„Istorija“. Mokslo darbai. 69 tomas
Regina LAUKAITYTĖ. Sentikių Bažnyčia Lietuvoje vokiečių okupacijos metais (1941-1944)
Spausdinti

 

 

1 il. Žemėlapis. Sentikių maldos namai Lietuvoje, 1939 m. (LCVA, f. 391, ap. 4. b. 707, l. 53.)

 

 

 

2 il. Lietuvos sentikiai, 1939 m. (Rutkauskaitė, I. Sentikiai Lietuvoje. 1939, rankraštis. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 254, l. 209.)

 

 

 

3 il. Perelazų sentikių maldos namai 1939 m. (Rutkauskaitė, I. Sentikiai Lietuvoje. 1939, rankraštis, LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 254, l. 143.)

 

 

Anotacija. Straipsnyje analizuojama Sentikių Bažnyčios Lietuvoje 19411944 m. istorijos klausimai: kaip buvo atkurta ir funkcionavo dvasinė vadovybė, kokį vaidmenį jai skyrė okupacinė vokiečių valdžia ir kokią politinę poziciją užėmė jos vadovai.

 

Pagrindinės Sentikių Bažnyčios problemos 1941–1944 m. buvo dvasinės vadovybės funkcionavimas, komplikuoti santykiai su okupacine vokiečių valdžia ir lietuvių savivalda. Tiek vokiečiai, tiek ir lietuviai į sentikius žiūrėjo įtariai, kaltino juos simpatizuojant bolševikams, sovietinių partizanų rėmimu. Dėl ryšių su partizanais sentikių kaimuose dažnai vykdytos represijos – degintos sodybos, žudyti žmonės (jų metu žuvo ir vienas dvasininkas).

 

Vokiečių okupacijos metais toliau tęsėsi Sentikių Bažnyčios valdymo krizė: 1942 m. kovą Kaune įkurtą Sentikių centro tarybą 1944 m. vasarį pakeitė Sentikių aukščiausioji taryba. Abi jos demonstravo lojalumą okupacinei vokiečių valdžiai, įpareigodamos ir parapijų dvasiškius skelbti jai palankius pareiškimus. Okupacinė valdžia naudojosi Sentikių Bažnyčios potencialu organizuodama Patikėtinio rusų gyventojų reikalams biuro padalinius, taip pat – propagandinę kampaniją dėl karo su Sovietų Sąjunga tikslų, pagalbos armijai, mobilizacijos į apsaugos policijos būrius ir kt. Bažnyčios vadovybės pozicija neskatino prosovietinių nuotaikų, būdingų daliai sentikių bendruomenės narių.

 

Prasminiai žodžiai: Sentikių Bažnyčia, Antrasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija Lietuvoje.

 

Įvadas

 

Tarpukariu Sentikių Bažnyčia Lietuvoje buvo viena gausesnių religinių bendruomenių (po katalikų, judėjų ir evangelikų liuteronų). 1923 m. surašant šalies gyventojus čia buvo 32 149 sentikiai (1,59 proc. visų gyventojų)[1], tuo tarpu 1936-siais Sentikių centro tarybos duomenimis – 42 485[2]. Prijungus Vilniaus kraštą, šalyje buvo 61 sentikių parapija ir 59 dvasiškiai[3]. Šiai bendruomenei, kaip ir judėjams, buvo būdingas konfesinis uždarumas: ją sudarė beveik vieni rusai, mišrių santuokų pasitaikydavo retai.

 

Pastaraisiais metais Lietuvoje pasirodė daug sentikių istorijos, kultūros paveldo tyrimų. Tačiau istoriografija apie šią Bažnyčią 1941–1944 m. laikotarpiu dar gana siaura, nors tema neabejotinai aktuali siekiant išsiaiškinti rusų mažumos politinę orientaciją ir socialinę padėtį Lietuvoje okupacijos metais, komplikuotų santykių su okupacine valdžia ir lietuvių savivaldos organais priežastis. Antra vertus, Bažnyčios vadovų veikla 1941-1944 m. turėjo nemaža įtakos vėlesniam visos bendruomenės likimui. Nors specialių tyrimų nėra, istorinėje literatūroje galima aptikti nemažai įdomių pastebėjimų. Antai istorikas Rimantas Zizas atkreipė dėmesį į tai, kad rusai sentikiai aktyviausiai rėmė sovietinius partizanus, todėl jų kaimuose vykdytos įvairios represijos – degintos sodybos, nevengta žmonių žudynių[4]. Žinomas sentikystės specialistas Grigorijus Potašenko 2005 m. išleistame enciklopediniame leidinyje teigė, kad karo metais „kaip ir kitos konfesinės bendruomenės, rusai sentikiai nebodami mirties pavojaus stengėsi palaikyti bent minimalų bendruomeninį-religinį gyvenimą“[5], jo duomenimis, Lietuvoje buvo sušaudyta šimtai sentikių, tarp jų ir dvasiškių[6]. Vis dėlto susipažinęs su minėto enciklopedinio leidinio turiniu skaitytojas gali įsitikinti, kad visi sentikių maldos namai karo metais veikė, rašoma apie vieną sušaudytą dvasiškį. Tad Sentikių Bažnyčios 1941–1944 m. istorija tyrinėtina nuodugniau. Šio straipsnio tikslas – remiantis Lietuvos centriniame valstybės ir Ypatingajame archyvuose išlikusiais dokumentais išsiaiškinti, kokia buvo Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtis, kokį vaidmenį šiai Bažnyčiai skyrė okupacinė valdžia ir kokią politinę poziciją užėmė jos vadovai. Tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas jai vadovavo 1941–1944 m. Mat vokiečių okupacijos pradžioje sentikiai vieninteliai iš Lietuvos religinių bendruomenių neturėjo centrinės bažnytinės valdžios.

 

Sentikių Bažnyčios valdymas 1941–1944 m.

