiau išskleistą tokio sumanymo motyvaciją.

 

Vis stipriau savo galias rodanti globalizacija aktualina prasminius, egzistencinius klausimus. Kas mes esame? Iš kur atėjome? Kokia mūsų tapatybė? Kaip einame? Ir kur einame?... Tokie klausimai anaiptol ne etnocentriški. Nes suprantame: tauta, nacija, pagaliau  kiekvienas iš mūsų – esame tik didesnės ar visai mažytės dalelytės vandenyno, vadinamo žmonių pasauliu. Ką ten žmonių... Beribio kosmoso! Amžinybe, begalybe ir „mega“ įvairove alsuojančios erdvės! O tasai materializmas, tasai juslingasis hedonizmas, kuris šiandien iš visų pusių dusina žmogų, pasišovęs iš pamatų griauti civilizacijas, kurtas pasitelkus ne tik protą, bet ir žmonių dvasingumą?.. Kuo turime tikėti ir ko laukti?...

 

Tapatybės, ypač tautinės tapatybės paieška bei akcentas (pradėtas dar XVIII a. pabaigoje J. G. Herderio) yra paprasčiausias atsakas globalizacijai, arba natūrali priešprieša universalizacijai. Pastaroji, socialinės antropologijos požiūriu, pati išsigimtų, prarastų žmoniją modernizuojantį gyvybingumą, jeigu tokios priešpriešos nebūtų. Jeigu būtų nesiskaitoma ne tik su asmenine (žmogaus personos), bet ir su kolektyvine (ypač tautine, nacionaline) individualybe. Holizmo ir individualizmo (Gemeinschaft ir Gesellschaft) atskirties problema aštrėja jau vien dėl tos priežasties, jog visur matome „antrosios pusės“ persvarą, pažeidžiančią socialinės evoliucijos dinaminę pusiausvyrą, t. y. integralaus sociumo išsaugojimą nuolatinio kitimo ir modernėjimo sąlygomis. „Jeigu individualizmo įsigalėjimas, kaip esu tuo įsitikinęs, atskiria moderniąją kultūrą nuo visų kitų kultūrų bei kitų didžiųjų civilizacijų, – teigia socialinės antropologijos autoritetas Luisas Diumontas (Louis Dumont), – tai turime pripažinti, kad grįžimas prie holistinio požiūrio moderniojoje civilizacijoje – išties reikšmingas istorinis faktas“[2].

 

„Turėti“ ar „būti“? Materialumas ar dvasingumas? „Profanum“ ar „sacrum“? Štai tie amžini klausimai arba amžinas pagrindinis socialinis konfliktas, kuris lydi homo sapiens nuo pat jo atsiradimo... Tas konfliktas nuolatos sprendžiamas, bet neišsprendžiamas. Negelbsti nei protėvių atminimas, nei gera širdimi ar prievarta skleidžiamos religinės pažiūros, nei įvairiausi kiti kultūrinio ar politinio pobūdžio tabu. Bet būna, kai įsitvirtina pusiausvyra tarp to, kas sakralu, šventa, ir to, kas perdaug buitiška, profaniška. Betgi dažniausiai ją suardo iš išorės įsiveržusi pašalinė jėga. O būna, kad genties, tautos, civilizacijos organizmą iš vidaus ima ėsti ėduonis, grybiena... Ir vis dėlto, tokios pusiausvyros paieška yra prigimtinė ne tik atskiro žmogaus, bet ir tautos ir net atskiros civilizacijos savybė. Ir jeigu ji gęsta – gęsta žmogaus, tautos, civilizacijos ateitis.

 

O gal būta tautos (gal ir atskiros civilizacijos) gyvenime laikotarpių, kai toji pusiausvyra tarp „sacrum“ ir „profanum“ buvo pati tikriausia būtis?...

 

Štai toji pagrindinė priežastis ar motyvas, vertęs mane imtis šios gana rizikingos temos – tarsi žengimo į bedugnį, liūliuojantį raistą. Bet ir išankstinė jo baimė negali būti pasiteisinimas, ypač tuo atveju, jeigu tave užvaldo pažinimo (juolab – savo šaknų) aistra... Ir jeigu ne tas čia, aplink, visur tave supantis, nežinia kur skubantis ir šėlstantis pasaulis... Taigi, šalia ano, pagrindinio motyvo, truputį plačiau paminėsiu dar ir šiuos.

 

Pirma. Tapo akivaizdu, kad besiplėtojanti globalizacija vis labiau įtvirtina Vakarų civilizacijos, ypač „amerikoniškosios“ atmainos dramatizmą. Visuotinai skatinamas posūkis į brutalų pragmatiškumą; į naudos principo, vartojimo suabsoliutinimą; į žmogaus juslingumą ir atsipalaidavimą; į per didelį jo teisių ir laisvių sureikšminimą, nuošalėn nustumiant dvasines, etines vertybes, tautų istorinę atmintį; šimtmečiais, gal tūkstantmečiais kurtą subtilųjį (dvasinį) paveldą. Tai ir priežastys, dėl ko žmonių moralinė atsakomybė, taip pat bendruomeninė jungtis menkėja, silpsta, o brutalusis pragmatizmas tampa vis gajesnis. Pastarasis tarsi kinivarpa iš vidaus ardo natūralias subtiliausias socialinės organizacijos, socialinių santykių tinklaines ir jas pakeičia sintetinėmis.

 

Šie Vakarų civilizacijos (veikiančios visą pasaulį) kokybiniai pokyčiai ypač išryškino Lietuvos socialinės politinės organizacijos negalias, valstybino sąmoningumo nevisavertiškumą. Natūralus lietuvių tautos tvarumas toliau lieka pažeistas. Toliau tebedominuoja socialinė tvarka, kuri yra palaikoma ne kultūriniu integralumu, o biurokratizuota jėga, įstatymais. Akivaizdus tapo ne tik socialinis, kultūrinis, bet ir (baisiausia) demografinis tautos „išsivaikščiojimas“. Grupelės intelektualų pavojaus šauksmas pavirto istorijos šalčiu stingdančia realybe...

 

Susiklosčiusi situacija negali būti toliau teisinama ar paaiškinama ekonominio pobūdžio priežastimis (nors jos – akivaizdžios). Ji verčia aktyviau ieškoti tvaresnės socialinės atsparos, tautinio (nacionalinio) sąsajingumo priemonių. Tarp jų galėtų būti mūsų protėvių gyvensenos, jų puoselėtos socialinės organizacijos išradingesnė, drąsesnė ir visavertiškesnė rekonstrukcija. Kalbame ne apie gaivinimą to, kas jau buvo. Kalbame apie „anos“, storu natūralios ir ypač piktybiškai diegtos užmaršties sluoksniu padengtos kultūros atmintį. Na, o tai, ką šiandien turime, netenkina ne tik tautos, bet ir mūsų valstybės tęstinumo poreikių.

 

Žinoma, tokia nauju žvilgsniu ir naujais metodais grindžiama protėvių gyvensenos rekonstrukcija gali būti veiksminga tik būdama kolektyvinė. Betgi ir pastaroji gali gimti iš pastangų koreguoti nacionalinį sąmoningumą, Lietuvos, lietuvių istorijos supratimą.

 

Antra. Kartu su visuomenės demokratėjimu, su nutolusių kultūrų suartėjimu, demokratėja ir mokslas. Ir aiškiau demokratėja ta jo sritis, kuri matuojama ne mikronais ir cheminių reakcijų pokyčiais, ta, kur aiškinamas socialinis pasaulis, jo kaitos priežastingumas ir pasekmės. Kartu kalbame ir apie būtinybę atkurti tebeslopinamą socialinių bei humanitarinių mokslų prioritetą. Tai labai aktualu mums, lietuviams, kurių istorija tikrai nelepino; kurie patys, dėl savo išlikimo, turėtų į ją kreipti ypatingą ne tik tarpdisciplininį, bet ir išmintingiau organizuotą politinį žvilgsnį.

 

Šia prasme gana konstruktyvi atrodo akad. A. Gaižučio mintis. Jis, aptardamas egzistuojantį supaprastintą dabarties ekstrapoliavimą į praeitį, nutolusių kultūrų vos ne kategoriškus vertinimus, rašo, jog tokia pozicija „neatlaiko kritikos, nes neįžvelgia tų kartų, kurias nuo mūsų skiria tūkstantmečiai, gyvenimo būdo, socialinės struktūros ir mintijimo, sąmonės savitumo [...]. Mes susiduriame su kitu pasauliu ir, tik suprasdami jo nepanašumą, netapatumą mums, giliau juntame istoriją bei galime suprasti dvasinį senųjų, tolimų civilizacijų gyvenimą ir kartu geriau „permanyti savo pačių savitumą, pašaukimą, galimybes“[3].

