„Istorija“. Mokslo darbai. 69 tomas
Eugenijus JOVAIŠA, Ilona VAŠKEVIČIŪTĖ. Vakarų Rusijos istorijai atsiradus
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjami naujausio Kaliningrado srities istorijos vadovėlio[1], pavadinto „Vakarų Rusijos istorija“ ir skirto V–VI klasių rusų mokyklų moksleiviams, teiginiai apie priešistorės laikų etninius ir socialinius procesus. Vadovėlio autoriaus G. Kretinino (Г. В. Kретинин) surikiuotas etninių procesų pagrįstumas svarstomas rusų, lenkų ir lietuvių archeologų darbų šviesoje.

 

Prasminiai žodžiai: indoeuropiečiai, baltai, aisčiai, prūsai, gotai, slavai.

 

Įvadas

 

„Istorijos“ žurnale neretai gvildenami vadovėlių klausimai. Naujausią šiai temai skirtą straipsnį 67 tome paskelbė Ramūnas Trimakas[2]. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad Rusijoje atgyja sovietinių laikų teiginiai apie neva savanorišką Lietuvos stojimą į TSRS sudėtį, o išvadinė R. Trimako straipsnio dalis verčia rimtai susimąstyti. Jis rašo: „Rusijos istorija tradiciškai suprantama kaip politinių batalijų objektas: istorijos mokslo kontrolė laikoma svarbiu faktoriumi, leidžiančiu efektyviai manipuliuoti masine savimone, taip pat, reikalui esant, „pagrįsti“ galimas agresijas kaimyninių valstybių atžvilgiu. Grynai funkcinė istorijos samprata (politine prasme) būdinga tiek carinės Rusijos, tiek ir Sovietų Sąjungos laikotarpiais. Šios pozicijos buvo trumpam atsisakyta po Sovietų Sąjungos žlugimo, tačiau pastaruoju metu ji faktiškai vėl grąžinta apyvarton. <...> Rusijos Federacijoje 2003 m. ne tik deklaruotas, bet ir pradėtas sistemingai įgyvendinti vadovėlių, mokymo priemonių ir apskritai pedagogų naudojamos medžiagos mokymo tikslais cenzūravimas. Alternatyvios istorijos interpretacijos atmetamos kaip kenksmingos. Šie veiksmai pagrindžiami vykstančiu švietimo sistemos „perėjimo prie naujų mokymo standartų“, taip pat būtinybe ugdyti „patriotinę savimonę“. <...> Rusijos „istorijos perrašymo“ procesas turėtų būti vertinamas ne tik kaip mokslo ir švietimo sektoriuje vykstančio autoritarinio diktato įtvirtinimas. Tai sisteminių permainų išraiška, patvirtinanti valdančiojo politinio režimo įsigalėjimą praktiškai visose gyvenimo srityse. Istorijos mokslui paliekamas politinių technologijų priemonės vaidmuo, o istorijos mokymui – masinės ir privalomos indoktrinacijos funkcija“[3].

 

Imperinės ir sovietinės Rusijos istoriografijos postulatų restauracijos šiuolaikiniuose vadovėliuose kontekste G. Kretinino istorijos vadovėlio ankstyvųjų laikų dalis kelia pagrįstą susidomėjimą jau vien dėl to, kad dabar vadinama Kaliningrado sritis nuo seniausių laikų yra reikšmingas baltų kultūros centras. Tad autoriaus perteiktas etnogenezės procesų supratimas neišvengiamai reikalauja nagrinėjimo ir vertinimų. Tai ypač svarbu, jei norime nešališkai, remdamiesi mokslo laimėjimais, nušviesti seniausiąją Kaliningrado istoriją taip, kad neatsirastų pagrindo rastis įvairiausioms „rusiškųjų pradų“ paieškų Rytų Baltijos regione variacijoms, kad galėtume oriai greta gyventi ir sugyventi, gerbti mūsų istoriją tokią, kokią išveda pati istorija ir jos mokslas, pasirėmęs įvairiapusiais antropologijos, archeologijos, kalbotyros ar etnologijos tyrimais.

