„Istorija“. Mokslo darbai. 72 tomas
Eugenijus JOVAIŠA. Baltiškosios savimonės aspektai proistorės tyrimuose
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos priešistorės laikotarpių pagrįstumas baltiškosios savimonės aspektu. Keliami baltų istorijos tinkamai neatspindintys laikotarpių pavadinimai, diskusijai siūlomi kitaip orientuoti baltų istorijos laikotarpių pavadinimai, trumpai komentuojamas jų turinys, tokio pasirinkimo pozicija ir svarbūs laikotarpių šaltiniai. Mokslinė visuomenė kviečiama diskutuoti ir rasti visiems – archeologams ir istorikams – tinkamus seniausios Lietuvos istorijos praeitį atspindinčius laikotarpių pavadinimus ir datas.

 

Prasminiai žodžiai: archeologija, istorija, aisčiai, baltai, prūsai, Teodorikas, Kasiodoras, Jordanas, Einhardtas, Vulfstanas.

 

Įvadas

 

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad baltiškoji savimonė proistorės tyrimų ir ypač jos visuomeninės sklaidos plotmėje yra savaime suprantamas dalykas ir nereikalauja kokio nors dėmesio ar juo labiau nagrinėjimų. Tačiau taip nėra, nes užmiršus baltiškąją savimonę, baltiškasis mūsų kultūros pagrindas tirpsta mūsų pačių istorinėje sąmonėje – mes tampame abejingi ar net negatyvūs mūsų senosios kultūros paveldui, linkstame greitai įtikėti, kad reikšmingi mūsų kultūros paminklai yra gal net ir ne mūsų kultūros paminklai. Tai, kas atsitinka su mūsų seniausiąja istorija, kai ji rašoma beieškant įvairiausių civilizuotų ar mažiau civilizuotų, tačiau kitų tautų ar kultūrų įtakų, ir yra šio straipsnio tema. Ir ne vien tai. Matyt, yra atėjęs laikas, kad rašančioji archeologų bendruomenės dalis imtųsi svarstyti seniausiosios Lietuvos istorijos suskirstymo klausimus, kurie atvestų prie visiems priimtinos, istorijos vyksmo pagrindu sukurtos laikotarpių apibūdinimo sistemos.

 

1. Seniausiosios Lietuvos istorijos laikotarpiai „Lietuvos istorijoje“

 

Edvardo Gudavičius „Lietuvos istorijoje“ rasime teiginį: „Lietuvos teritorija ilgus tūkstantmečius išliko žmonijos raidos arealo pakraščiu. Priešakinės Azijos ir Egipto civilizacijų poveikio nutolę nuo šių kraštų baltai nepatyrė. Maždaug apie Kristaus gimimą prasidėjo nežymus antikinės civilizacijos poveikis. Nedaug nuo to skiriasi ir baltų patekimo į antikos tautų akiratį laikas“[1]. Tokia pesimistinė „pakraščio pasaulio“ mintis atsispindi ir baltų proistorės tyrimų pristatyme visuomenei, kai žūtbūt siekiama surasti sąsajas su tomis „pakylėtomis“ ankstesniųjų ar vėlesniųjų laikų civilizacijomis. Tai gali sukurti vaizdinius apie ikibaltiškos ir baltiškos kultūros atsilikimą ar net jos žemesnę nei kaimynų kultūrą.

 

Pastaraisiais metais Istorijos institutas išleido dvi daugiatomės Lietuvos istorijos knygas, kurios turi atskleisti Rytų Baltijos regiono visuomenės seniausiąją praeitį ir baltų valstybės – Lietuvos – etnines šaknis. Kaipgi jos pavadintos? Pirmoji Lietuvos istorijos knyga pavadinta „Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis“[2]. Antroji – „Geležies amžius“[3]. Nenagrinėdami pirmojo tomo autorių pasirinktos periodizacijos sistemos tinkamumo tokiai užduočiai, apsistokime ties dr. Gintauto Zabielos redaguotu „Geležies amžiumi“, kuriame atsiskleidžia minėtos Edvardo Gudavičiaus tezės turinys.

 

Išvardinsiu „Geležies amžiumi“ pavadintos Lietuvos istorijos dalis ir jų datavimą:

 

1 lentelė

 

Lietuvos istorijos 2 tomo skyrių pavadinimai ir laikotarpių datavimas

Nr.

Laikotarpio pavadinimas

Datavimas

1.

Romėnų įtakos ir baltų kultūrų klestėjimo laikotarpis

I– IV a.

2.

Tautų kraustymosi ir baltų genčių sklaidos laikotarpis

V–VIII a.

3.

Vikingų ir baltų genčių konsolidacijos laikotarpis

IX–XI a.

4.

Ikivalstybinis ir baltų genčių sąjungų laikotarpis

XI–XIII a.

 

 