 

Trečia. Europos civilizacija susiformavo veikiama urbanizuotos judėjų-žydų, graikų, romėnų, frankų kultūros. Jos mentaliteto istorijos studijose aptiksime labai ryškų germanų, keltų, skandinavų, taip pat artimiausių mūsų kaimynų slavų paveldo pripažinimą. Tačiau iki pat mūsų dienų „Europos mentalitetas“ liko „kurčias“ baltų civilizacijos istorijai, jos paveldui[4]. Kodėl taip atsitiko? Kodėl šimtus ir net tūkstančius metų Europos centro pašonėje egzistavusi, unikalumu išsiskyrusi kultūra liko pamiršta? „Užmaršumo“ aiškinimui erdvės užtenka. Gal taip atsitiko todėl, kad tai, kas buvo labiau universalizuotu, perdirbtu ir komunikabilumu atviresniu pavidalu, buvo lengviau ir „sugeriama“? Urbanizacija visa tai lengvino, o archaiškumo skrupulingas saugojimas tokį suartėjimą sunkino. Neatmeskime ir to, jog seniesiems lietuviams įrėžta „paganus“ stigma buvo suinteresuota tais laikais (nepaisydama skelbiamo Dievo) ginklais žvanginusi krikščionybė ir apaštališką misiją prisiėmę artimiausi mūsų protėvių kaimynai. Tai buvo jėgos, sudariusios tvirtą, senuosius lietuvius nuo Europos (ir jos mentaliteto) blokuojantį kordoną.

 

Ketvirta. Manau, labai teisus yra tautotyrininkas Vincas Vyčinas teigdamas, kad: „Apskritai mūsų tautinė kultūra plėtojama ir vertinama bemaž aklai sekant ar – tikriau – imituojant krikščioniškuosius Vakarų kultūros kriterijus“. Jis tų kriterijų nenuneigia. Tik pabrėžia, kad „laikymasis vien jų nuskurdina mūsų savitų – aistiškųjų – kultūrinių šaknų paieškas“[5].

 

Pamąstymai apie lietuvišką tapatybę, jos šaknis atveda prie įvairių minties variacijų. Pavyzdžiui, kodėl mes, t. y. lietuviai, lyginant kad ir su savo artimiausiais kaimynais lenkais (irgi išgyvenusiais bolševikinės ideologijos dešimtmečius) šiandien – laisvės metais, atrodome kaip nepataisomi ateistai? Kitaip sakant, kodėl tas krikščionybės uždėtas dvasinės kultūros sluoksnis pasirodė toks nepatvarus, kai tik atsirado laisvė rinktis pasaulėžiūros nuostatas? „Užleistų“, nepakankamai išsamiai atsakytų klausimų turime nemažai ir atsakymų į juos privalėtume ieškoti ne tik nuosekliau plėsdami įžvalgų diapazoną, bet ir pakančiau elgdamiesi susidūrę su „erezija“...

 

Penkta. Užmarštin nuėjusių protėvių gyvensenos dramatizmo, jų jausenos (etoso) pilnesnė pagava gali mums daugiau pasakyti apie vidines tautos galias ir negalias, apie jos pasionariškuosius išteklius, negu formalus, skrupulingas istorinių įvykių ir jų scenose veikusių asmenybių bei politinių jėgų išrikiavimas. Gal iš tiesų tie nuolatiniai likimo ar istorijos vyksmo kirčiai, o ir tas „moderniųjų“ laikų vos ne absoliutus nesiskaitymas su paprastu žmogumi, pavertė jį anarchistiniu individualistu, suformavo jo nenorą kištis net ten, kur tiesiog privalu dėl jo paties, juolab dėl jo vaikų ateities? Gal ir pats bendruomeniškumas šiandien vis labiau suprantamas tik per grynai pragmatinių, utilitarinių reikmių tenkinimą, pamirštant sakralinius dalykus. O be jų neišvengiamai aižėja ne tik atskiros tautos, bet ir pasaulio socialinė organizacija. Vis drąsiau ir įžūliau įsitvirtina blogį, ardą sėjančios jėgos... O jeigu mes vis dar norime vadintis lietuviais – nebeturime teisės toliau, lyg šagrenės oda, trauktis... Šiuo požiūriu istorinės atminties nevisavertiškumas mums, socialinės entropijos kankinamai tautai, ypač pavojingas. Nusigręždami nuo savo protėvių, nuo tų paslapčių, kurios tebegaubia jų gyvenseną, mes paprasčiausiai toliau tebetuštiname savo dvasią ir atveriame ją agresyviam pragmatizmui – „profanum“ pasauliui ir jį lydinčiai mūsų dorovinei degradacijai.

 

Kita vertus, mes privalome žiūrėti į istoriją kaip į objektyvų, nenumaldomą civilizacinį vyksmą, kuriam ypač ženklų impulsą davė krikščionybė. Bet ir vėl… Ar šiuo atveju mes daugeliui tautų (tarp jų ir seniesiems lietuviams) ramia sąžine galime mesti priekaištą, jog jos negyveno istorijoje (nebuvo istoriškos)? Argi remdamiesi kad ir tokia šiandien ypač populiaria mąstysena mes turime teisę kaip nors papriekaištauti savo protėviams už „spyriojimąsi“ tapti istorijos subjektais, jos kūrėjais? Gal greičiau priešingai… Taip elgdamiesi mes tik geriau suprasime civilizacijų prigimtį ir jų „žaismą“…

 

Štai tie keli esminiai motyvai, paskatinę mane imtis šio, pasakyčiau, ne tik rizikingo, bet ir tęstinio darbo[6]. O iš pradžių reiktų susitarti dėl vieno dalyko. Apie ką kalbėsime – visa tai turėtų būti vertinama ne kaip pretenzija, o daugiau kaip užtaisas ne tik istorikų, bet ir kitų gretutinių mokslų atstovų diskusijai.

 

Ši sociosofinė kritinė apybraiža liečia tik gyvensenos, pasaulėjautos (etoso) dalykus! Sąmoningai apeiname vieną iš svarbiausių senųjų lietuvių konflikto su krikščioniškuoju pasauliu klausimą: tais laikais įsigalėjusią Romos kurijos ir jos įkurtų ordinų teisę į naujakrikštų žemių tvarkymą, paprastus gyventojus paverčiant laisviau eksploatuojamais savais vasalais. Su tokio pobūdžio agresija negalėjo susitaikyti ne tik savo pasaulėvaizdį, bet ir laisvę ginantys baltai. Jie matė ne tik naikinamas šventyklas, kaimus, grobiamą turtą, vagiamus vaikus ir prievartaujamas savo moteris, bet ir diegiamą socialinę bei ekonominę neteisybę. Ši konflikto pusė yra gana plačiai aprašyta daugelyje monografinių studijų, tarp jų – ir užsienio autorių, ir jos čia neplėtosime.

 

Gerai žinoma, kad Romos katalikų bažnyčia žymiai prisidėjo plėtodama feodalinius, ypač su žemėvalda susijusius klausimus. Jeigu popiežius buvo laikomas vienatiniu Dievo vietininku, tai jam, pagal to meto supratimą, priklausė ir išimtinė pasaulio tvarkymo, jo organizavimo teisė. Todėl ir baltų, senųjų lietuvių puolimas buvo grindžiamas ne vien misionieriška krikščionybės sklaida, bet ir bažnyčios siekiu pagal savo supratimą diegti kitokią socialinę organizaciją, grįstą ne vien žmonių dvasinės kultūros plėtojimu, o ir pačios bažnyčios materialiniais, politiniais ir kitokiais išskaičiavimais.

 

Pastabos dėl kai kurių sąvokų

 

Senieji lietuviai. Natūralu, kad mus – dabartinius lietuvius – nuo anų laikų, nuo mūsų protėvių skiria ne tiek laikas, kiek kultūra, jos pobūdis. Anos kultūros likę tik pavienės šukės, iš kurių vargu ar įmanoma atkurti natūralų, egzistavusį „puodą“, netgi aiškesnes jo funkcijas… Be kita ko, buities daiktas senaisiais laikais socialinių santykių tinklainėje vaidino ne vien pragmatinį („profaninį“) vaidmenį…

 

Taip, yra likusi kalba. Bet šiandien ne ką mažiau ją darko mūsų valdininkai, politikai, verslininkai, žurnalistai ir net mokslo atstovai.

 

Kai mes kalbame apie antikinę Graikiją, jos gyventojus mes vadiname senaisiais graikais; Romos imperijos laikų Italijos – senaisiais italais. Šiuos pavyzdžius suminėjau šiaip sau, dėl bendro vaizdo. O vaizdas, kalbant apie lietuvius toks, kad amžių bėgyje, veikiant įvairiausioms aplinkybėms, ypač per pastarąjį dešimtmetį, mes, dabartiniai lietuviai, esame atsidūrę tarsi prie ištuštėjusios, aktyviai kitų tuštintos (o dabar ir savų tebetuštinamos) lobių skrynios.