 

Sambijos pusiasalio etnogenezė pagal G. Kretininą

 

Surikiuokime etnogenezės procesus taip, kaip juos G. Kretininas perša Rusijos moksleiviams:

 

1. „Mūsų krašto vystymosi ypatumu bronzos amžiuje laikytinas kitų genčių įsiveržimas į Pabaltijo teritoriją. Tai buvo tos klajoklių gentys, kurios per Vyslos baseiną pateko į Rytų Pabaltįjį ir vėliau apgyvendino Rytų Europos miškų zoną nuo Baltijos jūros iki Volgos aukštupio. Jas vadina indoeuropietiškomis baltų-slavų gentimis“[4].

 

2. „Geležies amžiaus epochos pradžioje (nuo V a. pr. m. e.) baltų-slavų gentys išsiskyrė į baltus ir slavus“[5].

 

3. „Išsilaisvinę iš gotų įtakos, slavai susiburia Š. Juodosios jūros dalyje. <…> Gotai, išeidami į pietinius Europos regionus, su savimi išsivedę ir dalį tautų iš pietinio ir pietrytinio Pabaltijo. Su gotais išėjo ir aisčiai (estii). Dalis iš jų vėliau sugrįžo, tačiau ankstesnė kultūra sumenko. Kartu su slavais prie Baltijos jūros ateina ir kitos gentys. Gentys, kultūros ir geografiniai terminai buvo pervardinti. Taip mūsų krašto teritorijoje atsirado prūsai. <…> „Prūsų“ termino kiltis yra nevienodai aiškinama. Yra versija apie lietuviškas jo šaknis, nuo protas – protas (razum). Išsakoma nuomonė, kad pavadinimą prūsai gavo iš gotų: gotų prus – žirgas (senųjų slavų kalboje, be kita ko, prus – kumelė“)“[6].

 

G. Kretinino etnogenezė archeologijos mokslo šviesoje

 

Apie pirmuoju punktu pažymėtus teiginius pasakytina, kad visuotinai yra žinoma ir pripažįstama, jog pirmieji indoeuropiečiai Rytų Baltijos regione – Rutulinių amforų kultūros žmonės – pasirodė neolito pabaigoje apie 3000 m. pr. Kr. Antroji jų banga – Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonės – mūsų regioną pasiekė apie 2500 metus. Aptariamuoju laikotarpiu, bronzos amžiuje, milžiniškame Rytų Europos plote egzistavo susiformavusios kelios giminiškos baltų kultūros: 1) Vakarų baltų pilkapių kultūra; 2) Veidinių urnų kultūra; 3) Brūkšniuotosios keramikos kultūra; 4) Dniepro baltų kultūros[7]. Apie jokius naujuosius klajokliškus ateivius bronzos amžiaus pradžioje nėra žinoma, o nurodytas arealas jau buvo apgyventas anksčiau nurodytų baltų kultūrų.

 

Propaguojamos baltų-slavų idėjos šaknys siekia A. Šachmatovą (А.̣̣ Шахматов) ir XIX amžių. Tai buvęs kalbininkų susitarimas dėl kalbų artumo ir giminiškumo. Šią teoriją, remdamiesi Aukštutinės Padnieprės hidronimais (baltiški pavadinimai turi slaviškas priesagas, o tai rodo, jog slavai čia pasirodė vėliau), sukritikavo V. Toporovas ir O. Trubačiovas[8] (В. Топоров, О. Трубачев). Baltų-slavų idėja sukritikuota ir V. Sedovo (В. В. Седов) darbuose[9].

 

Kalbant apie antruoju punktu pažymėtą teiginį, tenka vadovėlio darytojui priminti slavų kilmės dabartinę sampratą. Nė vienas dabartinis archeologas nė nesiima teigti, kad V a. pr. Kr. Europos etnosų horizonte yra susiformavę slavai. Kalbama, geriausiu atveju, apie slavų protėvynės paieškas. Šiuo metu yra trys pagrindiniai slavų paieškos keliai: 1) Pietinis – VI–IV a. pr. Kr. miškastepių skitų kultūros → II a. pr. Kr. – I a. po Kr. Zarubincų kultūra → III–IV a. Černiachovo kultūra Ukrainoje ir Rumunijoje → V–VII a. slaviška Prahos kultūra; 2) Vakarinis prie Vyslos ir Oderio – Lužitėnų kultūra → Pamario kultūra → Pševorsko ir Oksyvo kultūros → slavai; 3) Rytinis Dniepro baltų terpėje, kurį, kaip minėta, sukritikavo V. Toporovas ir O. Trubačiovas.