Perskaitęs pirmojo skyriaus pavadinimą „Romėnų įtakos ir baltų kultūrų klestėjimo laikotarpis“ randi, kad baltų kultūrų klestėjimo laikotarpis yra romėnų įtakos baltų gentims pasekmė. Antrojo skyriaus akcentai taip sudėti, kad nėra aišku, kas gi čia svarbiausia – tautų kraustymasis ar baltų genčių sklaida? Tačiau niekaip neišeina, kad būtų kalbama apie baltų genčių sklaidą tautų kraustymosi laikotarpiu. Įdomiausia, kad tas tautų kraustymasis yra prasidėjęs žymiai anksčiau – dar ankstesniojo laikotarpio antroje pusėje (jei turėsime omenyje kad ir mūsų istoriją liečiančią didžiąją gotų migraciją). Trečiąjį skyrių prieš mirtį parašė Vytautas Kazakevičius. Nė viename savo darbe jis nėra užsiminęs apie vikingų ir baltų genčių konsolidaciją! Atvirkščiai, aiškiai matė ir skleidė baltų kultūros savitumą ir jos išskirtinumą. Tad laisva redaktoriaus interpretacija vargu ar atspindi šį V. Kazakevičiaus kūrybinį palikimą. Ketvirto skyriaus pavadinimas apskritai prieštaringas. Viename pavadinime sudėti du skirtingi dalykai: „Ikivalstybinis“ išreiškia būseną valstybingumo buvimo/nebuvimo požiūriu, o „baltų genčių sąjungų laikotarpis“ išreiškia baltų visuomeninio organizavimosi būseną. Jungtukas „ir“ padaro visišką painiavą. Plačiąja prasme „ikivalstybinis“ apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki valstybės susidarymo 1253 metais, o baltų genčių sąjungų laikai neapsiriboja vien tik XI–XIII amžiais. Beje, šio skyriaus pirminis pavadinimas buvo kitoks – „Baltų gentys Kijevo Rusios įtakų laikais“. Štai taip! Ir turiu pasakyti, kad toks baltų kultūros vertinimas man buvo šokiruojantis. Apie tai šnekėjau su leidinio redaktoriais. Pakeistas skyriaus pavadinimas, deja, neapgalvotas ir neatspindi aiškesnio baltų visuomeninio būvio baltų valstybės sukūrimo išvakarėse.

 

Nesunku susivokti tokios periodizacijos akcentuose. Sveika ir sveikintina, kad autoriai siekia parodyti seniausiąją baltų istoriją Europos ir apskritai pasaulio civilizacijos kontekste. Tik čia vienas esminis nesusipratimas, kuris kažin ar pasitaiko pasaulinėje praktikoje, kai savosios istorijos periodizacijoje į pirmą vietą būtų iškelta kitų kultūrų įtakų reikšmė, kad baltų genčių sklaida būtų tiesiogiai susieta su tautų kraustymosi laikais, kad atsirastų iki šiol negirdėta vikingų ir baltų genčių konsolidacija, o valstybės aušros laikai vos nevirstų Kijevo Rusios kultūros įtakos laikais.

 

Nėra reikalo detalizuoti kiekvieną mano paminėtą ir kitus nepaminėtus teiginius, kurie niekaip nedera su baltiškąja savimone. Tai nėra atsitiktina, nes senosios baltų kultūros menkinimas tapo sistema: akivaizdžiai supainiotų reikšmingumo svertų veikiama mūsų periodizacija ugdo kultūrinį nepilnavertiškumą, archeologų ir istorikų ginčijami arba abejone verčiami reikšmingi baltų kultūros fenomenai (pavyzdžiui, gintaro tradicija), senoji baltų kultūra tiesiogiai priešinama krikščionybės kultūrai teigiant pirmosios tamsumą, o antrajai suteikiant „tikrosios“ civilizuotos kultūros statusą, nuo kurios ir reikia skaičiuoti tikrosios istorijos metus. Sąmoningai čia tai sugretinau ir užaštrinau, nes esu giliai įsitikinęs, kad kiekvienas laikotarpis ir pasiektas kultūros lygis ir yra ta mūsų istorija, kuri vedė tolesnių bendražmogiškųjų vertybių, tarpusavio santykių, gamybinės patirties ir valstybinės statybos keliu. Ir manau, kad pirmoje vietoje čia turi iškilti baltiškoji savimonė, nes mes esame tų nuėjusių kartų atstovai, kuriems perduota kalba ir tūkstantmetė baltų kultūros patirtis.

 

Tikiuosi, skaitytojas įžvelgs, kad naujausioje akademinėje Lietuvos istorijoje atsiradusi geležies amžiaus periodizacija yra ydinga ne tik baltiškosios savimonės prasme, bet ir istorijos vyksmo aprašymo pagal vidinę baltų visuomenės raidą būtinumo prasme. Akivaizdu, kad skaitančiajai visuomenei įdomi bendruomenės istorija, o ne, sakykime, „Miškų neolitu“ įvardintas skyrius. Nesunku suprasti ir istoriką, kuris sėda rašyti Lietuvos istorijos. Proistorės tyrinėtojų brukamas periodizacinis modelis, nepasirengimas rašyti visuomenės istoriją, o vietoje jos, kaip tai dažnai daroma, peršama daiktų istorija, sukelia tikrą neviltį. Todėl iškyla reikalas siūlyti, svarstyti ir nusistatyti visiems Lietuvos istorikams priimtiną proistorės periodizaciją, kurios pagrindas būtų baltų visuomenės istorija. Beje, NE TĖVYNĖS istorijos projekcijoje gimę istorijos laikotarpiai ir pati baltų proistorė gali sulaukti ir dar liūdnesnių interpretacijų. Galime sulaukti teiginių, kad, kalbant apie proistorės laikus, jų apskritai negalima sieti su Lietuvos vardu, kad apie Lietuvos istoriją galima šnekėti nuo XI amžiaus pirmą kartą paminėjus Lietuvos vardą. Tad „Lietuvos istorijoje“ pavadintame veikale gali nebeatsirasti vietos seniausiajai baltų istorijai, kurią reikia paskirstyti į įvairiausių regionų istorijas. Tad kuriai valstybei atiduosime seniausiąjį baltiškąjį palikimą – Vokietijai, Lenkijai, Baltarusijai ar Rusijai? Jį ir be mūsų pastangų puikiausiai savinasi Baltarusija ir Rusija[4], o V. Kulakovo eksploatuojama multietninių bendruomenių vizija, kurių viršuje gotai (germanai), neprisideda prie objektyvumo siekiančių istorikų pastangų[5].

