„Istorija“. Mokslo darbai. 69 tomas
Kas naujo?
Spausdinti

E. Jovaiša ir I. Vaškevičiūtė analizuoja Kaliningrado srities istorijos vadovėlio, pavadinto „Vakarų Rusijos istorija“ ir skirto V–VI klasių mokyklų moksleiviams teiginius apie priešistorės laikų etninius ir socialinius procesus. Autoriai įrodo, kad Kaliningrado srities seniausioji istorija yra išdėstyta nesiremiant šiuolaikiniais archeologijos ir lingvistikos teiginiais.

M. Brazauskas gilinasi į XVI-XVIII a. Klaipėdos senamiesčio raidą. Straipsnyje remiantis ikonografine, istorine ir archeologine medžiaga bei dendrochronologijos duomenimis, autorius iškelia naują hipotezę, jog XVI a. įkurtas Klaipėdos miestas nesivystė spontaniškai, – jo išdėstyme galima atrasti bruožų, kurie yra būdingi renesansinio miesto planavimui.

R. Juzefovičius nagrinėja Lietuvos geležinkelininkų bendradarbiavimą su užsienio vežėjais siekiant organizuoti tarptautinius pervežimus ir tobulinti jų vadybą. Autorius atskleidžia lietuvių pastangas diegti Vakarų Europos techninius standartus ir taikyti vakarietiškus reikalavimus organizuojant susisiekimą. Tai byloja apie Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ir jos susisiekimo institucijų bei inžinerinės inteligentijos siekius integruotis į Vakarų ekonominę erdvę.

R. Laukaitytė analizuoja Sentikių Bažnyčios Lietuvoje 19411944 m. istoriją ir atsako į klausimus, kaip buvo atkurta ir funkcionavo dvasinė vadovybė, kokį vaidmenį jai skyrė okupacinė vokiečių valdžia ir kokią politinę poziciją užėmė jos vadovai.

R. Grigas pirmojoje studijos dalyje, remdamasis socialinės organizacijos, socialinės bei kultūrinės antropologijos, semiotikos bei hermeneutikos teorijomis, retrospektyviniu–rekonstrukciniu metodu apmąsto „pragaištingu dramatizmu alsavusį krikščionybės ir senųjų lietuvių gyvensenos (etoso) konfliktą“ ir jį lėmusias priežastis.

B. Šetkus analizuoja temos „Gyvenamoji vietovė praeityje ir dabar“ mokymo Pirmojoje Lietuvos Respublikoje ir šiuolaikinę tarptautinę patirtį. Autorius straipsnyje pagrindžia nuomonę, kad „gyvenamosios vietovės istorijos mokymo tematika turėtų apimti šeimos ir giminės istoriją, mokinių gyvenamųjų namų istoriją, mokyklos istoriją bei kitų gyvenamosios vietovės objektų – archeologinių paminklų, pastatų, kapinių, iškiliausių vietos gyventojų – istoriją“.

 

Leidinyje yra dvi recenzijos. Pirmojoje recenzijoje V. Pukienė vertina R. Juzefovičiaus monografiją „Lietuvos humanitarų mokslo organizacijos (1918-1940)“ ir pažymi, kad monografijos autorius, naudodamas pirminius šaltinius, apibendrino ir įvertino visuomeninių humanitarinių mokslo organizacijų darbą, daugiausiai dėmesio skirdamas lituanistiniams tyrimams. Antrojoje recenzijoje M. Tamošaitis vertina S. Skrodenio istorinę apybraižą „Lietuvos ir Suomijos draugija 1927-2000“. Recenzentas neabejoja, kad „ši knyga bus naudinga šiandieninei visuomenei – leis geriau pažinti lietuvių ir suomių santykių raidą, prisidės prie tolesnio abipusio bendradarbiavimo ir pagaliau galbūt padės išvengti praeityje buvusių nesusipratimų abiejų tautų santykių istorijoje“.

 

Kronikoje B. Šetkus pristato Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos didaktikos centro 2007 m. vykdytą projektą „Gyvenamosios vietovės istorijos mokymas: nuo lokalinės prie globalinės perspektyvos“ bei 2006 m. rugsėjo 22–24 d. Taline vykusį pirmąjį regioninį renginį – seminarą „Istorijos nacionaliniai egzaminai“, S. Grigaravičiūtė – 2008 m. sausio 24-25 d. Daugpilio universitete vykusius kasmetinius aštuonioliktuosius Humanitarinius skaitymus. D. Burba pasakoja apie 2008 m. vasario 14 dienos popietę Taikomosios dailės muziejaus (Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo) salėje vykusį neseniai išleistų penkių knygų pristatymą.

 

Sandra Grigaravičiūtė