 

Sentikių Bažnyčios materialinė padėtis po 1940–1941 m. sovietų okupacijos buvo panaši kaip ir kitų Bažnyčių: bažnytinė žemė nacionalizuota (paliekant parapijoms po 3 ha) ir išdalyta bežemiams bei mažažemiams. Tačiau jos valdymo struktūra neišlaikė sovietmečio politinių permainų išbandymo. 1940 m. rugsėjį tikriausiai po kratos buvo paimtos Sentikių centro tarybos (toliau – SCT) bylos[7], ji nutraukė savo veiklą: Tarybos narys Metodijus Udalovas (Мефодий Удалов) tuo metu buvo suimtas, už „antisovietinę agitaciją“ išsiųstas 5 metams į Vorkutos lagerį, vicepirmininkas Agejus Volkovas (Аггей Волков) vengdamas suėmimo 1941 m. pradžioje apsigyveno Vilniuje ir įsidarbino vienoje lentpjūvių, Tarybos pirmininkas Ivanas Prozorovas (Иван Прозоров) 1941 m. birželio 15 d. buvo ištremtas į Sibirą[8].

 

Vokiečių okupacijos pradžioje Lietuvos Bažnyčioms atkuriant iki sovietmečio buvusį gyvenimą, sentikių dvasinė valdžia susiformavo negreitai, tik 1942 m. vasario-kovo mėn. Sunku pasakyti, ar tai lėmė karo suirutė, ar visą dešimtmetį trukęs sentikių bendruomenės susiskaldymas. Gal tai buvo įžvalgi delsimo politika? Ji negalėjo ilgai trukti, nes vokiečių valdžia metodiškai rinko duomenis apie okupuotą kraštą: 1942 m. gegužę įvykdė visuotinį Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymą, birželio 19 d. buvo paskelbtas Ostlando reichskomisaro Hinricho Lozės (Hinrich Lohse) „Nutarimas apie religinių bendruomenių teisinę padėtį“, pagal kurį okupuotose Rytų teritorijose veikusios Bažnyčios per tris mėnesius turėjo pateikti generaliniams komisarams duomenis apie savo veiklą, vadovaujančius organus bei asmenis, religines draugijas ir kt. Nutarime buvo pabrėžta, kad religinės bendruomenės privalo apsiriboti vien religine veikla, antraip visuomenės saugumui ir tvarkai pavojingos bendruomenės galėjo būti baudžiamos piniginėmis baudomis arba paleidžiamos[9]. Taigi, anksčiau ar vėliau sentikių bendruomenė turėjo organizuoti bažnytinę valdžią ir pareikšti apie save.

 

Apie naujosios SCT narius išliko labai nedaug žinių, nes dauguma jų iki tol Bažnyčios valdyme nedalyvavo. Centro taryba buvo atkurta Kauno parapijos iniciatyva. Apie 10–12 jos atstovų, 1942 m. vasario mėn. susirinkę ilgamečio laikinosios sostinės klebono Nikolajaus Kozlovskio (Николай Козловский) bute, nutarė sudaryti naują SCT. Joje buvo penki nariai: Borisas Leonovas (Борис Леонов), Jevtichijus Jerinas (Евтихий Ерин), Ivanas Voronovas (Иван Воронов) ir Loginas Mitronkovas (Логин Митронков). Tarybos sekretoriaus pareigas 1942–1944 m. ėjo net trys asmenys – pora mėnesių jas atliko Agafonikas Pankratjevas (Агафонник Панкратьев), vėliau – Semionas Terentjevas (Семен Терентьев), nuo 1943 m. vasario – Vasilijus Kasjanovas (Василий Касьянов)[10]. Iš Centro Tarybos narių tik A. Pankratjevas (buvęs Lietuvos kariuomenės sentikių kapelionas) priklausė dvasiniam luomui, tad Bažnyčią 1942–1943 m. valdė pasauliečiai. Tokia situacija iš esmės nebuvo išskirtinė: kadangi tarp sentikių dvasiškių nebuvo išsilavinusių asmenų, svarbiausius postus SCT ir tarpukariu užimdavo pasauliečiai inteligentai.

 

Be A. Pankratjevo, Lietuvos sentikiams bei politikams buvo žinomos J. Jerino ir S. Terentjevo pavardės. Pastarasis nuo 1935 m. dirbo SCT, tuo tarpu J. Jerinas 3-jame dešimtmetyje buvo jos narys, atstovavo rusų mažumai II Seime, 19241928 m. vadovavo Demokratinei rusų piliečių sąjungai. Tačiau Tarybai ėmėsi vadovauti B. Leonovas, iki tol Lietuvos sentikių bendruomenės valdyme nedalyvavęs*. Jos nariai I. Voronovas ir L. Mitronkovas buvo kilę iš Jonavos valsčiaus, sekretorius V. Kasjanovas apsigyveno Lietuvoje tik 1941 m., buvo perkeltas iš Lenkijos Suvalkų srities[11].

 

1942 m. kovo 5 d. naująją Tarybą patvirtino Kauno generalinis komisaras. Ji pradėjo darbą: nuo gegužės rinko duomenis apie sentikių parapijas – jų turtą, tikinčiųjų skaičių, dvasiškius, parengė trumpą SCT statutą, kurį 1943 m. sausį patvirtino generalinis komisariatas[12]. Bene svarbiausias Tarybos darbas buvo iš Suvalkų perkeltų sentikių apgyvendinimas Lietuvos parapijose**. Be to, prie Kauno cerkvės buvo atidaryta bažnytinio giedojimo ir skaitinių mokykla[13]. Įvedusi nedidelį mokestį – po 1 RM nuo kiekvieno 18–60 m. sentikio – Taryba surinko apie 30 tūkst. RM, kurias naudojo savo reikmėms, įsigijo automašiną[14].