 

2. Diskusijai siūlomi proistorės laikotarpiai

 

Archeologams įprasta ir nuo mokslo atsiradimo naudojama ta periodizacijos sistema, kuri paremta medžiagos rūšimi, iš kurios gaminami darbo įrankiai ir ginklai. Seniausioji istorija buvo skirstoma į akmens, žalvario (bronzos) ir geležies amžius. Pastaruoju metu Lietuvos proistorę archeologai skirsto į tokias dalis[6]:

 

1. Akmens amžius                                                                               XI – III tūkstm. pr. Kr.

 

Senasis akmens amžius (paleolitas)                                           XI – IX tūkstm. pr. Kr.

 

Vidurinis akmens amžius (mezolitas)                                         VIII – VI tūkstm. pr. Kr. vidurys

 

Naujasis akmens amžius (neolitas)                                            5500/5300 – 2000 m. pr. Kr.

 

2. Žalvario (bronzos) amžius[7]                                                         2000 – 600/550 m. pr. Kr.

 

Ankstyvasis žalvario (bronzos) amžius                                    2000 – 1700/1650 m. pr. Kr.

 

Vidurinis žalvario (bronzos) amžius                                           1700/1650 – 1300 m. pr. Kr.

 

Vėlyvasis žalvario (bronzos) amžius                                         1300 – 600/550 m. pr. Kr.

 

3. Geležies amžius                                                                                550/500 m. pr. Kr. – XIII a. pradžia

 

Ankstyvasis geležies amžius                                                      550/500 m. pr. Kr. – I a. pradžia

 

Senasis geležies amžius                                                               I – V a. vidurys

 

Vidurinis geležies amžius[8]                                                        V a. vidurys – IX a.

 

Vėlyvasis geležies amžius                                                           IX – XIII a. pradžia

 

Archeologų periodizacija niekaip neatspindi visuomenės raidos tarpsnių ir rašant bendrąją istoriją susiduriama su būtinybe periodizuoti seniausiąją istoriją iš istorijos mokslo pozicijų. Istorijos instituto „Lietuvos istorijoje“ pasiūlytas geležies amžiaus skirstymas jau yra aptartas. Čia siūloma kitoks skirstymas, kurio pagrindas yra baltų kultūros savitumas ir savarankiškumas bei iš jo plaukiantis baltų visuomenės raidos būvio nusakymas, kuris natūraliai susietų praeities epochas su istorinių laikų Lietuvos istorija.

 

2 lentelė

 

Archeologų išskiriamos epochos gimtosios istorijos kontekste

Nr.

Archeologinės epochos

Datavimas

Istorinės epochos

1.

Akmens amžius

XI–III t. pr. Kr.

Senųjų autochtonų laikai

2.

Bronzos ir ankstyvasis geležies amžius

III t. pr. Kr. – 1 m.

Indoeuropiečiai ir ankstyvieji baltai

3.

Senasis geležies amžius

I – V a. vidurys

Baltų kultūrų sklaida

4.

Vidurinis geležies amžius

V a. vidurys – IX a.

Baltų genčių įsikūrimo laikai

5.

Vėlyvasis geležies amžius

IX – XI a.

Baltų protovalstybių laikai

6.

Vėlyvasis geležies amžius

XI – XIII a. pradžia

Valstybės kūrimosi laikai

 

 

Nėra abejonės, kad visuomenei įdomu, kokia mūsų istorijos vieta pasaulinėje istorijoje. Tad, esant reikalui, galima gimtosios istorijos laikotarpius susieti su panašiu laiku pasaulyje vykusiais reikšmingais procesais.

 

3 lentelė

 

Gimtosios istorijos epochos Pasaulio istorijos įvykių kontekste

Nr.

Gimtosios istorijos epochos

Datavimas

Pasaulio istorijos epochos

1.

Senųjų autochtonų laikai

XI–III t. pr. Kr

Europos apgyvendinimo laikai

2.

Indoeuropiečiai ir ankstyvieji baltai

III t. pr. Kr. – 1 m.

Senųjų civilizacijų ir graikų antikos laikai

3.

Baltų kultūrų sklaida

I – V a. vidurys.

Romėnų antikos laikai

4.

Baltų genčių įsikūrimo laikai

Va. II pusė – IX a.

Tautų (barbarų valstybių) įsikūrimo laikai

5.

Baltų protovalstybių laikai

IX – XI a.

Vikingų ekspansijos laikai

6.

Valstybės kūrimosi laikai

XI – XIII a. pradžia

Kryžiaus karų laikai

 

 

3. Diskusijai pasiūlytų laikotarpių komentarai

 

Pasiūlytas skirstymas prašosi komentarų. Tad pirmoji priešistorės dalis apimtų laikotarpį nuo pirmųjų žmonių – Europos Madleno medžiotojų – įsikūrimo Rytų Baltijos regione iki neolitinių Narvos ir Nemuno kultūros žmonių įsigalėjimo. Antroji sutaptų su indoeuropiečių – Rutulinių amforų kultūros ir Virvelinės keramikos bei laivinių kovos kirvių kultūros gyventojų migracijomis Rytų Europoje ir šių indoeuropiečių sąveikoje su senaisiais autochtonais gimusia ar naująjį pavidalą įgavusia baltų kultūra. Antrosios epochos pabaigoje – ankstyvajame geležies amžiuje, kuris pasauliniu mastu praktiškai sutampa su graikų antikos laikais, atsiranda pirmieji, tiesa, dar gana nevienodai interpretuojami ir įvardijami Rytų Baltijos regiono žmonių paminėjimai antikos istorikų darbuose. Etninės istorijos prasme yra svarbu tai, kad šiame laikotarpyje atsiranda Vakarų baltų pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros, kurios turės tiesioginės įtakos vėlesnių laikų baltų kultūrų ir genčių gyvensenai, o jų kultūrinį palikimą galėsime įžvelgti prūsų, jotvingių, skalvių, nadruvių, kuršių, žemaičių, žiemgalių, sėlių, aukštaičių ir lietuvių gentyse.