 

Taigi matyti, kad vadovėlyje nė neužsiminta apie slavų paieškų problemas, o dėl slavų „gimimo“ reikia pasakyti, kad Europos etnosų horizonte slavai identifikuojami V a. paskutiniajame ketvirtyje ir VI a. po Kristaus Prahos ir Kijevo kultūrų pavidalu. V. Sedovas savo veikale „Slavų kilmė ir ankstyvoji istorija“ yra pasakęs, kad ankstyviausiu slavų kultūros dariniu reikia laikyti gotų istoriko Jordano „sclaveni“ įvardintą Prahos-Korčako kultūrą. Jos pradžia datuojama V a. pabaiga ir VI a. pradžia ir ji buvo paplitusi Čekijoje bei Slovakijoje[10].

 

Tad teiginys „Geležies amžiaus epochos pradžioje (nuo V a. pr. m. e.) baltų-slavų gentys išsiskyrė į baltus ir slavus“ yra visiškas absurdas jau vien dėl to, kad tik po 1000 metų atsiras tada neegzistavusi slaviškoji menamo aljanso dalis.

 

Trečiuoju punktu įvardinta G. Kretinino teiginių seka vainikuoja „Tautų persikraustymo meto Pabaltijo teritorijoje“ slavų paieškas ir priešistorinius laikus, bent VI amžių, siekiantį Sambijos apgyvendinimą slavais. Didžiausiu naujosios Vakarų Rusijos istorijos „perlu“ reikia laikyti G. Kretinino nupieštą piramidę, kurios viršūnėje dar V ar VI amžiuje pervardintos gentys, kultūros, geografiniai pavadinimai (gal ir Kaliningradas vardas iš tų laikų?) ir naujieji gyventojai prūsai, kurie iš tiesų, lengvai autoriui mostelėjus plunksna, net ir slavais gali būti. Trūksta tik, kad autorius aprašytų jo schemą vainikuojantį finalą: „VI amžiaus prūsai = rusai“.

 

Mokslo žinios kitokios. Slavai Š. Juodosios jūros dalyje negyveno. VI amžiaus gotų istorikas Jordanas slavų protėvynę apibrėžia Savos, Vyslos ir Dniestro upėmis[11]. V. Sedovas slavų protėvynę mato Černiachovo, Pševorsko ir Zarubincų kultūrų regione[12]. Lenkų archeologai slavų ieško Karpatų kalnų regione[13].

 

Apie Tautų kraustymosi laikotarpio įtakas Sambijos istorijai yra daug rašyta. Sakoma, jog čia buvo užklydę ir gotai, ir frizai, ir saksai, kad V–VI a. į sembų žemę atvyksta vidivarijai (frizai ir saksai), kad prie Mozūrų ežerų susidaro „Mozūrų kultūrinė grupė“ iš germanų, baltų ir net avarų. Į jos sudėtį nuo VII a. galėjo įeiti ir slavai, tačiau tame pat amžiuje, nusilpus ryšiams su Avarų kaganatu, šią grupę nukariavo sembai[14].

 

Niekas mokslinėje literatūroje nėra rašęs apie jokius „arklius“, „kumeles“ ar „protą“. V. Sedovas mato tik du šio prūsų termino moksliškesnius aiškinimus. Vienas jų priklauso T. Narbutui: Pagal jį Nemuno dešinysis intakas vadinosi Russ, o įlanka kažkada buvo vadinama Russpa. Abu hidronimai iš lietuvių kalbos – rus (įtakà, upės vaga). Pagal Narbutą prūsų protėviai gyveno Nemuno žemupyje. Vadinosi porusais – prūsais. O. Trubačiovas mano, kad prūsų vardas kilęs iš frizų kalbos. Kad vardas ne baltiškos kilmės, mano ir V. Serovas[15].