 

1944 m. pradžioje B. Leonovo vadovaujama SCT buvo nušalinta, vadovauti sentikiams pradėjo daug gausesnė Lietuvos generalinės srities Sentikių aukščiausioji taryba (toliau – SAT). Ji atsirado, atrodytų, demokratiškesnėmis sąlygomis: buvo sudaryta sentikių parapijų atstovų susirinkime. Dvasiškiai ir parapijų atstovai susirinko į jį 1943 m. lapkričio 18 d. pasibaigus Patikėtinio rusų gyventojų reikalams biuro sušauktam Kaune rusų atstovų pasitarimui. Iš 15 šios Tarybos narių 7 buvo susiję su Sentikių Bažnyčia ikikarinėje Lietuvoje, 8 – Lenkijoje***, jos pirmininku išrinktas žinomas Lenkijos sentikių veikėjas Borisas Pimonovas (Борис Пимонов). Nors Tarybos būstinė ir toliau veikė Kaune, lapkritį Sentikių Bažnyčios vadovybėje įvyko savotiškas vilniečių „perversmas“. Tai rodo ne tik akivaizdi SAT narių disproporcija (tiesa, palyginti su 1939 m. padėtimi, prijungtose Vilniaus, Švenčionių, Ašmenos ir Svyrių apskrityse veikė apie 20 sentikių parapijų; padidėjusioje Lietuvos teritorijoje 1944 m. rudenį iš viso buvo 74 parapijos, kuriose gyveno apie 66 720 sentikių[15]), bet ir nutarimas atkurti 1925 m. Lenkijos sentikių suvažiavime priimto Bažnyčios statuto galiojimą. Šis juridinis statusas pasirinktas, matyt, todėl, kad Lietuvoje panašaus dokumento, reglamentuojančio Bažnyčios santykius su valstybės įstaigomis, tikybos mokymą, nebuvo.

 

Kodėl buvo nušalinta ankstesnė Taryba? Oficialiai valdžios pasikeitimas buvo motyvuojamas būtinybe grįžti prie tradicinės bendruomeninės Bažnyčios valdymo formos. Ankstesnėje Taryboje, kuri imta vadinti „Laikina valdyba“ (nors reikia pastebėti, kad visus savo 1942 m. kovo–1943 m. raštus ji siuntinėjo su SCT grifu ir antspaudu), nebuvo Vilniaus regiono atstovo, tad ją iš tiesų buvo galima kaltinti nusižengimu kanonams nutolus nuo bendruomeninio valdymo. Be to, perregistruodama klebonus ir parapijų tarybas SCT neišvengė konfliktų su parapijomis[16]. Prielaida, kad nesutarimus vadovybėje galėjo paskatinti ginčai dėl politinės laikysenos okupacinės valdžios atžvilgiu, atmestina. Ir SCT, ir ją pakeitusi SAT demonstravo visišką lojalumą vokiečiams, įtraukdama į politiką ir sentikių parapijų dvasiškius, įpareigodama juos skelbti valdžios inspiruotus pareiškimus.

 

Permainas Lietuvos Sentikių Bažnyčios gyvenime, matyt, paskatino B. Pimonovas. Tarpukariu, 1930–1939 m., jis dirbo Lenkijos Seime, po savo tėvo Arsenijaus mirties kurį laiką, 1939 m. sausio–spalio mėn., vadovavo Lenkijos SAT. Tačiau Lietuvoje gyveno labai trumpai. 1939 m. gruodį jis perdavė Lenkijos SAT bylas Lietuvos SCT ir vienintelis iš šios Bažnyčios Lenkijoje vadovų buvo į pastarąją kooptuotas. Po Lietuvos okupacijos 1940 m. išvengė represijų pasitraukdamas į Vokietiją. 1943 m. rudenį jis atvyko į Kauną ir netrukus perėmė Sentikių Bažnyčios valdymą į savo rankas. Artimiausio jo bendradarbio dar iš tarpukario Vilniaus, SAT sekretoriaus Ivano Romanovo žiniomis, B. Pimonovas buvo gavęs Vokietijos pilietybę, dirbo karo inžinieriumi Pskovo, Porchovo apylinkėse. Anot I. Romanovo, jis buvo įkalbinėjamas nušalinti „apsišaukėlio“ B. Leonovo vadovaujamą Tarybą ir sutiko vadovauti Bažnyčiai tik gavęs 30-ties parapijų kreipimąsi[17]. Gali būti, po nepavykusios rusų mobilizacijos vokiečiai tikėjosi su B. Pimonovo pagalba labiau įtraukti Lietuvos sentikių parapijas į savo karinius ir okupacinius projektus.

 

1943 m. gruodžio 1 d. B. Pimonovas įteikė Kauno generaliniam komisarui raštą, kuriame minėtos sentikių atstovų konferencijos vardu prašė įgaliojimų valdyti Sentikių Bažnyčią, kol bus galima sušaukti visateisį Bažnyčios susirinkimą. Generalinis komisaras konferencijos nutarimus patvirtino tik po kelių mėnesių, 1944 m. sausio 28 d. Matyt, tiek laiko pareikalavo lenkiško statuto vertimas ir redagavimas. Nedelsdama, 29–30 d., naujoji Taryba perėmė senosios archyvą ir vasario 1 d. pradėjo savo veiklą[18]. Iki sovietinės okupacijos ji suspėjo sušaukti vienintelį posėdį vasario 23 d., kuriame paragino sentikius aktyviai padėti vokiečiams „jų istorinėje kovoje prieš bedievišką bolševizmą“, palaikyti draugiškus santykius su lietuvių savivaldos organais (išreikšdama įsitikinimą, kad ir lietuviai laikysis per ilgus amžius susiklosčiusių pasitikėjimu grįstų tradicijų), taip pat apdėjo visus sentikius naujais mokesčiais[19].

 

Politinis užsiangažavimas

 

Iš Lietuvos Bažnyčių Sentikių ir Stačiatikių labiausiai buvo įtrauktos į okupacinės valdžios politinę bei propagandinę sistemą. Tiesa, Stačiatikių Bažnyčiai vokiečiai skyrė daug svarbesnį vaidmenį, siekė pasinaudoti jos galimybėmis okupuotoje Rusijoje, tuo tarpu Sentikių Bažnyčia išnaudota tik krašto vidaus politikoje. Išlikę dokumentai liudija, kad parapijų dvasiškiai gaudavo daug savo vadovybės aplinkraščių, vertusių juos daryti okupacinei valdžiai palankius pareiškimus. Antai 1942 m. rugpjūčio 21 d. parapijų dvasiškiams buvo išsiuntinėtas SCT aplinkraštis, kuriuo sentikiai paraginti „įvertinti vokiečių valdžios elgseną ir atsakyti jai vieninga parama ir sąžiningai vykdant visus vyresnybės nurodymus, demaskuojant visus mūsų bendrų priešų – bolševikų arba jų pakalikų – rėmimo ar slėpimo atvejus ir visokeriopai remiant valdžią savo darbu ir savo aktyvia pagalba kovoje su krikščioniškų tautų priešu – bolševizmu“[20].