 

Iškilūs mūsų politikai mus vadina jau net ir ne lietuviais, o „Lietuvos gyventojais“… Mums būdingas visai kitoks būdas, išpažįstame visai kitas prasmines vertybes ir vis mažiau save siejame su gimtaisiais namais, su protėvių atmintimi.

 

Gamta. Šioje studijoje gamtą dažniausiai rašysime didžiąja raide. Paaiškinimas čia labai paprastas… Dievas tai rašomas didžiąja. Baltai, mūsų protėviai – senieji lietuviai gamtą suvokė būtent kaip Aukščiausiojo Kūrėjo dvasią, jo pasireiškimą. Kitaip sakant – Gamta jiems buvo dieviškosios substancijos materializuota konkretybė. Protėvių gyvenseną, jų etosą santykinai būtų galima įvardinti kaip gamtajuslinę. Bet apie tai plačiau – kitose šios studijos dalyse.

 

Prigimtinė religija. Ši sąvoka pastaraisiais metais mokslo pasaulyje (pirmiausia etnologijoje) tapo pripažinta. Jos vartojimas mums daug kur gelbsti. Pirmiausia, išvengiame dominavusios (ir, deja, tebedominuojančios) neigiamos konotacijos, kai kalbama apie ikikrikščioniškąjį pasaulėvaizdį. Nėra ko slėpti: krikščionybės apologetai pasidarbavo „iš peties“ niekindami tai, kas buvo iki Kristaus religijos pripažinimo. Ypač nuo jų „kliuvo“ lietuviams. Kita vertus, dar nuo agrarinės epochos užsilikusios kultūros elementus vadinti vien folkloru – tai tas pats, kas tą kultūrą supaprastinti, suprimityvinti, atimti iš jos sakralumo dimensiją. Prigimtinė religija (teisingiau būtų sakyti – prigimtinė tautos kultūra), labiau nei folkloras, savyje turi dorovinį, dvasinį užtaisą. Pagaliau, prigimtinė religija (kultūra), turėdama aiškesnį tautos kultūros išskirtinumo pobūdį, aiškiau gali prisidėti ir prie tapatybės išsaugojimo, jos tęstinumo.

 

Norėdami praplėsti (įvertinti) už šios sąvokos glūdintį turinį, vartosime ir „gyvensenos“, taip pat „etoso“ sąvokas.

 

Platesnė pastaba dėl pagonio ir pagonybės sąvokų. Kas gi senuosius lietuvius stūmė nuo krikščionybės? Kas jiems labiausiai buvo nepriimtina krikščionybės mokyme? Drąsesnis (gal įžūlesnis) atsakymo ieškojimas savaime verčia užimti „laisvamanio“ poziciją… Lotynų kalbos žodis „paganus“, reiškęs kaimietį, tą, kuris gyvena tyruose – t. y. toli nuo civilizuotų, urbanizuotų centrų, ilgainiui įgijo gana neigiamą konotaciją[7]. Tam didžiausios įtakos turėjo krikščionybė, pati užgimusi ir savo stiprybę įgijusi būtent Romos imperijos urbanizuotuose centruose. O jie tada atrodė kaip intensyviausiai funkcionuojantys, įvairiausių genčių, tautų ir kultūrų maišymosi katilai, kuriems iš tiesų reikėjo visus vienijančio „skiedinio“ – universalios, nuo gentinio „nacionalizmo“ apvalytos ideologijos. Sustiprėjusi ir savo šaknis pirmiausia miestuose suleidusi krikščionybė „paganus“ sąvoka be jokių skrupulų ėmė ženklinti ne tik tas tautas, kurios gyveno gamtoje ir Gamta. Ji ženklino ir tuos miestų gyventojus ir net tas urbanizuotas civilizacijas, kurios priklausė „nekrikštams“.

 

Dėl anksčiau įvardintų (ir dėl žemiau šioje apžvalgoje išdėstytų) aplinkybių pagonio bei pagonybės sąvokas kai kur ženklinsime kabutėmis.

 

Miestuose visada kaupiasi modernybės jėga. Miestų socialinė organizacija visada grindžiama labiau išryškintu utilitarizmu (pragmatiškumu) ir sakralumo (šventumo) atotrūkiu nuo Gamtos, nuo gyvenamosios vietos. Taigi miestuose įsitvirtinusi krikščionybė ten savo jėgą ne tik gausino, bet ir nesulaikomai suko ekspansyvumo kryptimi. Žodžiu, krikščionybė, apjungusi labiau urbanizuotas gentis ir visuomenes, pati skatinusi tolesnę urbanizaciją, kitas vertino kaip gyvenančias už civilizacijos ribų. Todėl taisytinas ar net naikintinas. Jai tuomet mažai rūpėjo, kad tos „tyrlaukiuose“ gyvenančios tautos turėjo gal nė kiek ne menkesnę žmonių dvasinio gyvenimo, apskritai – socialinės organizacijos tradiciją. Kaip žinome, viduramžiais (ir vėliau) mūsų protėviai, kaip niekas kitas iš Europos tautų, „paganus“ sąvoka buvo labiausiai stigmatizuoti (paženklinti).

 

Seniesiems lietuviams primesta „paganus“ stigma vaizdžiai buvo parodyta prieš keletą dešimtmečių Lietuvos ekranus pasiekusiame lenkų epopėjiniame filme apie Žalgirio mūšį. Kaip rodo istorijos šaltiniai, pagrindinį kryžiuočių smūgį atlaikę ir didžiausias aukas paaukoję žemaičiai filme pavaizduoti kaip pusiau laukiniai, kuokomis apsiginklavę ir kailiais apsimuturiavę žmonės. Toks miškuose, dykrose gyvenančio lietuvio įvaizdis Europai buvo siūlomas neatsitiktinai. Tuo norėta sustiprinti lenkų vykdytos krikščioniškosios misijos vaidmenį ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

 

Reprezentaciniame leidinyje „The New Enciclopaedia Britanica“ (15-asis leidimas, 1979) pagonybė apibrėžiama kaip „praktikos, įsitikinimai, kurie yra nesuderinami su monoteizmu; ji dažniausiai nusako tai, kas nėra nei krikščioniška, nei žydiška, nei islamiška“. Mestas kaltinimas, kaip matome, labai rimtas. Pagonybei nebūdinga vienatinio Dievo traktuotė. Tačiau socialiniuose moksluose priimta vos ne viskuo abejoti, revizuoti netgi kanonais tapusius teiginius ir diskutuoti. Taigi, ir šiuo atveju mąstydami apie baltų – senųjų lietuvių tikėjimą (teisingiau būtų sakyti – etosą), drįstame suabejoti minėtoje enciklopedijoje pateiktu pagrindiniu teiginiu. Na, kad ir dėl tos priežasties, jog monoteizmas užslėptu ar atviresniu būdu vis dėlto visada linkęs personalizuoti, net antropomorfologizuoti Dieviškąją esybę, o atviriau pasakius, perdaug Ją priartinti prie žmogaus ir jo buveinės – Žemės. Taip sakydamas pirmiausia galvoju apie tas religijas, kurios laikomos pasaulinėmis ir yra minimos toje enciklopedijoje.

 

Prisipažinsiu: man yra priimtinos, įtikinamos šiuolaikinio indų mokslininko prof. Lokeš Čandra (Lokesh Chandra) mintys, kuriomis jis savaip apibūdina pagonybę. „Pagonybė yra sąmoningumo simbolių ieškojimas, kelias į išmintį, rezonuojantis daugialypių dalykų vientisumas. Tai sąsaja su tuo, kas yra amžina ir kosmiška, – rašo šis mąstytojas. – […] Pagonybė – tai dvasinės kultūros ir materialiosios civilizacijos tėkmė Visatos ritmu, išsivystanti į vidinės vienovės visumą“. Save priskirdamas pagonybei, prof. Čandra tvirtina: „Mes esame kosminė religija, piligrimai į tolimesnį krantą; mes gyvename tam, kad turėtume ką išgyventi. Žmogus ir gamta yra vienyje – atsikratykime iliuzijos, kad esame skirtingi“[8]. Šis autorius, gindamas pagonybės pozicijas, dėsto, jog ji deklaruoja ne priesakus, ne įsakymus, ne ideologiją ir dogmas, bet idėjas ir dialogą, kurių dėka žadinamas ir įtvirtinamas žmogaus sąmoningumas, visuotinumą turinčios dorovinės nuostatos. Šis autorius iš tų, kurie tiki, jog pagonybės arba prigimtinių religijų atgaivinimas gali tapti tuo socialinių santykių metatinklu, kuris pasklidęs po pasaulį, jam gali suteikti kur kas didesnį egzistencinį prasmingumą bei gyvybingumą… Žvelgdamas iš socialinės organizacijos ir socialinės evoliucijos vyksmo pozicijų, esu tolimas nuo prof. L. Čandra puoselėjamos štai tokios socialinės iliuzijos. Bet visa kita man yra artima ir priimtina.