 

Ką galima pridėti? Pasidaro aišku, jog jokiu mokslu čia nesiremiama, o konstruojamas neįtikėtino grubumo slaviškųjų šaknų Sambijos pusiasalyje pagrindimas ir neįtikėtina, mokslo nepaisymu pagrįsta, seniausioji Sambijos pusiasalio istorija, kurios tikrąjį pagrindą iki pat XIII a. pradžios sudarė baltų kultūra.

 

Kreivi socialinio ir ekonominio gyvenimo atspindžiai

 

Vadovėlio ankstyviausioje dalyje apstu prieštaravimų, netikslumų, dalyko neišmanymo bei klaidinimų. Tai liečia ir 18 puslapyje išrašytus teiginius apie prūsų visuomenę, kuri, autoriui nežinant, jau seniausiai buvo socialiai diferencijuota ir šaltiniuose įvardinta iki pat karalių titulų. 24 puslapyje įkištas niekuo nepagrįstas teiginys apie tai, kad VI a. „prekyba gintaru buvo pažeista“. Prekyba gintaru, kaip ir apskritai visa prekyba, sumenko III a. antroje pusėje, o V a. pabaigoje ir VI a. pradžioje Sambijoje kaip ir kituose baltų kraštuose netrūksta atvežtinio sidabro, alavo, bronzos. Tepaskaito autorius 523–526 m. Teodoriko laišką aisčiams, kuriame dėkojama už atsiųstą gintarą. Prūsų kapuose randamos auksinės pirštuotosios segės, stiklo karoliai liudija besitęsiančią prekybą[16]. Lietuvių archeologas, viduriniojo geležies amžiaus žinovas A. Tautavičius nurodo, kad VI–VIII amžiuose prekyba vyko Baltijos jūra[17].

 

26 puslapyje G. Kretininas „atrado“, kad X–XII a. prūsai neturėjo pirklių, ir nustatė, kad „X–XII a. vikingai aktyviai prekiavo prūsų prekėmis su rytinės Europos dalies gyventojais, švedais ir rusų kunigaikštystėmis“. 32 puslapyje vėl rašo apie pirklius. Bet šį kartą sako, kad VIII–IX a. „Pagrindiniu baltų pirklių partneriu tapo Bizantija“. Archeologai pirklių sluoksnio susiformavimą fiksuoja nuo tada, kai proistorės paminkluose atsiranda svarstyklės ir svareliai. Lietuvos teritorijoje tai atsitiko X a. antroje pusėje, prūsuose – žymiai anksčiau – VIII amžiuje. Palyginimui pateiksime skaičius: Lietuvoje turime 60 kapų su svarstyklėmis, Latvijoje – 117, Prūsijoje – 103 vietoves[18]. G. Kretinino „išradimas“ apie tai, kad prūsai (turėdami prekių) neturėjo pirklių, o vikingai (neturėdami prekių) buvo pirkliai, yra suprantamas tik tada, kai matai autoriaus tikslą – menkinti ir žeminti senųjų Prūsijos gyventojų baltų kultūrą. G. Kretininui verta priminti, kad neperseniausiai sovietinė istoriografija kalnus knygų prirašė apie Augusto Liudviko fon Šliocerio (August Ludwig von Schlözer) normaniškosios teorijos kritiką, kurios esmė tai, kad vikingai įkūrė pirmąją slavų valstybę Kijevo Rusią. Tos kritikos pagrindinis leitmotyvas buvo parodyti ir pasauliui įrodyti deramą senųjų slavų visuomeninį ir ekonominį išsivystymą, įrodyti, kad, nesant reikiamos socialinės pakopos, valstybės dirbtinai, „iš viršaus“, neįkursi. Sunku buvo tai padaryti, juo labiau, kad apie slavų nesugebėjimą sukurti savo valstybę prabilo Rusijos akademijos narys ponas A. L. fon Šlioceris. Čia reikia G. Kretininui priminti ir archeologines tiesas: vikingai Rytinėje Baltijos pakrantėje niekaip nepajėgė įsitvirtinti (išskyrus kelias bendras su vietos gyventojais prekybines faktorijas), o apie nuolatines kovas su rytiniais Baltijos kaimynais (kuršiais, žiemgaliais, prūsais), apie pergales ir pralaimėjimus, kalba ištisas vikingų sagų palikimas ir rašytiniai šaltiniai.