 

Daug intensyvesnis bažnytinės struktūros eksploatavimas politiniams poreikiams ir propagandai prasidėjo 1943 m. pradžioje. Tų metų kovą Kaune vokiečiai įsteigė Patikėtinio rusų gyventojų reikalams biurą (analogiški Biurai atsirado Estijoje ir Latvijoje), kuriam vadovavo Aleksejus Stavrovskis (Алексей Ставровский)****. Biuras turėjo palaikyti ryšį su rusų tautybės gyventojais, kontroliuoti jų nuotaikas. Patikėtinio sukurtame Biuro įgaliotinių apskrityse ir valsčiuose tinkle dirbo daug sentikių ir stačiatikių dvasininkų (beje, paskirtų jo nuožiūra, neklausiant sutikimo), jau nekalbant apie tai, kad patikėtinis tiesiog įgaliodavo SCT ir stačiatikių arkivyskupijos kanceliarijas išsiuntinėti savo nurodymus parapijoms. Pvz., vienas pirmųjų buvo 1943 m. kovo 16 d. patikėtinio nurodymas Verbų sekmadienį surengti cerkvėse rinkliavą, skirtą Vokietijos armijos gretose kovojantiems rusų kariams[21].

 

1943 m. kovą, po nepavykusios lietuvių jaunimo mobilizacijos, okupacinė valdžia planavo sukurti prie apsaugos policijos specialų Lietuvoje gyvenusių rusų būrį. Iki gegužės pabaigos į jį turėjo būti pašaukta ne mažiau kaip tūkstantis 18–45 metų amžiaus vyrų. Patikėtinio rusų gyventojų reikalams biuras tiesiog nustatė, kiek žmonių pašaukti atskirose sentikių ir stačiatikių parapijose ir balandžio 7 d. išsiuntinėjo į parapijas šaukimo lapelius. Klebonai buvo įpareigoti savo nuožiūra įrašyti šauktinių pavardes ir išdalinti šaukimus. „Atsisakius vykdyti šį nurodymą, ne laiku įteikus šaukimus ar įtraukus netinkamus tarnybai ar politiškai susikompromitavusius asmenis, bus griežtai nubausti visi parapijų Tarybų nariai, net nedelsiant išsiunčiant į koncentracijos stovyklą“[22], – nurodė patikėtinis, grasindamas griežtomis bausmėmis tiek neatvykusiems šauktiniams, tiek ir jų parapijoms.

 

Sunku pasakyti, koks buvo Sentikių Bažnyčios indėlis rusų mobilizacijos akcijoje. Vilnijoje ji nebuvo vykdoma. Savo ir sentikių dvasiškių vardu SCT išleido specialų „Kreipimąsi į visus Lietuvos generalinės srities sentikius“, kuriuo paragino juos stoti į armijos gretas. „Kiekvienas iš mūsų turi suprasti, kad vokiečių kariuomenė vaduoja mus iš žydų–komunistinio jungo ir todėl mūsų šventa pareiga padėti vokiečių kariuomenei sunaikinti žydų–komunizmą, grasinantį krikščioniškajam pasauliui ateizmu“[23], – rašyta „Kreipimesi“.

 

Mobilizacijai nepavykus (Ivano Romanovo duomenimis, į apsaugos policijos būrį įstojo apie 300 vyrų, kurių dalis vėliau dezertyravo[24]), generalinis komisaras siekė, kad nepaklusnios parapijos būtų nubaustos. Birželio 11 d. jis pasiteiravo SCT, kokių priemonių ši „nori imtis“ prieš akcijoje nedalyvavusias parapijas, ir pateikė 19-kos jų sąrašą. SCT nutarė nušalinti jų tarybų narius, pakeisti juos „šiuo momentu visiškai patikimais“ asmenimis[25]. Tai buvo bene griežčiausia vokiečių reakcija prieš Sentikių Bažnyčią. Tiesa, okupacijos metais žuvo vienas sentikių klebonas – 1943 m. spalio 13 d. vokiečiai sudegino Miliūnų kaimą, kuriame prieglobstį rasdavo sovietiniai partizanai. Buvo sudegintos 67 kaimo sodybos (iš jų 64 – sentikių), žuvo 4 žmonės, tarp jų ir Miliūnų parapijos klebonas Jefimas Fitingovas (Ефим Фитингов)[26]. Nežinia, ar jis buvo susijęs su partizanais.

 

Bene paskutinis lojalumo vokiečiams pareiškimas buvo 1944 m. birželio 15 d. paskelbtas SAT pirmininko B. Pimonovo kreipimasis į sentikių jaunimą. „Mes neabejojame, kad laisvų Europos tautų, vadovaujamų Vokietijos armijos, kovojančių už tiesų reikalą, už sunaikinimą pasaulinio blogio ir melo, koks yra nusikalstamas, bedieviškas ir kovingas žydų–bolševikinis internacionalas, pergalė jau arti“[27], – rašė B. Pimonovas. Jo įsitikinimu, bolševikų pergalė reikštų sentikybės sunaikinimą, tad ragino jaunimą vieningai atsiliepti į naują šaukimą ir kovoti dėl pergalės.

 