 

1998 metais Vilniuje buvo surengta prigimtinių religijų šalininkų steigiamoji konferencija (atstovavusi 20 šalių). Ji įkūrė „Pasaulio etninių religijų kongresą“ – šios organizacijos tarybos pirmininku tada buvo išrinktas Romuvių tikėjimo Lietuvoje iniciatorius Jonas Trinkūnas. Tuomet pasirašytoje „Vilniaus deklaracijoje“ teigiama:

 

„...Mes manome, atsižvelgdami į mūsų tradicinę dorovę, jog Žemė ir visi jos kūriniai turi būti gerbiami ir apsaugoti. Mes, žmonės, turime laikyti save visuotinės gyvybės dalimi, o ne atskirti nuo visos kūrinijos.

 

...Mes suvokiame mūsų likimo ir būties pasaulyje bendrumą, nes istoriškai kentėjome persekiojimus ir nepakantumą [...]. Tai darė religijos, kurios skelbėsi turinčios tiesos monopolį. Tačiau mes nuoširdžiai trokštame gyventi taikoje ir harmonijoje ir siekiame visų religijų ir tikėjimų žmonių sutarimo ir bendradarbiavimo...“[9].

 

2003 metais Mumbajuje (Indija) įvyko pirmoji tarptautinė senųjų kultūrų ir prigimtinių tikėjimų vadovų konferencija (jai impulsas buvo duotas Vilniuje ir net Telšiuose įvykusiose prigimtinių tikėjimų šalininkų susirinkimuose). Minėtoje konferencijoje priimtas manifestas prasideda tokiais teiginiais: „Naujojo tūkstantmečio pradžioje žmonija stovi lemiamoje istorijos kryžkelėje. Šalia milžiniškų pasiekimų moksle ir technologijose, užtikrinusių materialinį komfortą, akivaizdžiu tapo dvasinio ir materialinio atgimimo poreikis tam, kad būtų užtikrinta žmonijos gerovė, labiau apsaugotas gyvasis pasaulis ir kad būtų sustiprinti patvarios pasaulinės taikos pamatai“. Toliau manifeste teigiama: „Ši šventa Visata, pilna paslapčių, yra Dieviškumo Apraiška. Visi mes semiamės įkvėpimo iš mūsų protėvių perduoto turtingo palikimo, kuris buvo jų dvasinių ieškojimų būdas; mes suprantame, kad Visažinantis ir Visur Esantis Dieviškumas pasireiškia skirtingomis formomis“[10]. Nesusilaikau nepateikęs dar poros teiginių iš šio dokumento, kurie, mano įsitikinimu, negali būti užginčyti net aktyviausių „vieno ir neklystančio“ tikėjimo šalininkų. „Mes laikome save sudėtine Dieviškosios Kūrinijos dalimi ir turėtume bendrauti vieni su kitais kaip Motinos Žemės vaikai [...]. Mes turime lygias teises laikytis savų tradicijų, ritualų, dvasinių ir religinių filosofijų, kurios nėra kenksmingos ar keliančios grėsmę kitų egzistavimui...“[11].

 

Pateikiau keletą teiginių iš šiuolaikinių „pagonių“ surašytų dokumentų mąstydamas apie tai, kad po jais būtų nė nedvejodami pasirašę ne tik mindauginės Lietuvos, ir ne tik žymiai ankstesnių amžių, bet ir pomindauginės Lietuvos mūsų protėviai. Ir, žinoma, kartu pabandžiau atsakyti į savo abejones dėl tebeegzistuojančio suprimityvinto pagonybės apibūdinimo; dėl to, kad mūsų protėviai buvo pravardžiuoti (ir tebepravardžiuojami) pagonimis, nors visoje Gamtoje, visuose jos segmentuose įžvelgė Visagalio dvasią – dieviškąjį (sakralinį) pradą.

 

Platesnė pastaba dėl „subjektyviosios“ istorijos. Vargu ar labai bus nukrypta nuo tiesos pasakius, kad tebegyvename pozityvizmo pozicijas demonstruojančios istorijos įtakoje. Ji nedrįsta nutolti nuo faktų, nuo dokumentų, kuriuose teisybės esama, bet ji paliesta, paardyta laiko ėduonies! Žmonių, tautos gyvenimas dažniausiai parodomas per asmenybes, per nesibaigiančius karus, tarpusavio vaidus, marus. Mums nuolat primenama, kad praeitis buvusi grubi, prieštaringa ir neraštinga. Kad tik pažinę raštą, apsiginklavę šaunamaisiais ginklais ir vietoj medinių išsistatę mūrines pilis žmonės pažengė pirmyn, tapo labiau civilizuoti ir laimingesni.

 

Jeigu įvykiai, asmenybės ir archeologiniai radiniai turi daugmaž reljefišką savo išraišką, tai to aiškiau pasakyti negalime apie socialinių santykių tinklus. Kokie jie tada egzistavo? Iš kokių siūlų ir dėl ko jie buvo mezgami? Kokia buvo jų spalvinė gama? Tai yra, be adekvataus tam dėmesio vis dar pasilieka žmonių dvasinės kultūros, jausenos, pasaulėžiūrinių vertybių ir jų sistemos – etoso istorija.

 

Privalu taip pat pastebėti, kad šalia bendruomeninio etoso egzistavo (ir egzistuoja) individualusis, arba supersubjektyvusis žmogaus pasaulis (kurį Z. Froidas yra pavadinęs „Ego“). Tai – „Aš“ pasaulis, priklausantis tik „man“ ir daugelyje atvejų lemiantis „mano“ dalyvavimo socialiniame pasaulyje niuansus. Yra dar „jungiškieji“ archetipai – iš kartų į kartas perduodamas žmogaus jausenos kryptingumas, psichikos funkcionavimo būdas – tai, kas ne visai priklauso nuo tuo istoriniu momentu egzistuojančios žmonių kultūros, jų santykių, bet turi neabejotinos įtakos pasaulėžiūrai ir gyvensenai. Archetipai gali taip ir pasilikti pasąmonės lygmenyje, neišnaudoti. Panašiai kaip žmogus, kur beatsidurtų, vežiojasi artimųjų, savo tėviškės ir Tėvynės ilgesį. Bet tas ilgesys greičiausiai visada bus proporcingas tam, kiek jo paties jausena yra suaugusi, susilydžiusi su objektyviuoju, realiuoju jį supančiu, jį kaip individualybę, kaip asmenybę formuojančiu pasauliu.

 

Tiesiog įdomu, kokia, pavyzdžiui, susiklostė senųjų lietuvių jausena: trumpalaikė ar ilgalaikė, atvira ar slopinama po to, kai atvykęs baudžiamasis dalinys savojo valdovo prisakymu sunaikina bendruomeninę šventyklą? Kai išniekina visą čia nuo seno kauptą ir skrupulingai saugotą simboliką ir praktikuotas apeigas?... Kodėl mums panašiais atvejais neprisiminus senesnių istorinių laikų: 1387 metų krikščionybės įvedimo, 1418 metų žemaičių sukilimo ir jo nuslopinimo? Na, kad ir švedų kilmės karalių Vazų įsitvirtinimo ir jų „įsiūbuotų“ su Maskva karų, baisiomis bangomis siaubusių lietuvių tautą?…

 

Dėl pilnesnės, objektyvesnės tiesos, mes tiesiog privalome įsijausti, suprasti tą išgyventą žmonių neviltį, dvasinę desperaciją ir visišką nebetikėjimą tais svetimo kraujo ar savais valdovais, kurių elgesys labai dažnai prilygo Darnos bei Dermės, arba Būties rato ardymui. Na, o kas iš to žmoguje ir likdavo, galėdavo pavirsti elementais, skatinančiais tyliąją rezignaciją.

 

Kalbame apie vadinamą subjektyviąją istoriją. Būtent už jos skraistės egzistuoja (egzistavo) tikrieji žmonių išgyvenimai: meilė ir neviltis, darnos siekis ir atskirties kančia, išminties ir Gimtinės – Tėvynės ilgesys. Už tos trūnėsiais pavirtusios, tarsi rudens ūkas išgaravusios skraistės – tikroji žmones supusių, juos į bendruomenę būrusių socialinių santykių dvasia; tikrasis socialinės organizacijos pobūdis. Užsilikusi autentiška daina gali pasakyti nė kiek ne mažiau, nei atkastos įkapės ar dokumente užfiksuota sutartis.