 

26 puslapyje rašoma: „Archeologai praneša ir apie statinius, įgilintus į žemę (заглубленных в землю)“. Apie pusiau žemines niekas nėra rašęs. XIII–XIV a. stovėjo antžeminiai keturkampio plano gyvenamieji bei įvairūs ūkiniai pastatai, statyti jau iš kampuose sukirstų rąstų[19]. Keturkampiai pastatai stulpinės konstrukcijos arba sukirstų rąstų pastatai buvo ir Prūsijoje[20].

 

26 puslapyje yra įdėtas krūtinės papuošalo vaizdas. Užrašas po paveikslu skelbia, kad tai „Archeologiniai neolito laikotarpio radiniai“. Iš tikrųjų tas daiktas bus padarytas praėjus bent 2000 metų nuo neolito pabaigos, apie II–III a. po Kristaus. Tiesą sakant, šis, atrodytų, menkas faktas rodo pritrenkiantį G. Kretinino senosios materialinės aisčių kultūros neišmanymą.

 

27 puslapyje nupieštas grubus patriarchalinės šeimos vaizdas: „Prūsų visuomenė patriarchalinė. Vyrai turėjo neribotą valdžią. Vyras galėjo daryti šeimoje ką nori – užmušti sūnų ar dukrą, jeigu mano, kad jie šeimoje nereikalingi. Turtas paveldimas vyro linija. Moteris buvo visai beteisė. Ją galėjo parduoti, galėjo turėti tris žmonas“. Tokį vaizdą mokiniams gali piešti tikras vyras-patriarchalistas, kuris šventai tiki tuo, ką rašo. O juk esama ir kitokių šaltinių ir publikacijų. Ir apskritai, koks gi sveiko proto žmogus tokius dalykus darys? Juo labiau, kad ir jis pats vienodai yra susijęs priklausomumo ir bendros veiklos saitais su moterimi ir savo atžalomis. Įdomu, ar G. Kretininas skaitė P. K. Tacito užrašus apie germanų visuomenės moteris?

 

28 puslapyje teigiama, kad Skalvos centras yra Tilžė. Bet juk centras – Ragainė.

 

Baigiamoje priešistorės dalyje supaprastintai aprašomi ir baltų valstybingumo klausimai: „XIII a. prasidedant prūsai nesukūrė valstybės. Nepajėgė to padaryti ir visos baltų gentys. To rezultatas – Pietryčių Pabaltijo teritoriją ėmė veikti kaimynai, kurių visuomenės buvo pasiekusios aukštesnę išsivystymo pakopą“. Tai bent teiginys. Kas tie aukštesnės pakopos kaimynai? Slavai lenkai, kurie niekaip nepajėgė užkariauti net menkiausios Prūsijos dalies besiverždami į gintaringą pajūrį, ar kaip kaimynus jau reikia suprasti krikščioniškos Europos agresijos avanpostus Padauguvyje ir Pavyslyje? Apskritai, jei autorius kiek pagarbiau žiūrėtų į tikrųjų autochtonų istoriją, tai turėtų suprasti, ką reiškia tarp 890 ir 893 metų keliautojo Vulfstano paliktos žinios apie, autoriaus gailesčiui, dar prūsais nepervardintus aisčius: „Vysla yra labai didelė upė. Ji skiria Vitlandą (Witland) nuo Vendų krašto. Vitlandas priklauso aisčiams (Ėstum). <…> Aisčių žemė (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Ir tenai labai daug medaus ir žuvų. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus“[21].