Neabejotina, kad tokią bažnytinės valdžios poziciją lėmė būtinybė laviruoti. Sentikių bendruomenė neturėjo priežasčių ypatingai simpatizuoti nei vokiečių, nei sovietų valdžiai, tačiau buvo nepaprastai įbauginta. Masinis prievartinis jų tautiečių iškėlimas iš Suvalkų srities ir antras iškraustymas iš gautų Lietuvoje ūkių 1942 m. kėlė gandus, kad panašus likimas laukia ir vietos sentikių, jie būsią apgyvendinti specialiuose lageriuose, išvežti į darbus Vokietijoje. Gandus stiprino komplikuoti santykiai su lietuviais, jų savivalda. Pastarieji į rusus žiūrėjo įtariai, kaltino juos simpatizuojant bolševikams, sovietinių partizanų rėmimu[28]. Sentikiai nuolat skundėsi, kad vietos administracija priešiška jų bendruomenei, nesilaiko proporcijos siunčiant žmones į darbus Vokietijoje, atsakomybę už sovietinių partizanų, parašiutininkų nusikaltimus verčianti rusams gyventojams ir t. t.[29] Įtampa ypač padidėjo 1943–1944 m., kai baudėjai sudegino keletą sentikių kaimų, kitų gyventojai buvo perkeliami[30]. Po partizanų išpuolių pirmiausiai nukentėdavo vietos gyventojai: vieni įtariamieji būdavo sušaudomi, kiti išgabenami į darbus. Tai vertė žmones slapstytis, jaunesnius – išeiti pas partizanus. Daugelio veiksmus lėmė ne kokie nors politiniai įsitikinimai, o pastangos išsigelbėti patiems ar išgebėti artimuosius. Kaip ir visose okupuotose šalyse, vietos gyventojai buvo okupacinės valdžios įkaitai. Vienų sūnūs kariavo sovietų (pvz., dvasiškių Autonomo Rybakovo, Agejaus Volkovo), kitų – vokiečių (dvasiškių Eulampijaus Krugliakovo (Евлампий Кругляков), Zacharo Sidorovo (Захар Сидоров) pusėje. Kai kuriems jaunuoliams teko tarnauti abiejose armijose. Pvz., broliai Nikandras ir Kirilas Ivanovskiai (Никандр, Кирилл Ивановский) iš Zakriškių k. 1943 m. pavasarį sutiko vykti į Rytų frontą, kad būtų paleisti dėl ryšių su partizanais suimti jų tėvai. Kurį laiką tarnavę rusų apsaugos batalione Daugpilyje jie dezertyravo, grįžę į Lietuvą slapstėsi, kol 1944 m. rugpjūtį Kirilas buvo mobilizuotas į raudonąją armiją. Iš jos grįžo tik 1946 m., buvo dukart sužeistas, dalyvavo šturmuojant Berlyną[31].

 

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. vasarą, sentikių dvasiškiai, bažnytinė vadovybė nesitraukė iš Lietuvos: iš SAT narių išvyko vien B. Pimonovas. Matyt, jie nesijautė susikompromitavę, be to, lengvinančios aplinkybės galėjo būti ne tik ryšiai su partizanais, bet ir sentikių parapijų pagalba perkeltiems iš Suvalkų tautiečiams, karo belaisviams (pvz., sentikių dvasiškiai 1941 m. rudenį atsiliepė į Vilniaus stačiatikių arkangelo Mykolo cerkvės klebono Antonijaus Kerkovičiaus (Антоний Керкович) prašymą ir atsiuntė nemažai maisto produktų karo belaisvių ligoninėje ir lageryje esantiems žmonėms[32]; Reistaniškių parapijiečiai klebono paraginti teikė produktus netoli kaimo įrengtai belaisvių stovyklai, taip pat kalintiems Zarasuose[33]; Zarasų klebonas A. Volkovas taip pat ne kartą rinko ir perdavė maistą kalėjime buvusiems karo belaisviams ir kaliniams)[34].

 

Tačiau sentikių dvasiškių įtraukimas į Patikėtinio rusų gyventojų reikalams biuro padalinių veiklą turėjo labai negatyvias pasekmes visai jų bendruomenei ir Bažnyčiai Lietuvoje. Po karo sovietų valdžia pradėjo represijas prieš dvasiškius, SCT bei SAT veikėjus, maždaug 20-čiai jų buvo inkriminuotas „bendradarbiavimas su naciais“, „Tėvynės išdavimas“. Buvo represuoti ir Biuro skyriuose dirbę „buožės“, jų šeimų nariai, be to, lageriuose atsidūrė arba buvo nuteisti mirties bausme nemažai sentikių jaunimo, taip pat ir perkeltų iš Suvalkų srities, kuriuos vokiečiai mobilizavo į apsaugos policijos būrius ir po apmokymų Rygoje pasiuntė į Pravieniškių bei kitas stovyklas sargybiniais, į baudžiamąsias akcijas[35]. Represijos vertė sentikius deklaruoti lojalumą sovietų valdžiai, daugelis jų stojo į pirmuosius kolūkius, stribų gretas. 1948 m. SAT net paskelbė tikintiesiems nutarimą, kad Sentikių Bažnyčia „pripažino ir pripažįsta sovietų valdžią kaip Dievo duotą“, ir paragino paklusti jai[36]. Panašiai, matyt, reikia vertinti ir Bažnyčios poziciją 1941–1944 m.: jos vadovybė buvo linkusi besąlygiškai pripažinti bet kurią agresyvios valstybinės valdžios formą, vildamasi savo negausios bendruomenės religinių poreikių toleravimo.

 

Išvados

 

Kaip ir visi kiti Lietuvos gyventojai, sentikiai vokiečių okupacijos metais buvo pasidalinę – dėl įvairiai susiklosčiusių aplinkybių vieni pateko į sovietinio, kiti – į vokiečių režimo pinkles. Vieni vengdami represijų pakluso reikalavimams vykti į darbus ar stoti į karinius dalinius, kiti prisijungė prie sovietinių partizanų ar juos rėmė. Legaliai veikusios struktūros, tokios kaip Sentikių centro taryba (nuo 1944 m. vasario – Sentikių aukščiausioji taryba) neturėjo kitos alternatyvos kaip paklusti okupacinės valdžios reikalavimams.

 

Okupacinė valdžia naudojosi Sentikių Bažnyčios potencialu organizuodama Patikėtinio rusų gyventojų reikalams biuro padalinius, taip pat propagandinę kampaniją dėl karo su Sovietų Sąjunga tikslų, pagalbos armijai, mobilizacijos į apsaugos policijos būrius ir kt. Tad Bažnyčios vadovybės pozicija neskatino prosovietinių nuotaikų, būdingų daliai sentikių bendruomenės narių.

 

 

Nuorodos

 





[1] Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys. Kaunas, [1924], p. XL.

[2] Sentikių parapijų sąrašas, 1936 m. kovo 24 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 391, ap. 4, b. 708, l. 44.