 

Istorijos piešiamo vaizdo patikimumo laipsnis gali būti padidintas atviromis diskusijomis, „žvilgsniu iš šalies“, t. y. istorijai artimų mokslų pastanga (ir kvietimu) dalyvauti nebūties tyloje išnykusio žmonių gyvenimo rekonstrukcijoje.

 

Pozityvioji istorija – garsiai kalbanti, o subjektyvioji – nedrąsi, tylinti. Nebent atsiranda tokie pasišventėliai kaip Simonas Daukantas, Algirdas Greimas, Gintaras Beresnevičius; ar tokie „nutrūktgalviai“ kaip prancūzas Ch. L. T. Pišelis (Pichel). Arba mūsiškis išeivis Česlovas Gedgaudas, dėstęs viename iš Vakarų Europos universitetų ir, pačiam Musoliniui tarpininkaujant, sugebėjęs „pasirausti“ slaptuose Vatikano archyvuose. Savo talento – nuojautos dėka jie atkreipė dėmesį į tai, arba pasakė tai, ko iš tiesų mums reikėjo ir kas iš tiesų nors iš dalies galėjo tada egzistuoti. Jie priminė mums, kad anais laikais lietuvis visais būdais, net reformuodamas savo gyvenseną – tikėjimą, norėjo išlikti lietuviu ir laisvas džiaugtis Visatos paslaptimis viliojančiu, žvaigždėtu dangaus skliautu.

 

Kai kam iš skaitytojų ši mano kritinė apžvalga gali pasirodyti kaip pesimizmu alsuojanti aimana ar kaip siekis restauruoti praeitį. Nieko panašaus! Kas priklauso istorijai – jai ir paliekame. Tenoriu atkreipti dėmesį į tas mūsų tapatybės detales, kurios gal nėra susilaukusios jų pačių vertos interpretacijos.

 

Krikščioniškojo ir „pagoniškojo“ pasaulių konflikto genezės bruožai

 

Kas vis dėlto lėmė senlietuvių ir krikščionybės antagonistinį konfliktą? Šiandien erdvesnio, demokratiškesnio mąstymo sąlygomis tikrai nepakanka apsiriboti formaliu teiginiu, jog pagrindinė priežastis glūdėjo pačių lietuvių priešinimesi krikščionybei, nešusiai ne tik „teisingiausią tikėjimą“, bet ir modernybę. Dėl savo protėvių atminties, dėl savo tapatybės ir nacionalinės savivokos pabandykime pasikapstyti giliau – pasidomėkime pačiomis šaknimis. Pabandykime žvilgsnį nukreipti į tuometines abiejų pusių pasaulėžiūros sistemas, teisingiau – į socialinės organizacijos (gyvensenos) pamatinius principus. Kol kas pastebėsiu tik tiek, kad baltiškasis pasaulėvaizdis, pats gyvensenos būdas (etosas) labai skyrėsi nuo tuometinės krikščionybės propaguojamo būdo netgi pagal tokius pamatinius socialinės organizacijos elementus kaip žmogaus, bendruomenės vienis su Gamta, su gimtine; Darnos, Dermės siekis, tolerancija kitoniškumui; ištikimybė protėvių kultūrai, jų priesakams. Na, o rimtesnės diskusijos (apžvalgos) pradžiai analitinį žvilgsnį nukreipkime į kai kurias (iki šiol neakcentuotas) aplinkybes, lėmusias krikščionybės pasaulėvaizdinę doktriną, jos kategorišką nusiteikimą prieš „pagonybę“…

 

Judaizmas kaip urbanistinės civilizacijos adeptas ir jo įtakos krikščionybei bruožai. Neteko įsitikinti, kad judaizmo – žydų religijos pasekėjai, net anais kovingos krikščionybės laikais, būtų kiek nors ilgėliau, arba su tokiu pat kategoriškumu pravardžiuoti pagonimis. Kodėl? Verta susimąstyti… Gal dėl tos, sakytume, elementarios priežasties, jog pati krikščionybė ne tik užgimė judaizmo „įsčiose“, bet ir tos kultūros nešėjų veikiama, skleidė savo įtaką. Krikščionybė nuosekliai laikėsi (ir tebesilaiko) judėjų mitologijos ir istorijos – t. y. Senojo Testamento.

 

„Prisipažinsiu, man svetima Senojo Testamento, ypač jo pirmosios pusės Dievo („Izraelio Dievo“) sąvoka: rūstaus Dievo, negailestingo, žiauraus; Dievo, raginančio kitatikius užmušti akmenimis, už tėvų nuodėmes keršijančio vaikams ligi trečios ar ketvirtos kartos; Dievo, kuris skelbia kerštą: akis už akį, dantis už dantį..,“ – dalijasi savo apmąstymais rašytojas Vytautas Bubnys. – „Ar ne su tokio Dievo paveikslu viduramžiais vyko kryžiaus karai, krikščionybės plėtra su kalaviju rankose, inkvizicijos teismai ir liepsnose šviesiausių epochų protų deginimas, pagaliau net fašistinės Vokietijos karių, ant kurių diržų sagčių puikavosi žodžiai „Gott mit uns“ kruvinas žygis per Europą? Man vis atrodo, kad tai „nebe tas Dievas“, kurį įkūnijo Jėzus Kristus. Aš noriu tikėti Dievą – Meilę“[12].

 

Betgi yra žinoma, kad nuo pat savo apaštalavimo pradžios Jėzaus Kristaus mokinys Paulius, bene labiausiai iš apaštalų išprusęs, sunkiai, neretai pralaimėdamas, bylinėjosi už Dievą – Meilę – taip kaip mokė Mokytojas. Bet Pauliaus balsas, jo užrašyti žodžiai vis dėlto tais laikais nesutramdė krikščioniškojo pasaulio, kuris su įniršiu ir su kalaviju rankose puolė mūsų protėvius, išpažinusius tą patį Dievą – Meilę. Tik gal kita forma…

 

Judaizmas, kaip religinių ir pasaulėžiūrinių teiginių bei įsitikinimų sistema, buvo labiausiai atsiplėšęs nuo Gamtos; nuo tos jausenos, kurią žmogus išgyvena būdamas organiškame vienyje su Gamta. Pagal G. Hėgelį, žydai pirmieji iš civilizuotų tautų išgrynino savo protą ir dvasios pradus, atsiribodami būtent nuo Gamtos. Nuo to, kas baltams, seniesiems lietuviams sudarė Amžinybės ir Absoliuto (Dieviškumo) išgyvenimą, supaprastintai suvedamo ir aiškinamo dar kaip Būties ratas. Gerai įsiklausykime į įžymiojo filosofo suformuluotas mintis! Anot jo, išsivadavus nuo Gamtos skatinamo juslingumo, žydo sąmonei atsivėrė „grynas mąstymo produktas, savimąsta ir dvasinis produktas išvysto savo kraštutinį apibrėžimą kaip gamtos ir vienybės su ja priešingybę“. Žydų gyvenime „dvasinis pradas tiesiogiai išsižada juslinio, o gamta nužeminama iki tam tikro išoriško ir nedieviško prado“[13]. Taigi, Gamta čia atskiriama nuo Dievo, nuo Absoliuto. Joje įžvelgiamas „nedieviškas pradas“, kuris gali būti sukurtas ir kontroliuojamas Dievo priešininko Liuciferio. Išsilaisvinę nuo Gamtos „diktuojamo“ juslinio prado, judėjai – žydai gyveno ne pagal ciklinį, t. y. atsikartojantį (arba Būties ratu besisukantį), bet pagal linijinį laiką, kuris tarsi savaime diktavo ir kitokį žmogaus nusiteikimą, ir veiksmą – pragmatinį.

 

Linijinio laiko, sakyčiau, gal nesąmoningą supratimą ypač pripažino ir skleidė protestantizmas – aiškų pragmatiškumą akcentavusi krikščionybės atmaina.