 

Trečiasis laikotarpis – baltų kultūrų sklaida – pasižymi audringa baltų kultūrų sklaida iš buvusios Vakarų baltų pilkapių kultūros teritorijos. Ateiviai apsėdo pajūrį iki Kuršo, apgyvendino Dauguvos pietinį baseiną, visą dabartinę pietinę Latviją ir Lietuvos teritoriją. Šiaurės rytuose Žeimenos ir Neries upėmis, o rytuose Nemuno vidurupiu ir aukštupyje abipus Nemunu ribojosi su Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyventojais. Išeiviai iš Vakarų baltų pilkapių kultūros naujose žemėsi kūrė savą kultūrą, kurią dabar pagal skirtingus laidojimo papročius atpažįstame Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio, Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų, Pilkapių ir Užnemunės kultūrų pavidalu. Pasauline prasme šis laikotarpis sutampa su Romos imperijos klestėjimo ir žūties laikas, su tautų kraustymosi procesais, kuriuose dalyvavo ir patys baltai. Šio laikotarpio pasaulio istorija mus atpažįsta iš romėnų – Publijaus Kornelijaus Tacito, Plinijaus Vyresniojo ir kitų autorių raštų[9].

 

V amžiaus antroje pusėje prasidėjo naujas laikotarpis – baltų genčių įsikūrimo laikai. Baltų kultūros įgauna tą įformintą pavidalą, kurį jau vadiname baltų genčių kultūra. Šiame laikotarpyje, kaip, beje, ir Europoje, savo sėsliose teritorijose, paveldėtose iš ankstesniųjų baltų kultūrų, įsikurs tos baltų gentys, kurias atpažinsime iš VI–XIV amžių rašytinių šaltinių. Sąsajų su Europos istorija prasme šio laikotarpio pradžią nušviečia Flavijus Kasiodoras ir Jordanas. Prie jų verta sugrįžti, kad skaitytojui būtų įtikinamesni siūlomo skirstymo pamatai baltų pasiektos visuomeninio vystymosi pakopos šviesoje.

 

Iš Flavijaus Kasiodoro „Įvairenybių“[10] sužinome, kad apie 523 metus aisčiai išsiuntė diplomatinę pasiuntinybę pas ostgotų karalių Teodoriką į Raveną. Karalius Teodorikas kažkodėl matė reikalą atsakyti aisčiams:

 

„Šen ir ten jūsų pasiuntiniams keliaujant, sužinojome jus labai troškus su mumis susipažinti, kad, gyvendami Okeano pakraštyje, būtumėte susijungę su mumis širdimi. Malonus mums ir pageidaujamas noras, kad mūsų šlovė pasiektų ir jus, kuriems negalėjome perduoti jokių paliepimų. Mylėkite jau pažintą tą, kurio uoliai ieškojote dar nepažinto. Mat tarp šitiek genčių numatyti kelią nėra lengvas noras. Todėl nuoširdžiai jus sveikindami pranešame, kad su dėkingumu priėmėme gintarą, kurį jūs atsiuntėte per savo pasiuntinius. Jie patvirtino, kaip buvo pasakyta ir jūsų pranešime, kad šią labai lengvą substanciją išplukdo jums atslūgdama Okeano banga, tačiau, kaip jis atsiranda, jūs nežinote, nors renkate jį savo tėvynėje kur kas seniau nei visi kiti žmonės. Kaip rašo Kornelijus, atsiranda [gintaras] artimiausiose Okeano salose iš tekančių nuo medžių sakų (succus), kurie pamažu sustingo, kaitinami saulės, ir dėl to yra vadinamas succinum. Taip iš to tekančio skysčio atsiranda švelni skaidri medžiaga, kuri tai spindi rausvai geltona, tai įsidega skaisčiai ugnine spalva. Nukritęs į arti esančią jūrą ir išvalytas nepaliaujamo bangų skalavimo, [gintaras] atplukdomas prie jūsų krantų. Dėl to nusprendėme, jog reikia jums tai pasakyti, kad nemanytumėte, jog mes ničnieko nežinome, mat jūs tikite, kad tik jūs žinote [apie tai].

 

Taigi dažniau aplankykite mus tais keliais, kuriuos atvėrė jūsų meilė. Mat visada yra naudinga santarvė su turtingais karaliais, kurie pasitenkina mažomis dovanomis ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turėtų būti malonu“.