 

Grįžtant prie to aukštesnio lygio, matyt, turima mintyje tai, kad kaimynai buvo jau sukūrę valstybes. Tiesa, sovietinėje istoriografijoje tai buvo laikoma aukštesniu išsivystymo lygiu. Čia komentarų lyg ir nereikia, bet priminsime istorikų darbus apie baltų valstybingumo klausimus, kuriuose yra daug argumentų apie žymiai ankstesnius laikus siekiančius valstybinius darinius baltų žemėje[22].

 

Perskaityta ankstyviausioji vadovėlio dalis palieka gūdų įspūdį, – nerandame nei sąžiningai išdėliotos šiuolaikiniam istorijos mokslui žinomos tos žemės, kuri dabar vadinama Kaliningrado sritimi, istorijos, nei pagarbos seniausiajam baltų kultūros lopšiui Sambijoje ir seniausiems jos gyventojams – baltams ir iš jų kilusiems istorinių laikų Pamedės, Kulmo, Pagudės, Liubavo, Varmės, Sasnos, Notangos, Bartos; Galindų; Sembos ir Nadruvos gyventojams. Ir tikrai nesuprantama, kam reikia tokios multietninės orientacijos. Ar negalima aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad seniausieji Kaliningrado srities gyventojai yra baltai, kad prūsų istorija glaudžiausiais ryšiais susieta su bendrąja baltų istorija ir yra jos dalis? Istorijos vingiai ne vienos tautos istoriją nuvingiavo įvairiausiais keliais. Taip ir Sambijos baltų istorija nuo XIII a. pradžios, atsikrausčius Vokiečių ordinui, glaudžiausiai susijusi su Vokietijos istorija, o nuo 1945 metų – su Rusijos istorija, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad galima užmiršti ar neigti prigimtinę šių žemių kultūrą.

 

Išvados

 

1. „Vakarų Rusijos istorija“ pavadinta Kaliningrado srities seniausioji istorija yra išdėstyta nesiremiant šiuolaikiniais archeologijos ir lingvistikos teiginiais.

 

2. Vadovėlyje seniausioji Kaliningrado srities istorija mėginama vaizduoti kaip erdvė, kurioje nuo seniausių laikų, bent nuo V–VI amžių, aktyviai reiškėsi slavai, kad slavų kilties šaknys šioje erdvėje gali siekti net ir bronzos amžių.

 

3. Vadovėlio autorius mėgina formuoti moksleivio pažiūrą, kad, galimas dalykas, Vakarų Rusijos istorija yra ta pati Rusijos istorija. Tik ji dabar „nutolusi“ nuo motininės Rusijos.

 

4. Kaliningrado srities, o iš tiesų baltų kultūros centro – Sambijos – istorijos rusiškoje versijoje atsirado net ir sovietinio režimo laikais nebūtų teiginių apie etnogenezės procesus.

 

5. Neleistinais ir mokslo etikai prieštaraujančiais tenka laikyti autoriaus mėginimus suvulgarinti istorijos procesą, kai niekaip nemotyvuojant ir niekaip neparemiant (o tokių teiginių vadovėlyje būti negali) tvirtinama, kad buvo pervardintos gentys, kultūros, geografiniai pavadinimai, kai vienu slavišku vertiniu „prus = kumelė“ mėginama moksleiviui įpiršti slavišką prūsų vardo kiltį. Betrūksta tik, kad autorius aprašytų jo schemą vainikuojantį finalą: „VI amžiaus prūsai = rusai“.

 

6. Vadovėlio tekstas rodo, kad autorius nedaro skirtumo tarp slavų protėvynės paieškų teorijų ir slavų, kaip susiformavusios etninės bendrijos, istorijos.

 

7. Vadovėlyje aprašoma prūsų visuomenės struktūra ir jos ūkinės galios neturi nieko bendro su ta kultūra, kurią pažįsta ir propaguoja šios visuomenės tyrinėtojai – archeologai ir istorikai. Ir čia kyla teisėtas klausimas apie autoriaus, kaip tyrėjo, kvalifikacijas ir pasiruošimą rašyti seniausiąją Kaliningrado srities istoriją.