 

Vakarų Europa nuo seno puošėsi miestais, kuriems „arčiau dūšios“ buvo linijinis laikas – pragmatikos („profanum“) variklis. Todėl ir judėjų – krikščionybės ideologija jiems buvo visai priimtina. Tuo tarpu mūsų protėviai tvirtai tebesilaikė archainės tradicijos – ciklinio laiko, bylojančio apie Amžinybės (Būties) Ratą; apie atsikartojančią, savo spalvas (bet ne dvasią) keičiančią Gamtą – Absoliuto tvariniją ir įsikūnijimą…

 

Vargu ar įmanoma nuginčyti, kad būtent Gamtos ir su ja susijusios žmogaus jausenos (ypač jos sudvasinimo) ignoravimas labai aiškus ir krikščionybės doktrinoje. Ar galime surasti ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente bent kiek ryškesnį akcentą žmogaus prigimtiniams namams – Gamtai? Paprasčiausiai ten, sekant judėjų – žydų tradicija, jai neatsirado vietos. Na, gal išskyrus keletą atvejų: Adomo ir Ievos gyvenimą Rojuje (atspindys to, kad ir judėjai kadaise buvo gyvenę darnoje su Gamta, amžinai žaliuojančiame, drėgme ir šiluma subalansuotame klimate); Jėzaus Kristaus atsiskyrimo ir ilgadienio pasninkavimo Alyvų kalne; ritualinio palmių šakų nešiojimo Velykų proga… Bet greičiau čia jau atsitiktiniai, foniniai dalykai… O štai Nazareto ežeras, vaizduojamas jau vien kaip žvejybos plotas, kaip Jėzaus stebuklingo ėjimo jo paviršiumi vieta; šaltiniuotas upelis – kaip žmonių krikštui tinkama priemonė ir pan.

 

Mano čia keliamos problemos atžvilgiu labai įdomią mintį yra išsakęs Jonas Grei (John Gray) – prestižinės Londono ekonomikos mokyklos profesorius. Kaip Jis rašo, ne kartą savo darbuose akcentavęs, jog „užsispyrimas, su kuriuo teigiama, kad natūralių žaliavų stygiaus pavyko išvengti žmogaus sumanumo ir išradingumo dėka, toli gražu nėra kokių nors mokslinių tyrimų padaryta išvada. Iš tikro tai tik judėjų krikščionių įsitikinimas, teigiantis, kad nuo visų kitų gyvų būtybių žmonės visų pirma skiriasi tuo, kad iš natūralių gamtos suvaržymų jie patys gali save išvaduoti“[14].

 

Tuometinė krikščionybė pripažino žmogui duotą pažinimo alkį, bet čia pat jį ir draudė. Prisiminkime kad ir žalčio (piktos dvasios) sugundytus Ievą ir Adomą dėl nuskinto pažinimo vaisiaus ir kas iš to išėjo… Martinas Liuteris Romos katalikų bažnyčios buvo koneveikiamas dar ir už tai, kad atsisakė pažinimą vertinti kaip šventvagystę. Bet kita vertus… Tokio draudimo panaikinimas netruko virsti „Džino iš butelio“ išlaisvinimu, o tiesiai pasakius – ne tik technologinių sistemų dominavimu visuomenėje, jos valios paralyžiavimu, bet ir vis labiau ryškėjančiais globalinės katastrofos ženklais. Gal iš tiesų šioje vietoje derėtų suprasti ankstyvesniais laikais rodytą katalikų bažnyčios ideologų atsargumą?...

 

Vėlgi sugrįžkime prie judėjų – žydų istorijos. Ši tauta nuolat atsidurdavo kieno nors nelaisvėje ir būdavo priversta keisti net gyvenamąjį kraštą. Įsivaizduokime kad ir Mozės laikus – bėgimą iš Egipto nelaisvės ir, pasak šio istorinio – legendinio naratyvo, – žydų tautos gyvenimą pusdykumėje. Jis tęsėsi ne vieną dešimtmetį… Gamta, kaip sudvasinta ir teritoriškai apibrėžta Tėvynės dalis, turėjo pakeisti savo socializuojantį, žmogaus jausmų, taip pat ir socialinių santykių paletę formuojantį, ugdantį vaidmenį. Ji turėjo (privalėjo) tapti antriniu, o pusdykumės sąlygomis – dar ir primestiniu dalyku (išvarymo iš Rojaus nuoskaudos priminimo šaltiniu). Analitinę mintį plėtokime toliau… Jutiminis, jausminis judėjo – žydo santykis su Gamta negalėjo išlikti kaip socialinės organizacijos pamatas dar ir dėl tos visuotinai žinomos priežasties, kad ši tauta (krikščionybei perleidusi labai ženklią savo kultūrinio paveldo dalį) nuo seniausių laikų gyveno būtent tame regione, kuris buvo labiausiai urbanizuotas. Ne tik gyveno, bet ir labai prisidėjo plėtojant urbanizuotas civilizacijas. Čia, lyginant kad ir su Europa, buvo labiausiai išplėtotas miestų – politinių ir administracinių centrų tinklas, lėmęs socialinių ir religinių santykių pobūdį. Ši tauta buvo prisitaikiusi gyventi urbanizuotoje aplinkoje ir jos visa mąstysena ir elgsena buvo nukreipta būtent šia linkme.

 

Krikščionybės užgimimo ir įsitvirtinimo laikais to meto miestas gyveno praktikuodamas vergų ir pusvergių darbą. Ši, kaip ir dabar priimta vadinti, socialinė neteisybė, atsispindėjo tuometinėje krikščionybės doktrinoje, jos teiginiuose apie žmogaus nuolankumą, apie jo žemiškas kančias ir per tai – kaupiamą žmogaus nuopelnų kapitalą pomirtiniam gyvenimui. Ji atsispindėjo ir mokyme apie nuolatines pastangas atgailauti ir melsti Dievo atleidimo ir Jo palaikymo.

 

Iki šių dienų man ausyse tebeskamba vaikystėje girdėta kunigų iš sakyklos ne kartą skaityta frazė: „Greičiau kupranugaris pralys pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę…“ Ji guodė neturtėlius. Bet kartu man jau tada atrodė keista, kodėl prie pat altoriaus, presbiterijoje, būtent per iškilmingas pamaldas sėdėdavo kaip tik turtingiausi parapijos žmonės… Šiandien šios frazės bažnyčioje nebegirdime…

 

Jeigu jau pasirinkome krikščionybės ir baltų bei senųjų lietuvių antagonistinio konflikto aiškinimą per santykio su Gamta kelią, tai pravartu priminti ir kitą judėjų – žydų istorinį mitinį atvejį, patekusį į krikščionybės bažnyčios „apyvartą“. Tai Dievo rūstybę užsitraukę Sodomos ir Gomoros miestai. Juose dorovinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, kad Aukščiausiasis nusprendė juos nušluoti nuo žemės paviršiaus. Mitologijos specialistų nuomone, panašios istorijos (kurios yra atlaikiusios civilizacijų kaitas, tūkstantmečių išbandymus) visada, arba beveik visada turi tam tikrą, gana realų pagrindą. Priminėme šią istoriją, nes ji susijusi su urbanistine civilizacija, kuri iš tiesų buvo gryna priešingybė baltų, senųjų lietuvių kultūrai, savaip interpretavusiai indoeuropiečių civilizacinį, pasaulėvaizdinį paveldą ir savaip jį išplėtojusiai.

 

Gana savitai krikščionybę (anuometinę) vertina žinomas mūsų filosofas, akad. A. Šliogeris. Jo įspūdinga knyga „Būtis ir Pasaulis“ alsuote alsuoja maištinga, netiesiogiai mūsų protėvius ginančia dvasia. Skaitytojui pateiksiu tik keletą profesoriaus minčių, kurios susišaukia (suprantama, abstraktesne forma) su manosiomis. „Tai, kad būtent barbarai ir vergai (tik paviršutiniškai romanizuoti) itin lengvai ir noriai priėmė krikščionybę, yra aiškiausias jos natūralizmo įrodymas“, – teigia filosofas. Anot jo: „Krikščionybė nė kiek netrukdė vešliai išsiskleisti barbaro natūrai ir vergo natūralizmui. Neatsitiktinai kultūros atsiradimas pačių europiečių buvo pavadintas renesansu: jis buvo sąlygotas graikiškųjų krikščionybės intarpų, pirmiausia – sakralinio daiktiškumo atgaivinimo. Galima sakyti, kad krikščionybė buvo barbarų-natūros maištas prieš kultūrą, t. y. prieš saitus ir ribas, pastatytas žmogaus, puoselėjančio būties – įstatymą į daiktą“[15].