 

Ką gi galima įskaityti Teodoriko Didžiojo atsakyme aisčiams? Pirma, „šen ir ten“ keliaujantys aisčių pasiuntiniai išmanė geografiją, žinojo kelius, mokėjo kalbas ir pažinojo raštą. Gaila, kad nėra aiškiai pasakyta „ir jūsų laiške“. Vietoj taip man norimo patvirtinimo Teodorikas parašė: „Jie patvirtino, kaip buvo pasakyta ir jūsų pranešime“. Belieka tik samprotauti, kad jeigu būtų žodinis pranešimas, tai gal Teodorikas ir būtų naudojęs kitą formą, pavyzdžiui, „kaip buvo jūsų pasakyta“. Dabar gi panašiau, kad Teodorikas turėjęs ir raštišką aisčių pranešimą (laišką). Tačiau čia tik samprotavimai, kurių niekaip negalima įrodyti ir paversti faktu. Viena yra akivaizdu: aisčių karinė aristokratija ir jos aplinka buvo išsilavinusi. Antra, aisčiai orientavosi Europos politikoje ir suvokė, kas ją lemia. Pasakyta juk – „Mylėkite jau pažintą tą, kurio uoliai ieškojote dar nepažinto“. Ir žinojo, kur reikia ieškoti tos politikos centro: „Mat tarp šitiek genčių numatyti kelią nėra lengvas noras“. Paskutinioji frazė svarbi ir kitu aspektu – ji liudija, kad karaliui yra žinoma gausybė rytuose gyvenančių genčių. Trečia, aisčiai žino gintaro vertę, gamtinę jo prigimtį ir kilmės paslaptis („<…> mat jūs tikite, kad tik jūs žinote [apie tai]“. Ketvirta, pasiuntinybė buvo didelė ir jos kelias buvo ilgas. Teodoriko frazė „Šen ir ten jūsų pasiuntiniams keliaujant, sužinojome jus labai troškus su mumis susipažinti“ leidžia suprasti, kad aisčių pasiuntiniai jau kurį laiką bus vagoję Europos kelius. Ir čia kyla mintis, kad aisčių pasiuntiniai turėjo ne vieną tikslą, – rasti sąjungininkų ir užmegzti draugiškus ryšius su žymia to meto karalyste. Matyt, pasiuntinybė naujojoje Europoje ieškojo patikimų prekybos partnerių. Ir visai galimas dalykas, kad jie galėjo keliauti po netoliese esančias spalvotųjų metalų kasyklas dabartinės Vengrijos ir Austrijos teritorijoje. Penkta, laiško tonas ir frazė – „Malonus mums ir pageidaujamas noras, kad mūsų šlovė pasiektų ir jus, kuriems negalėjome perduoti jokių paliepimų“ – reiškia, kad karalius Teodorikas šneka su laisva ir nepavergta tauta, kuri niekieno nevaržoma ieško politinio sąjungininko.

 

Be įskaitymų kyla ir klausimų. Pirmiausia, kaip organizuota buvo ta, pasiuntinybę išsiuntusi, aisčių bendruomenė. Nėra jokio pagrindo manyti, kad tai atsitiktinai išvykusi ir „laimės“ ieškanti pasiuntinybė. Greičiausiai ji atstovavo tokiai visuomenei, kuriai būtina užsitikrinti savąjį saugumą, tenkinti žaliavų poreikius bei ginti prekybinius interesus. Kitas klausimas, – iš kurios baltų gyvenamos erdvės išvyko pasiuntinybė? Teodoriko „gintaro“ monologas ir ypač ta vieta, kur sakoma: „<…> šią labai lengvą substanciją išplukdo jums atslūgdama Okeano banga, tačiau, kaip jis atsiranda, jūs nežinote, nors renkate jį savo tėvynėje kur kas seniau nei visi kiti žmonės“, yra gana informatyvi. Teodoriko minimas Okeanas yra dabartinė Baltija, o tai, kad jis akcentuoja – „nors renkate jį SAVO TĖVYNĖJE“ neleidžia abejoti, kad jis bendravo su Sambijos aisčiais. Ir, matyt, neatsitiktinai Teodorikas mini Kornelijų (Publijų Kornelijų Tacitą) 98 metais rašytoje „Germanijoje“[11] įvardijusį gintarą renkančius Sambijos gyventojus aisčiais. Sambija ir jos gyventojai iš tiesų nuo seniausių laikų rinko gintarą ir drauge su romėnais sukūrė „Gintaro kelią“ iš imperijos pakraščio Karnuntumo į Sambiją. Teodoriko „kur kas seniau nei visi kiti žmonės“ gali reikšti dar ankstesnius laikus nei Kornelijus aprašė. Ir tai visai dera su archeologų nustatyta tiesa, – baltiškoji gintaro tradicija kyla jau bent iš neolito laikų. Svarbus ir paskutinis klausimas: kokioje visuomenės organizavimosi pakopoje buvo su Teodoriku bendravę aisčiai? Įtikimiausia, kad aptariamo VI amžiaus pirmoje pusėje baltai, kaip ir didelė Europos genčių dalis, gyveno karinės aristokratijos laikus. Jos viršūnėje buvo karinė aristokratija, o baltų karaliai, matyt, dar neturėjo teisės titulą palikti kitiems šeimos nariams (broliams ar tiesiogiai perduodant vyriausiajam sūnui, – ši tradicija baltuose atsiras gerokai vėliau – su valstybingumo užuomazgomis). Kad su Teodoriku bendravusi visuomenė dar rinkosi karalių, liudija Teodoriko tonas: „Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų (…)“. Jis nenurodo jokio vardo, kas būtų visiškai neįmanoma paveldimos monarchijos sąlygomis. Toks kreipinys tinka bendraujant su visuomene, kurios formali galva – suaugusių jos narių (karinės viršūnės ir laisvų bendruomenės narių) susirinkimas. Iš tiesų, tokia bendruomenė rinkosi lyderį pagal jo karinius, diplomatinius ir kitokius nuopelnus, tačiau save laikė sprendžiančia ir nutariančia jėga. Tokia tvarka kai kuriose tautose, pavyzdžiui, slavų, gyvavo net ir išvystyto feodalizmo – feodalinio susiskaldymo – pradžioje („večės“ institucija).