 

 

Nuorodos

 



* Eugenijus Jovaiša - humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros docentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys - I-V a. Centrinės Lietuvos ir Nemuno žemupio kultūrų visuomenės istorija, laidojimo papročiai, pasaulėžiūra ir materialusis paveldas.

Ilona Vaškevičiūtė – humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros docentė; Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritis – baltų gentys.



[1] Kретинин, Г. В. История Западной России. Калининградская область: Учебноe пособие для школьников. 6–7 классы. / Под ред. А. П. Клемешева. Российский государственный университет им И. Канта. Москва: ОЛМА, 2007, 224 с., ил.

[2] Trimakas, R. Šiuolaikinės istorinio naratyvo refleksijos radikalioje Rusijos publicistikoje. Istorija, 2007, t. 67, p. 55–62.

[3] Ten pat, p. 60.

[4] Kретинин, Г. В. История Западной России. Калининградская область: Учебноe пособие для школьников. 6–7 классы. / Под ред. А. П. Клемешева. Российский государственный университет им .И. Канта. Москва: ОЛМА, 2007, с. 8.

[5] Ten pat, p. 9.

[6] Ten pat, p. 12.

[7] Lietuvių etnogenezė. V., 1987, p. 86, 87, 88, 93.

[8] Славянская филология, т. I. М., 1958.

[9] Седов, В. В. Происхождение и ранняя история славян. Москва: Наука, 1979, с. 11.

[10] Седов, В. В. Происхождение и ранняя история славян. Москва: Наука, 1979, c. 108, 109, 112, 117.

[11] Иордан. О происхождениu  и деяниях гетов. Getica. М., 1960, с. 72.

[12] Седов, В. В. Происхождение и ранняя история славян. Москва: Наука, 1979, с. 89.

[13] Wielka historia Polski, t. 1. Kraków, 1998.

[14] Šimėnas, V. Užmirštieji prūsai: archeologija, istorija, padavimai ir turistiniai maršrutai. V., 1999, p. 142, 143, 422.

[15] Седов, В. В. Фино-угры и балты в епоху средневековья. М., 1987, с. 398.

[16] Šimėnas, V. Prūsų kilmės beieškant. Baltų archeologija, 1998, nr. 1–2 (11–12), p. 14.

[17] Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V – IX a.). V., 1996, p. 39–40, 42

[18] Кулаков, В. И. Древности пруссов VI–XIII в.в. Археология СССР. Свод археологических источников. М., 1990, с. 120, табл. XXV: 3; Седов, В. В. Фино-угры и балты в епоху средневековья. Археология СССР. Свод археологических источников. М., 1987, табл. CXXXI; Vaškevičiūtė I. Svarstyklės ir svarstyklių dėžutės pietinėje Žemgaloje. Lietuvos archeologija, t. 21. V., 2001, p. 275–282.

[19] Daugutis, V. Senoji medinė statyba Lietuvoje. V., 1982.

[20] Седов, В. В. Фино-угры и балты в епоху средневековья. Археология СССР. Свод археологических источников. М., 1987, с. 400.

[21] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, red. N. Vėlius. Vilnius, 1996, t. 1.

[22] Šapoka, A. Lietuvos istorija. K, 1936, p. 37; Пашуто В. Т. Образование Литовского государства. М., 1956, с. 282; Gudavičius, E. Mindaugas. V., 1998, p. 87, 306; Baranauskas, T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000.

 

Gauta 2008 m. kovo 26 d.

Pateikta spaudai 2008 m. balandžio 4 d.

 

Summary

The Beginnings of Western Russia history

 

The article researches how prehistory period ethnical and social processes are presented in the latest history textbook (Kретинин, Г. В. История Западной России. Калининградская область: Учебноe пособие для школьников. 6–7 классы. / Под ред. А. П. Клемешева. Российский государственный университет им И. Канта. Москва: ОЛМА, 2007, 224 с., ил.), on Kaliningrad region history. The textbook is for the fifth–sixth grade pupils of Russian schools and is entitled History of Western Russia. The author G. Kretinin (Г. В. Kретинин) deliberates on the validity of ethnical processes on the basis of the investigations carried out by Russian, Polish and Lithuanian archeologists.