[3] Statistikos žinios apie bažnyčias ir kunigus 1940 m. rugpjūčio 5 d. Ten pat, b. 365, l. 64. Lietuvoje gyvenantys sentikiai yra vadinami bepopiais, nes jų dvasiškiai (rus. наставники) neturi krikščionių Bažnyčiose įprastų vyskupų teikiamų šventimų. Parapijiečiai paprastai iš savo tarpo išsirenka Šv. Raštą, sentikių liturgiją, kanonus gerai išmanantį asmenį, kuris, Dvasinei komisijai pritarus jo kandidatūrai, trijų dvasiškių palaiminamas dvasiniam darbui. Tad jis priklauso dvasiniam luomui – vadovauja pamaldoms ir parapijai, atlieka krikšto, santuokos, laidotuvių apeigas, klauso išpažinčių ir duoda atgailą. Šiame straipsnyje vartojamas terminas dvasiškiai, vadovavę parapijoms vadinami klebonais.

[4] Zizas, R. Lietuvos piliečių nežydų persekiojimas, civilių gyventojų žudynės. Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje. Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 118.

[5] Г. П. [Поташенко, Г.] Староверие в Литве. Годы нацистской оккупации. Барановский, В., Поташенко, Г. Староверие Балтии и Польши. Краткий исторический и биографический словарь (toliau – Староверие Балтии и Польши...). Вильнюс: Aidai, 2005, с. 371-372.

[6] Ten pat, p. 372.

[7] Įrašas Bobriškio sentikių parapijos gaunamų raštų žurnale apie Centro tarybos bylų likvidavimą, 1940 m. rugsėjo 27 d., Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K 1, ap. 58, b. 2448/3, l. 45–13 (dokumentas voke).

[8] A. Volkovo ir M. Udalovo baudžiamosios bylos. Ten pat, b. 20328/3, l. 23, b. P 14887 LI, l. 41; Прозоров Иван Алексеевич, Староверие Балтии и Польши..., c. 312.

[9] „Nutarimas apie religinių bendruomenių teisinę padėtį“, 1942 m. birželio 19 d., Lietuvos Mokslų akademijos Rankraščių skyrius, f. 159, b. 4, l. 1–2.

[10] Из жизни старообрядцев. Вестник Бюро поверенного по делам русского населения Литовской генеральной области (toliau – Вестник Бюро...), 1943 04, с. 3; B. Leonovo-Gukovo apklausų protokolai, 1951 m. sausio 26, vasario 8 d., LYA, f. K 1, ap. 58, b. 41142/3, l. 31, 41–42; V. Kasjanovo apklausos protokolas, 1945 m. sausio 3 d. Ten pat, b. P 3704 LI, l. 11.

* Istoriografijoje stingant duomenų apie B. Leonovą (plg.: Староверие Балтии и Польши..., p. 226), čia pateikiame jo biografiją: jis gimė 1888 m. gegužės 2 d. Polocke (pasirašinėjo Leonovo pavarde, tačiau dokumentuose ji buvo dviguba: Leonovas-Gukovas, nes motinai ištekėjus antrą kartą buvo įregistruotas ir patėvio pavarde). 1912 m. baigė Polocko mokytojų seminariją, dirbo miesto valdyboje raštininku; 1914–1918 m. tarnavo pėstininkų pulko štabe raštininku; 1918 m. pateko į vokiečių nelaisvę, iš pradžių buvo karo belaisvių stovykloje Saksonijoje, vėliau dirbo pas ūkininkus. 1923 m. atvyko į Lietuvą, vedė, gyveno Kalnyčių k. netoli Kauno, vėliau Jonavoje, nuomojo žemę ir ūkininkavo, vertėsi daržininkyste, keletą metų turėjo užkandinę. 1942 m. kovo–1944 m. vasario mėn. ėjo Sentikių CT pirmininko pareigas. 1944 m. rugsėjo 24 d. jį suėmė 3-jo Baltarusijos fronto kontržvalgybos „Smerš“ pareigūnai. Po tardymų jo byla buvo persiųsta Ypatingajam pasitarimui prie vidaus reikalų liaudies komisaro, kurio 1945 m. gegužės 19 d. nutarimu jis „kaip visuomenei pavojingas elementas“ buvo išsiųstas 5 m. į Tiumenės sritį. Ten Perekovkos k. dirbo kolūkio agronomu ir sandėlininku. Atlikęs bausmę 1949 m. lapkritį sugrįžo į Lietuvą. Tačiau 1950 m. liepą Kauno apskrities MGB skyriaus viršininkui gavus vieno sentikio pareiškimą apie B. Leonovo veiklą karo metais, jo byla buvo atnaujinta. Joje atsirado ir 1947–1950 m. minėto kaimo saugumo informatorių pranešimai apie antisovietines B. Leonovo kalbas: jis kritikavęs kolūkius, kuriuose niekas nenori dirbti, žmonės skursta ir net badauja, gyręs tvarką buržuazinėje Lietuvoje bei Vokietijoje ir pan. Keli jų tapo liudininkais naujoje byloje. Ypatingasis pasitarimas prie valstybės saugumo ministro 1951 m. birželio 2 d. sprendimu nubaudė B. Leonovą 10 m. bausme „už tėvynės išdavimą ir antisovietinę agitaciją“. Buvo išsiųstas į Dubravo pataisos darbų lagerį, 1956 m. bausmė jam buvo sutrumpinta iki 6 m. Ją atlikęs grįžo į Lietuvą, gyveno Kalnyčių kaime. B. Leonovas buvo vedęs (žmona mirė apie 1932 m.), turėjo 4 vaikus (B. Leonovo-Gukovo baudžiamoji ir stebėjimo bylos, LYA, f. K 1, ap. 58, b. 41142/3 ir kt.).

[11] V. Kasjanovo apklausos protokolas, 1945 m. sausio 3 d. Ten pat, b. P 3704 LI, l. 11.

[12] Из жизни старообрядцев. Вестник Бюро..., 1943 04, с. 3; B. Pimonovo raštas Kauno generaliniam komisarui, 1943 m. gruodžio 1 d., LYA, f. K 1, ap. 58, b. 41142/3, l. 314-5 (dokumentas voke).