 

Ši ganėtinai plati šaltinio apžvalga turi įtikinti skaitytoją, jog mes turime pagrindą kalbėti ir teigti, kad baltų genčių įsikūrimo laikais jau yra visi požymiai, rodantys apie luominės visuomenės kūrimąsi. Taigi, šis Flavijaus Kasiodoro dėka mūsų laikus pasiekęs karaliaus Teodoriko laiškas, kaip tas dangaus lašas, įdeda gyvą kontekstą į archeologinius radinius ir sustiprina jais paremtas išvadas.

 

Penktojo laikotarpio pavadinimas „Baltų protovalstybių laikai“ sukels, ko gero, nemažai šurmulio. Jis gali kilti dėl to pačio nuolat eskaluojamo baltų kultūros nepilnavertiškumo: „Kokios gi tos protovalstybės gali būti pasaulio pakraštyje“, paklaus skeptikas. O juk yra Tomo Baranausko[12] darbų apie įvairiose gentyse galėjusias būti vadinamąsias protovalstybes[13]. Pagaliau ir Edvardas Gudavičius, nagrinėdamas Netimerą ir jo krikštą, ieško atsakymų į klausimą, kuriai institucijai jis atstovavo – buvo genties vadas, karalius ar dar kažkas[14].

 

Pasaulinės istorijos plotmėje IX–XI amžiai vadintini vikingų ekspansijos laikais. Mūsų istorikų ir visų pirma Arturo Mickevičiaus[15] dėka mes turime visą pluoštą lietuvių istorikams prieinamų vikingų epochos šaltinių. Jų žinios nuolat akcentuoja vikingų vadų siekius pajungti pajūrio baltus. Suprantama, kad ekspansyviam vikingų pasauliui buvo didelė pagunda Baltijos jūrą padaryti, kaip sakoma, „vidiniu“ ežeru. Bet taip neįvyko dėl tos paprastos priežasties, kad susidūrusios visuomenės buvo tapačios socialine struktūra, gamybos technologijomis ir tokia pat karine patirtimi. Ir čia verta pabrėžti, kad mes kažkodėl (gal dėl to pačio nejaukumo, kad kultūros lygio prasme esame tokie pat kaip germanai) praslystame patikimiausių šaltinių paviršiumi. Žinoma juk, kad pačiame vikingų žygių įkarštyje, apie 890–893 metus, Anglijos karaliaus Alfredo Didžiojo pavedimu aisčių žemėse lankėsi anglosaksų keliautojas ir pirklys Vulfstanas. Mums svarbu, kad jis pateikė detalų kelionės aprašą, iš kurio darosi aišku, kad tikrai lankytasi aisčių krašte – Vulfstanas matė Vyslą, Aistmares, Trusą (Drūsą), Elbliongą. Štai mums žinomas pranešimas[16]:

 

„20. Wulfstanas sakė, kad vykęs iš Šlezvigo (Haedhum), nuvykęs per septynias dienas ir naktis į Drūsą (Truso), ir laivas visada buvo burėmis varomas. Vendų kraštas (Weonodhland) buvo dešinėje, o salos Langelandas (Langa land), Lolandas (Laeland), Falsteris ir Skonė (Scon eg) – kairėje. Tos visos žemės priklauso Danijai. Tada Bornholmo (Burgenda) žemė mums buvo kairėje. Šie žmonės turi savo karalių. Už Bornholmo buvo kraštai, kurie vadinasi pirma Blekingas (Blecinga ėg), paskui Merė (Meore), Elandas (Eowland) ir Gotlandas kairėje. Visos šios žemės priklauso švedams (Swėon), ir visu keliu ligi Vyslos (Wisle) žiočių Vendų žemė buvo dešinėje. Vysla yra labai didelė upė. Ji skiria Vitlandą (Witland) nuo Vendų krašto. Vitlandas priklauso aisčiams (Ėstum). Vysla teka iš Vendų žemės ir įteka į Aismares (Ėstmere). Aismarės yra apie penkiolika mylių platumo. Paskui atiteka iš rytų Elbingo (Ilfing) upė į Aismares iš to ežero, ant kurio kranto stovi Drūsa. Į Aismares jos subėga kartu: iš rytų, iš Aisčių žemės, – Elbingas ir iš pietų, iš Vendų žemės, – Vysla. Ir tada atima Vysla Elbingui vardą ir teka vėliau iš šių marių šiaurės vakarų kryptimi į jūrą. Todėl ji ir vadinama Vyslos žiotimis.

 

Aisčių žemė (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Ir tenai labai daug medaus ir žuvų. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus.

 

21. Aisčiai turi įprotį numirėlį nesudegintą palikti genčių ir draugų tarpe apie vieną arba du mėnesius. Karalius ir kitus aukštos kilmės žmones palieka nelaidotus juo ilgiau, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir lieka jie nesudeginti, ir guli ant žemės savo namuose. Ir jam viduje gulint turi būti puotaujama ir žaidžiama, kol jį sudegina.

 

22. Tą dieną, kai numirėlį nori nešti ant laužo, padalija po puotavimų ir žaidimų likusią jo nuosavybę į penkias ar šešias dalis, kartais ir į daugiau dalių, žiūrint kiek naudos yra likę. Maždaug už vienos mylios nuo sodybos padeda didžiausią dalį, paskui antrą, paskui trečią, kol viskas toj vienoj mylioj yra padalyta. Ir menkiausia dalis turi būti arčiausiai prie numirėlio namų. Tada turi susirinkti visi vyrai, kurie krašte turi greičiausius žirgus, už penkių ar šešių mylių nuo to lobio. Tada visi skuba jo link. Vyras greičiausiu žirgu prijoja pirmą ir didžiausią dalį, ir taip toliau vienas po kito, kol viskas esti paimta. Tada nujoja kiekvienas su savo dalimi savo keliu. Jie turi teisę visa pasilaikyti. Dėl to tenai greiti žirgai labai brangūs. Ir kai tokiu būdu numirėlio nuosavybė yra padalyta, išneša lavoną ir sudegina jį kartu su ginklais ir drabužiais. Jo turtas dažniausiai išeikvojamas lavonui ilgai namuose gulint, o dar ir tuo būdu, kad prie kelio padedama svetimiems laimėti ir pasiimti.