 

Platesnė pastaba dėl riboženklio, skyrusio senuosius lietuvius nuo krikščioniškojo pasaulio. Klausimą dėl krikščionybės santykio su Gamta (gal net papiktindami „normatyvinį“ mąstymą) aiškinsimės – priminsiu – dėl pamatinio dalyko: bandome esmingiau susigaudyti kodėl mūsų protėviai taip atkakliai, visa savo esybe ir palyginti taip ilgai priešinosi naujajai religijai? Neatmetame: ji tais laikais neabejotinai nešė humanistinį, žmones į labiau sutelktą pasaulinę bendruomenę suburiantį užtaisą. Betgi turime teisę susimąstyti, kodėl krikščionybė, ypač jos vakarietiškoji (t. y. Romos katalikų bažnyčios) atmaina visų pagonių, visų nekrikščioniškų civilizacijų atžvilgiu buvo tokia, tiesiog nesuprantamai nepakanti, nesusitaikanti. Tuometinė krikščionybė „nesuprato“, jog gyvenimas Gamtoje ir Gamta reiškia ne tik visuotinį Darnos deklaravimą, bet ir žmogaus atsisakymą užimti išskirtinę, su ja konfliktuojančią poziciją. Kaip teigia žinomas etnologas Jonas Trinkūnas, „Jeigu medis ar gyvūnas auga tik žmogaus poreikiams tenkinti ir jie tinkami tik lentoms ar maistui, o tokį utilitarizmą skelbia biblinė civilizacija, – žmonių giminė neturi ateities“[16]. Na, o kita vertus, gal krikščionybė, suabsoliutindama Dievą – Sutvėrėją, ženklino per daug aiškius tarp Jo ir žmogaus riboženklius? Iš to sektų ir toks teiginys… Ar žmogus, suvokęs save tik kaip subjektą, nuolat kontroliuojamą Dievo ir dėl to nuolat verčiamą atgailauti, neatsisako Darnos kaip Visatos organizavimosi principo ir neiškrenta iš Būties Rato, kuriame nėra prievartinės kontrolės, o tik įgimta, nes pati Gamta jo buvo suprantama dar ir kaip prigimtinis apsisprendimas ir laisvė?

 

„Darnos idėja glūdi baltiškosios kultūros pradmenyse. Pati lietuvių kalba rodo vieningą prasmių lauką: daryti, darbas, derlius, derėjimas, dermė, darna, dora ir kt. Darbas buvo tiesiog neatskiriamas nuo moralės ir religinės gyvensenos,“ – rašo jau mūsų cituotas etnologas J. Trinkūnas[17].

 

Ką pasakėme apie judėjų – „urbanizuotos“ tautos pasaulėvaizdį ir jo įtaką krikščionybei, seniesiems lietuviams tikrai buvo svetima. Jie sėsliai gyveno toje klimatinėje zonoje, kuri buvo ypač spalvinga nuolatine, žmogaus jausmų pasaulį ugdančia cikline metų kaita. Kosmologiškai suvokiamas žmogaus Būties Ratas prisipildydavo nuostabiausiomis Gamtos – savo tikrųjų namų išgyvenimo spalvomis. Jų išmintis teigė (o ji labai akivaizdi mitologijoje, užsilikusiose dainose), jog pasaulis surėdytas iš daugybės elementų, kurie būdami kokybiškai netgi labai skirtingi, yra susieti į vieną sistemą, kurią nuo pačių seniausių laikų vadino Visa – ta (visa – tai)…

 

Apie kosmologinį senųjų lietuvių prigimtinio tikėjimo pobūdį kalba ir Z. Ivinskis. „Žmoguje viešpatavo gilus pajautimas, jog jis yra žemės pagimdyta kosmoso dalelė, – rašo iškilusis istorikas, – jis buvo stipriai, tiesiog vergiškai, suaugęs su visa gamta, kurioje nebuvo daroma griežtos ribos tarp žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir judančių dangaus kūnų“[18]. Tačiau aš nenorėčiau sutikti su tokiais vertinimais, kaip antai – „vergiškai suaugęs“… Visai ne tą byloja užsilikusios dainos, apskritai tautosaka, o svarbiausia – tas sudvasintas, susakralintas sąlyčio su Gamta išgyvenimas, kurį esame pastebėję savo tėvų ir senelių jausenoje ir elgesyje.

 

Vargu ar ginčytinas klausimas, kad mūsų protėviai gyveno darnoje su Gamta ir suvokė Visatos dieviškumą. Jeigu taip, tai kartu jie lengviau sutarė ir su savimi, su bendruomene. Jų etosas nepripažino konfliktiškumo, išskyrus tuos piktybiškus savųjų elgesio atvejus (kurių negalėjo nebūti!), ir į kuriuos įsikišdavo pati bendruomenė, taip pat tradicinio gyvenimo sergėtojai – žyniai ir kunigaikščiai, suteikdami piktadariui „garbę“ pačiam pasikarti…

 

XVI a. prancūzų filosofas M. Montenis (M. de Montaigne) yra rašęs: „Apie Lietuvos kunigaikštį Vytautą pasakojama, jog kadaise jis išleido įstatymą, pagal kurį nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį, nes jis neįsivaizdavo, kaip nekalti, pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti žmogų“[19].

 

Man regis, kad šis filosofo pastebėjimas liečia ne tik didįjį kunigaikštį Vytautą, jo politiką, bet ir pastangą pratęsti senųjų lietuvių praktikuotus papročius, jų dorovinę kultūrą. Dar ir mūsų laikus yra pasiekęs priežodis, metamas piktą padariusiajam: „Imk virvę ir pasikark…“ Tai gali būti užsilikusi skeveldrėlė egzistavusios mūsų protėvių dorovinės kultūros.

 

Anglui S. C. Rouvelui, entuziastiškam viduramžiškos Lietuvos (Mindaugo – Gedimino laikų) tyrinėtojui, irgi buvo nesvetima prielaida, kad senųjų lietuvių „nekrikščioniška valstybė buvo visiška priešingybė krikščioniškajai“. Tačiau jis irgi nematė reikalo kaip nors tą nekrikščionišką valstybę vertinti tamsesnėmis spalvomis, laikyti ją kultūriškai atsilikusia.

 

Pasaulinį pripažinimą įgijęs religijų istorijos ir istorijos filosofijos autoritetas Mircea Eliade teigia, kad „esminis archainių civilizacijų žmogaus ir šiuolaikinio „istorinio“ žmogaus skirtumas yra tai, kad pastarasis teikia istoriniams įvykiams, t. y. „naujovėms“, vis didesnę reikšmę, o tradicinis žmogus juos laikė arba bereikšmiais atsitiktinumais, arba normų pažeidimais…“[20]. Dar daugiau… Apmąstydamas šiuolaikinio, iš ciklinio į linijinį laiką įsiveržusio pasaulio prieštaringumą, jo vartotojišką (profanišką) orientaciją, šis autorius formuluoja aiškiu maksimalizmu alsuojančią išvadą: „Laisvė kurti istoriją, kuria didžiuojasi šiuolaikinis žmogus, ko ne visai žmonių giminei yra iliuzija“[21]. Sekdami M. Eliade, mes galime teigti, jog mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei buvo dar ir prigimtinė, o pagal kovų pobūdį – konvulsiška pastanga išlikti tame pasaulyje, kuriame nėra to „siūlomo“ Dievo, kuris prikištinai įsakinėtų žmogui, kaip dera jam elgtis, nustatinėtų tiesioginį su Juo santykį ir per tai – formuotų „kitokią“, t. y. antgamtišką istoriją. Tai buvo pastanga išlikti tame pasaulyje, kuriame „…Gamta kartoja pati save ir kiekvienas naujas pavasaris yra tas pats amžinasis pavasaris“. O tai, anot M. Eliade, reiškė „pranokti laiką ir gyventi amžinybėje“[22].

 

Gal iš tiesų mūsų protėvių gamtajausminė gyvensena turėjo teokratinei santvarkai būdingų bruožų (tokių kaip kad šiandien kažką panašaus regime Koranu grindžiamose islamo valstybėse). Gal... Tik Korano ar kito švento rašto mūsų protėviai tikrai neturėjo. Bet galime neabejodami teigti, jog visas jų gyvenimas buvo sutvarkytas nuo seno, nežinia nuo kada nusistovėjusiais papročiais, reguliavusiais mąstymo ir elgsenos normas. Tikėtina, kad jie neturėjo tokio susirūpinimo kaip gyventi: kaip auginti vaikus ir tvarkyti namų ūkį; kaip statyti namus ir dirbti žemę; kaip švęsti šventes, kaip bendrauti tarpusavyje, taip pat su dievų ir deivių dvasiomis... Toji įpročių grandinė neturėjo pradžios. Tiksliau, ta pradžia buvo, bet jos ieškoti reikėjo tarp iškeliavusiųjų į Anapilį... Žinia, tą grandinę vis dažniau sujungdavo įsiveržę svetimieji (kol pagaliau ji tapo ne tik sudraskyta į gabalus, bet ir kaip pakliūva išbarstyta). Štai nuo čia prasidėjo tikroji istorija...