** Užgrobę Lenkiją apie 9 tūkstančius jų 1941 m. vokiečiai perkėlė iš Suvalkų ir Seinų apskričių. Lietuvos SSR valdžia apgyvendo juos repatriavusių vokiečių ūkiuose. Tačiau 1942 m. rudenį okupacinei valdžiai pradėjus grąžinti repatriantus atgal, sentikius nutarta apgyvendinti pas Lietuvos rusus valstiečius. Anot šio perkraustymo aplinkybes tyrinėjusios Arūnės Arbušauskaitės, generalinis komisaras Adrianas Rentelnas stengėsi sentikius perkelti jų pačių rankomis. Svarbus vaidmuo skirtas Sentikių centro tarybai, kuri susipažino su visų šeimų padėtimi, sudarė perkėlimo planus, grafikus, rūpinosi maisto kortelėmis ir pašalpomis, įsipareigojo palaikyti rimtį ir drausmę perkėlimo metu ir kt. 1942 m. rugsėjo–spalio mėn. apie 5 tūkst. žmonių antrą kartą buvo iškraustyti, dauguma jų apsistojo sentikių parapijose (Arbušauskaitė, A. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį. Klaipėda: S. Jokužio l-kla, 2002, p. 166–170).

[13] Из жизни старообрядцев. Вестник Бюро..., 1943 04, с. 3; Epifano Rybakovo (Епифан Рыбаков) apklausos protokolas, 1947 m. liepos 8 d., LYA, f. K 1, ap. 58, b. P 12100 LI, l. 54. Jis baigė šią mokyklą.

[14] B. Leonovo-Gukovo apklausos protokolas, 1951 m. vasario 23 d. Ten pat, b. 41142/3, l. 78.

*** SAT nariai, be pirmininko B. Pimonovo, buvo Fiodoras Kuznecovas (Федор Кузнецов), Josifas Mažuto (Иосиф Мажуто), Nikolajus Kozlovskis, Josifas Nikitinas (Иосиф Никитин), Autonomas Rybakovas (Автоном Рыбаков), Jevtichijus Jerinas, Stepanas Kalininas (Стефан Калинин), Aristarchas Jefremovas, Konstantinas Chochlovas (Константин Хохлов), Ivanas Romanovas (Иван Романов), Efimas Prokofjevas (Ефим Прокофьев), Afinogenas Jermolajevas (Афиноген Ермолаев), Nikiforas Bartaškinas (Никифор Барташкин), Michailas Biriulinas (Михаил Бирюлин). Dvasinio teismo nariais tapo N. Kozlovskis, Simeonas Sokolovas (Симеон Соколов), Karpas Rybakovas (Карп Рыбаков), Eliziejus Rancevas (Елизей Ранцев), Fiodoras Kuznecovas (Федор Кузнецов) ir Markas Šalkinas (Марк Шалкин).

[15] Žinios apie veikiančius sentikių maldos namus 1944 m. spalio 16 dienai, Religinių kultų reikalų tarybos prie Lietuvos SSR LKT įgaliotinio Alfonso Gailevičiaus slaptas raštas Religinių kultų reikalų tarybos prie SSSR LKT pirmininkui Igoriui Polianskiui (Игорь Полянский), 1944 m. spalio mėn. [diena nenurodyta], LYA, f. K 1, ap. 3, b. 150, l. 164–168, 161.

[16] Г. П. [Г. Поташенко, Г.], Центральный старообрядческий совет Литвы. Староверие Балтии и Польши..., c. 447.

[17] I. Romanovo savarankiški parodymai, 1944 m. rugsėjo 14 d., LYA, f. K 1, ap. 58, b. P 13864 LI, l. 21, 24. Pasak dvasiškio Piotro Pankratjevo (Петр Панкратьев), B. Pimonovas grįžo į Lietuvą vilkėdamas vokiečių karininko uniforma, B. Leonovas taip pat teigė, kad jis tarnavo vokiečių armijoje Pskove karo inžinieriumi, netgi tvirtino matęs jį su pulkininko antpečiais ir ginkluotą pitoletu (P. Pankratjevo apklausos protokolas, 1946 m. liepos 12 d.; B. Leonovo apklausos protokolas, 1951 m. vasario 26 d. Ten pat, b. P 16563 LI, l. 32; b. 41142/3, l. 95–96).

[18] SAT pirmininko B. Pimonovo raštas šios Tarybos nariui I. Romanovui, 1944 m. vasario 5 d. Ten pat, b. P 13864 LI, l. 182-11 (dokumentas voke).

[19] Старообрядческая жизнь. Вестник Бюро..., 1944, 03 15, с. 4.

[20] SCT aplinkraštis parapijų klebonams, 1942 m. rugpjūčio 21 d., LYA, f. K 1, ap. 58, b, P 16563 LI, l. 164.

**** Aleksejus Stavrovskis (1905–1972 m.) gimė Sankt Peterburge, apie 1920 m. su tėvais pasitraukė į Konstantinopolį, ten 1921 m. baigė rusų gimnaziją. Klausė politikos, ekonomikos, filosofijos ir teologijos paskaitų Sofijos, Berlyno, Paryžiaus aukštosiose mokyklose, baigė kalbotyros studijas Sorbonos universitete. Apie 1923 m. jis su kitais Paryžiuje įsteigė šv. Fotijaus draugiją, siekusią atversti katalikišką Vakarų Europą į stačiatikybę. Apie 1930 m. jis atvyko į Kauną, buvo stačiatikių katedros antrasis psalmininkas. Prasidėjus vokiečių okupacijai dirbo Kauno gestape vertėju. 1943 m. kovo 6 d. paskirtas Biuro rusų gyventojų reikalams Lietuvos generalinėje srityje patikėtiniu. 1944 m. su žmona pasitraukė į Vokietiją, vėliau įsikūrė Argentinoje, ten tapo rytų apeigų kataliku. Nuo 1961 m. gyveno Madride, vertėsi leidyba (http//www.vgd.ru/S/sprdonov.htm; http://zarubezhje.narod.ru/rs/s_033.htm [žiūrėta 2007-12-12] ir kt.).

[21] SCT ir Dvasinio teismo prezidiumo narių posėdžio, įvykusio 1943 m. kovo 28 d., protokolas nr. 12, LYA, f. K 1, ap. 58, b. P 12050 LI, l. 158-10 (dokumentos voke).

[22] A. Stavrovskio aplinkraštis visoms Lietuvos generalinės srities stačiatikių ir sentikių parapijų taryboms, 1943 m. balandžio 7 d. Ten pat, b, P 16563 LI, l. 176.