 

23. Yra dar aisčių paprotys, kad bet kurios kilmės žmonės turi būti sudeginami. Jeigu randamas nesudegintas koks nors kaulas, tai už tai reikia išsipirkti. Yra aisčių giminė, kuri sugeba gaminti šaltį. Todėl ten numirėliai ilgai guli, o nepūva, kadangi jie juos įšaldo. Pristatydami du indus, pripiltus alaus arba vandens, jie padaro, kad abu įšąla, ar tai būtų žiemą, ar vasarą“.

 

Įdomus ir mūsų istorijai reikšmingas pranešimas, kurio platus tekstas leidžia giliau pajausti Vulfstano piešiamos visuomenės niuansus. Kas gi krenta į akis? Pirmiausia, Vulfstanas Sambijos gyventojų nevadina prūsais. Jis žino ir vartoja jau I amžiuje jiems duotą vardą „aisčiai“[17]. Kaip jų nevadina Jordanas apie 551 metus parašytame veikale „Apie getų, arba gotų, kilmę ir veiklą“[18] („Už jų, Okeano pakrantėje, gyvena aisčiai, labai taikinga gentis“) ir Einhardtas savo 833–836 metais rašytame „Karolio Didžiojo gyvenime“[19] („Šios tautos yra apgyvenusios šiaurinę pakrantę ir visas [įlankoje esančias] salas, o pietinėje pakrantėje gyvena slavai, aisčiai ir įvairios kitos tautos“. Šį aisčių vardo naudojimą mums prieinamuose šaltiniuose iškėliau dėl tos priežasties, kad vakarų (!) Rusijos mokykliniuose vadovėliuose mėginama piršti mintis, kad I–V amžių Sambijos aisčiai apie VI amžių (sakoma, kad gotų migracijos išdavoje) virto Sambijos prūsais, kurie yra gotų, kitokių genčių ir aisčių, perėjusių Europos platybes, mišinys[20]. Tad senieji aisčiai ir VI amžiaus prūsai gal ir neturi daug bendrumų?

 

Kita Vulfstano pranešimo dalis yra ne mažiau reikšminga. Įsisiūbavusios vikingų ekspansijos laikais jis nemini vikingų ir neaprašo jų savivaldos darinių Sambijoje. Jis kalba apie aisčių žemės karalius, apie diduomenę, neturtingus ir vergus, apie dažnus karus tarp karalių. Jis tiesiausiu būdu nupiešė ankstyvojo feodalizmo tipo karalystės hierarchinę skalę nuo karalių iki vergų. Beje, XII amžiaus pradžios įvykių aprašyme „Knytlinga saga“ taip pat kalbama apie karalius, – sakoma, kad Kanutas, kariaudamas Baltijos jūroje, įveikė dešimt karalių. Vulfstano aprašytuose laidojimo papročiuose taip pat nedviprasmiškai šnekama apie karalius ir kitus aukštos kilmės asmenis: „Karalius ir kitus aukštos kilmės žmones palieka nelaidotus juo ilgiau, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir lieka jie nesudeginti, ir guli ant žemės savo namuose“. Vulfstano pranešimas yra plačiai žinomas istorikų bendruomenei, tačiau jo teiginiai nesulaukia deramos vietos baltų istoriją apibendrinančiuose darbuose.

 

Gretinant šį pranešimą su archeologijoje žinomu Sambijos gyventojų pasiektu kultūros lygiu, jis nėra koks nors stulbinantis ar neįtikimas. Vulfstanas aprašė kraštą ir jo žmones tokius, kokius jis ir matė. Prūsų senovės žinovas Valdemaras Šimėnas, kalbėdamas apie prūsų pasirengimą valstybės gyvenimui nurodo, kad, tyrinėtojų nuomone, jau VI–VII a. prūsų visuomenėje susidarė valstybinei organizacijai artima politinė-socialinė sistema, kuri tačiau neperaugo į valstybę[21]. Baigdamas šio laikotarpio komentarus turiu pasakyti, kad jokiu būdu nematau aisčių ir prūsų etnogenezę paprastą ir tiesmukai baltišką. Taip ir būti negalėjo: Sambijos aisčiai, o vėliau prūsai buvo nuolatinių Europos genčių ir tautų politinių ir prekybinių interesų objektas. Tad Sambija ir gretutiniai regionai nuo seniausių laikų patyrė įvairiausias kultūrines įtakas, naujų gyventojų antplūdžius, ir reikia, kad šis sudėtingas aisčių kelias būtų apibrėžiamas vadovaujantis moralios istoriografijos kriterijais.

 

Šeštasis proistorės laikotarpis gali būti pavadintas „Valstybės kūrimosi laikai“. Jis gal nekeltų kokių didesnių prieštaravimų, nes istorikai 1009 metų Lietuvos vardo paminėjime mato kaip tik tikrosios rašytinės Lietuvos istorijos pradžią. Čia iš tiesų yra vieta diskutuoti ir ieškoti Lietuvos valstybės kūrimosi etapų, kuriuos galima pagrįsti rašytiniais šaltiniais. Pasaulinės istorijos plotmėje šiame mūsų valstybės kūrimosi etape ir jau susikūrus Lietuvos valstybei Europa nuo 1096 iki 1270 metų buvo užsiėmusi Kryžiaus karais. Nesėkmingi kryžiaus žygiai Palestinoje nuo XII amžiaus pabaigos nukreipė kryžininkų energiją ir į Rytinį Baltijos regioną, ir tai buvo viena iš daugelio priežasčių greičiau suburti vieningą baltų valstybę.