 

Jokia paslaptis: iki šiol senųjų lietuvių istorija vertinama remiantis vien urbanizuotam pasauliui priimtais materialinės kultūros raidos kriterijais. Apie tai gražiai byloja kad ir toks mūsų gerbiamo akad. E. Gudavičiaus teiginys: „Per pirmuosius amžius po Kr. baltai pasiekė tai, ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus ar net tūkstantį metų. Tai rodo didelį atsilikimą“. Tiesa, profesorius, tarsi pasiteisindamas, čia pat prideda: „...bet nereikia pamiršti, kad jis palyginus labai greitai buvo sumažintas“[23]. Arba kitoje vietoje profesorius apie XVIII a. mūsų šalį rašo: „Lietuva buvo tipiška žaliavų tiekėja, produktai gaunami iš primityvių medžioklės ir miškų, bitininkystės verslų...“[24]. Visas mūsų šios apžvalgos dėstymas tarsi savaime paaiškina, dėl kokių priežasčių egzistavusiais amatais buvo tenkinama pagrindinė sava rinka, o ne plėtojama užsienio prekyba. Apskritai dera pastebėti, kad istorinių procesų civilizuotumo vertinimuose tebelieka gaji „materialistinė“ ideologija, o ypač ji gaji skaitant ne vieno mūsų iškilesnio istoriko darbus. Bet štai Z. Ivinskis, remdamasis įvairiais šaltiniais, neslėpdamas susižavėjimo tvirtina, kad lietuviai sugebėdavo „čia pat miške“ pasidaryti „pilims imti mašinas, kurias stumdavo prie aukštų bokštų ir sienų [...], jie pasidarydavo ir įtaisų (lyg katapultų) akmenims, į pilį svaidyti [...], per naktį jie sugebėdavo nutiesti ir tiltą Dauguvai pereiti“[25]. Nematau reikalo tuo klausimu cituoti kitų šaltinių, tarp jų – ir užsieninių. Tik noriu pabrėžti: nedera mūsų protėvių kultūros ir jų sugebėjimų menkinti, juolab juos vertinti kaip Vakarų Europos civilizacijos pakraščio, ar barbarybės neatsikračiusių gyventojų. O tokių pastangų nepriklausomoje Lietuvoje, atrodo, net pagausėjo...

 

Negaliu susilaikyti neprisiminęs, ką apie mūsų bei vakarinių lietuvių etoso bruožus yra rašęs A. Bremmenietis: „Auksą ir sidabrą labai mažai vertina, turi gausybę svetimiems kailių, kurių kvapas mūsų pasaulį persunkė mirtingais išdidumo nuodais. O jie visa tai laiko nieku, mus pasmerkdami“[26]. Argi tais žodžiais nepateikta puikiausia mūsų protėvių dvasinės kultūros charakteristika!

 

Dar ir vėlesniais laikais pasiturintis gyvenimas buvo kiekvieno lietuvio siekiamybė. Tik ne didžiavimasis ar puikavimasis urbanizuotam pasauliui įprastais puošybos elementais: aukso dirbiniais ar brangiais kailiais. Visa tai greičiau sukeldavo antipatiją, nepasitikėjimą tuos dalykus mėgstančiu žmogumi.

 

Šioje apžvalgoje kalbame (ir toliau, kituose straipsniuose kalbėsime) tik apie principinį senųjų lietuvių gyvensenos klausimą. Būtent tos gyvensenos, kurią tik gana santykinai galėtume vadinti religinių (ar tikėjimo) pažiūrų sistema. Taip pat vargu ar ginčytina, kad toji gyvensena (etosas) gana esmingai skyrėsi nuo visų tuometinių tikėjimų-etosų, įgavusių, kaip dabar sakytume – transnacionalinį mastą. Skyrėsi dar ir tuo, kad ji buvo teritoriali, o anos (krikščionybė, islamas, budizmas, judaizmas) – eksteritorialios. Mišias Dievui galima atnašauti bet kuriame Žemės kampelyje, o mūsų protėvių apeigos buvo „pririštos“ prie gimtinės. Jokiu būdu neatmetame: anų religijų eksteritorialumas reiškė pažangos kryptį jau vien dėl tos priežasties, jog klojo pamatą vienyti išsiskaidžiusią žmoniją; padėjo telkti jos jėgas sugyvenimui ir bendriems veiksmams (bet, kaip žinome – ne visada geriems). Betgi jos tada rodė ypatingą ekspansyvumą. Eksteritorialumas buvo vos netolygus kitoniškumo nepakantai. Tuo tarpu anų, istorinių laikų baltų superetnosas, skirtingai ne tik nuo žydų, bet ir nuo germanų bei slavų, laikėsi savo teritorijoje. Senųjų lietuvių gyvensena, tarsi ąžuolo šaknys, buvo suaugusi tik su savo žeme, todėl neturėjo ir pasaulėžiūrinio ekspansinio užtaiso (gal tai ir buvo viena iš pradinių istorinio pralaimėjimo priežasčių?). Jam neleido išsiplėtoti ne tik prisirišimas prie protėvių žemės, bet ir aiški, pabrėžtina tolerancija kitoniškumui. Jeigu kas ir „atslinkdavo“ – jie šioje teritorijoje pasilikdavo, ištirpdavo, asimiliuodavosi, palikdami vienokį ar kitokį mažiau ryškų ar ryškesnį pėdsaką.

 

 

Nuorodos

 



* Romualdas Grigas - socialinių mokslų habilituotas daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos ir politologijos katedros profesorius; Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys - socializacija, socialinė organizacija, socialinė antropologija, etnosociologija, lietuvių tautos sociodinamika.



[1] Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius: Aidai, 2001, p. 9.

[2] Dumont, L. Esė apie individualizmą. Modernioji ideologija antropologiniu požiūriu. Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 133.

[3] Gaižutis, A. Estetika. Tarp tobulumo ir mirties. Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2004, p. 19.

[4] Žr. Europos mentaliteto istorija. Sud. Peter Dinzebacher. Vilnius: Aidai, 1998.

[5] Vyčinas, V. Didžiosios Deivės epocha. Vilnius: Mintis, 1994, p. 6.

[6] Šiame „Istorijos“ žurnale jau buvo paskelbtos dvi mano istoriosofinio pobūdžio publikacijos: „Sociosofinis žvilgsnis į 800 metų senumo tragediją“ (2006, nr. 63) ir „Neužverstas lietuvių istorijos puslapis“ (2007, nr. 65).

[7] „Paganus“ sąvokai yra artima angliškoji „heathen“ sąvoka, reikšianti barbarą, nemokšą, nekultūringą žmogų.

[8] Lokesh, C. Pagonism as a Metagrid of a Future, The Oaks. The official, non-periodical publication of World Congress of Ethnic Religions. 2000, no. 2.

[9] Trinkūnas, J. Baltų tikėjimas. Vilnius, Diemedžio leidykla, 2000, p. 25.

[10] Mumbai Manifesto. First International Conference and Gathering of the Elders. Mumbai, India, 2003.

[11] Ten pat.

[12] Kurklietytė, E., Bubnys, V. Slaptingoji Prema. Santara, Kaunas, 1992, 252 p.

[13] Hėgelis G. Istorijos filosofija. Vilnius: Mintis, p. 219-220.

[14] Gray, J. Apgaulinga viltis. Globalaus kapitalizmo iliuzija. Vilnius: Vaga, ALK, 2006, p. 15.

[15] Šliogeris, A. Būtis ir Pasaulis. Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 210.

[16] Trinkūnas, J. Baltų tikėjimas ..., p. 14.

[17] Ten pat, p. 16.

[18] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 141.

[19] Monteris, M. Esė. Vilnius: Mintis, 1993, 133-134 p.

[20] Eliade, M. Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė. Vilnius: Mintis, ALK, 1996, p. 140.

[21] Ten pat, p. 142.

[22] Ten pat, p. 143.

[23] Gudavičius, E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569. Vilnius, 2001, p. 21.

[24] Gudavičius, E. Miestų atsiradimas Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 31.

[25] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo ..., p. 138.

[26] Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1955, t. 1, p. 25.

 

Gauta 2008 m. sausio 21 d.

Pateikta spaudai 2008 m. vasario 19 d.

 

Summary

National Identity of Ancient Lithuanians and its Conflict with Christianity (a present-day sociosophic view) (1)

 

This sociosophic and ethnosociological study focuses on the dramatic conflict between Christianity and the ethos of ancient Lithuanians. On the basis of theories dealing with social organization, social and cultural anthropology, semiotics and hermeneutics as well as the retrospective-reconstructional method, the author aims to reveal the reasons of this long-lasting conflict and dwells upon the sources of Christian ideology and behaviour which are closely linked up with the urbanized Israelite culture. The ancient Lithuanian religion and mode of life, based on cosmographic world outlook as well as resistance to Christianity, are evaluated from the innovative point of view. The author also presents his own, maybe in a way subjective, insights into the above mentioned problems. These insights are based on the present-day identity of the Lithuanian nation, its integrity and its contribution to the common European home.