[23] Sentikių Centro Tarybos ir sentikių dvasiškių kreipimasis, Kaunas, 1943 m. Ten pat, b. 41142/3, l. 314-2 (dokumentas voke).

[24] I. Romanovo savarankiški parodymai, 1944 m. rugsėjo 14 d., LYA, f. K 1, ap. 58, b. P 13864 LI, l. 22.

[25] SCT 1943 m. birželio 19 d. posėdžio protokolas nr. 15. Ten pat, l. 314-8 (dokumentas voke).

[26] В. Б. [Барановский, В.], Фитингов Ефим Васильевич, Староверие Балтии и Польши..., c. 430. Istoriko Povilo Štaro duomenimis, į Miliūnų miške veikusį partizanų būrį 1943 m. buvo atskraidintos trys sovietinių diversantų grupės (žr.: Štaras, P. Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo Tėvynės karo metais. Vilnius: Mintis, 1966, p. 151). Plačiau apie įvykius Miliūnuose žr. Zizas, R. Lietuvos piliečių nežydų persekiojimas..., p. 116.

[27] Пимонов, Б. К старообрядческой молодежи. Вестник Бюро..., 1944 06 15, с. 1.

[28] i. Kolonistų burliokų klausimu. Tėviškė, 1943, nr. 22, p. 2, 4; Žiaurūs burliokų darbai. Laisvės kovotojas, 1944, nr. 25, p. 2; Bolševikinių gaujų siautimas. Ten pat, 1944, nr. 23, p. 2; Planas lietuviams eksportuoti. Nepriklausoma Lietuva, 1944, nr. 1, p. 4; Kviklys, B. Mūsų Lietuva. T. 1. Vilnius: Mintis, 1989, p. 592, 616 (str. apie Kalbutiškes, Palivarką).

[29] Butkūnų parapijos klebono Epifano Kostiukovo (Епифан Костюков) raštas SCT, 1942 m. kovo 25 d., LCVA, f. R 979, ap. 1, b. 8, l. 2; Pankratijaus Rockino (Панкратий Роцкин) parodymai, 1944 m. spalio 4 d., LYA, f. K 1, ap. 58, b. P 15649 LI, l. 117; Первая русская конференция в Литве. Вестник Бюро..., 1943 11 25, с. 2, 3.

[30] Zizas, R. Lietuvos piliečių nežydų persekiojimas..., p. 116–118.

[31] K. Ivanovskio ir jo tėvo Arasto Ivanovskio (Араст Ивановский) parodymai, 1947 m. liepos 7 d. ir liepos 10 d., LYA, f. K 1, ap. 58, b. P 15833 LI, l. 85–86, 120.

[32] A. Kerkovičiaus raštas sentikių ir stačiatikių klebonams, 1941 m. spalio 23 d., P. Pankratjevo apklausos protokolas, 1946 m. rugsėjo 7 d. Ten pat, b. P 16563 LI, l. 169, 91.

[33] A. Ivanovskio apklausos protokolas, 1947 m. liepos 10 d. Ten pat, b. P 15833 LI, l. 121; LSSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų kolegijos teismo posėdžio protokolas, 1947 m. birželio 9 d. Ten pat, l. 192.

[34] A. Volkovo kasacinis skundas LSSR Aukščiausiajam teismui, 1951 m. gruodžio 21 d. Ten pat, b. 20328/3, l. 168.

[35] Ivano Ziliovo (Иван Зилев), Anatolijaus Kožanovo (Анатолий Кожанов) ir kitų 8 asmenų, Grigorijaus Krugliakovo (Григорий Кругляков) baudžiamosios bylos. Ten pat, b. 4420/3, l. 13, 25, 272, 280, 350 ir kt., b. 3742/3, l. 11, 114–118 ir kt.

[36] Г. П. [Г. Поташенко, Г.] ВВС в Литовской ССР. Староверие Балтии и Польши..., c. 106.

 

Gauta 2008 m. sausio 7 d.

Pateikta spaudai 2008 m. vasario 20 d.

Summary

The Church of Old Believers in Lithuania during the Nazi Occupation

 

The article analyses such issues of Lithuania’s Old Believers church in 1941-1944 as functioning of its spiritual government and the role and position of its leaders.

The major problems that the Old Believers church faced in 1941-1944 were the restoration of its spiritual government, its relationship with the occupation Nazi power and Lithuanian self-government. The Old Believers were viewed suspiciously by both the Lithuanian and German authorities because of their sympathy for the Soviet partisans. The whole villages of Old Believers suffered from mass repressions – buildings were burnt, people killed, priests among them.

 

After the repressions of the Soviet power, the Old Believers church remained the only religiuos community without central government. In Lithuania there were 74 of such parishes with 66,720 Russian Old Believers. During the Nazi occupation such government was formed; the Central Council of Old Believers (CCOB) was established in Kaunas on March 5, 1942. We have little information about its members and Chairman Borisas Leonovas because up to that period they did not participate actively in the governing of the church. In 1942–1943 it was ruled by laymen; the main task of the CCOB was the settlement of Old Believers from the districts of Suwalki and Seinai in Lithuania.

 

After a couple of years the CCOB was abolished, and on January 28, 1944 the High Council of Old Believers was established by the representatives from different parishes. Its Chairman became Borisas Pimonovas, a well-known Polish personality. The High Council consisted of 15 members; seven of them were closely connected with the church’s activities in pre-war Lithuania, eight – Poland. The church was supposed to function on the basis of the Polish Old Believers Charter. This idea is attributed to B. Pimonovas.

 

The occupation power used this church for its political purposes and propaganda. In 1943 the Bureau for the affairs of people of Russian nationality was established in Kaunas; among its members were many Old Believers and Orthodox priests. This governing body explicitly demonstrated its loalty to the occupation power, encouraging young people to join the German army and police forces. This position was in opposition to the majority of community members, who adhered to proSoviet ideas.

 

In reality, ordinary members of this community had no reasons to sympathize either with the German or Soviet powers. They simply were intimitaded because of the rumour that Old Believers might be deported to special camps or used as a labour force in Germany. In other words, local people were hostages of the then occupation power, and legally functioning governing bodies, CCOB and the High Council among them, had to obey the orders of that power.