 

Baigdamas diskusijai pasiūlytų laikotarpių komentarus norėčiau pasakyti, kad šitaip periodizuojant ankstyviausius Lietuvos istorijos laikus, natūraliai, kaip natūraliai Lietuva yra Europos kultūros dalis nuo XI tūkstantmečio pr. Kr., jos istorija įsipina į Europos istoriją, o periodizaciją projektuojant iš baltų istorijos pozicijų, atsiranda naujas tyrinėjimų postūmis ir, pagaliau, akstinas parašyti darnią istoriją.

 

Išvados

 

1. Lietuvos istorijos instituto „Lietuvos istorijos“ 2 tomo skyrių pavadinimai parinkti neatsižvelgiant į būtinybę akcentuoti baltų kultūros santykį su aplinkiniu pasauliu, o ne atvirkščiai – pasaulio įtaką baltų kultūroms. Taip orientuojant medžiagą galima sukurti įvaizdį, kad baltų pasaulis gyveno veikiamas svetimų kultūrų, užmirštant ar mažai akcentuojant pačių baltų kūrybinius pasiekimus. Tuo tarpu bendravimo metu įsigyti papuošalai, ginklai sudaro nedidelę baltų palikimo dalį ir yra natūralaus ir pilnakraujo bendravimo tarp genčių ar tautų pasekmė.

 

2. Išskirtas „Vikingų ir baltų genčių konsolidacijos laikotarpis“ klaidina skaitančiąją visuomenę. Vikingų ir baltų konsolidacijos nėra aprašęs ar faktais patvirtinęs nė vienas tyrinėtojas. Tokio fakto nėra jokiuose vikingų epochos šaltiniuose. Atvirkščiai, ten nuolat minimi vikingų karalių siekiai pajungti pajūrio baltus.

 

3. Europoje vadinamu „Vikingų laikotarpiu“ pajūrio baltų gentys susidūrė keliais pavidalais: tarpusavio karuose, prekybiniuose interesuose, technologiniuose ir puošybiniuose mainuose. Apie tai liudija Baltijos pakrantėse tyrinėtos vikingų prekybinės kolonijos Palangoje, Seeburge netoli Gruobinios, Truse Nogatės upės žemupyje, Viskiautuose ties Kuršių nerijos pradžia.

 

4. Siūlomi seniausiosios Lietuvos istorijos pavadinimai ir laikotarpiai akcentuoja baltų kūrybinį palikimą ir jo santykį su aplinkiniu pasauliu. Jie gal leistų natūraliau sulieti mūsų istorijos priešistorę su rašytinėje istorijoje įsitvirtinusiu skirstymu ir labiau sinchronizuotų priešistorės įvykius senųjų autochtonų ir baltų laikais su svarbiausiais pasaulio istorijos laikotarpiais.

 

Nuorodos

 

 



* Eugenijus Jovaiša - humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Baltų proistorės katedros profesorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: ifdek@vpu.lt; mokslinių interesų sritys - I-V a. Centrinės Lietuvos ir Nemuno žemupio kultūrų visuomenės istorija, laidojimo papročiai, pasaulėžiūra ir materialusis paveldas.



[1] Gudavičius, E. Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla: Akad. skautų sąjūdžio Vydūno fondas Čikagoje, 1999, p. 25.

[2] Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. Vilnius: Baltos lankos, 2005, 357 p.

[3] Lietuvos istorija. Geležies amžius. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 517 p.

[4] Jovaiša, E., Vaškevičiūtė, I. Vakarų Rusijos istorijai atsiradus. Istorija, 2008, t. 69, p. 3–7.

[5] Jovaiša, E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.). Istorija, 2006, t. 64, p. 5–16.

[6] Malonaitis, A. Trumpai apie proistorę. Metodinė priemonė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 18.

[7] Naudojamasi naujausiu A. Girininko pasiūlytu žalvario (bronzos) amžiaus datavimu: Girininkas, A. Kada prasidėjo bronzos amžius Lietuvos teritorijoje? Istorija, 2006, t. 67, p. 3–14.

[8] Datuojant vidurinį geležies amžių naudojamasi Adolfo Tautavičiaus pasiūlytu datavimu: Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1996, p. 6–9.

[9] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. 1 tomas. Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. Sud. N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 135–154.

[10] Kasiodoras, F. Karaliaus Teodoriko laiškas aisčiams (apie 523–526). Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai..., p. 157.

[11] Tacitas, P. K. Germanija. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mokslas, 1972, p. 29–30.

[12] Baranauskas, T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000, p. 317

[13] Ten pat.

[14] Gudavičius, E. Brunonas Kverfurtietis ir Lietuva. 1009 metai. Šv. Brunono Kverfurtiečio misija. Vilnius: Aidai, 2006, p. 9–65.

[15] Mickevičius, A. Normanai ir baltai IX–XII a. Vilnius: Versus Aureus, 2004, 180 p.

[16] Wulfstano pranešimas apie kelionę per Prūsiją (apie 890–893). Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai..., p. 168

[17] Tacitas, P. K. Germanija. Rinktiniai raštai..., p. 29–30.

[18] Jordanas. Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai..., p. 160.

[19] Einhardtas. Karolio didžiojo gyvenimas (apie 833–836). Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai..., p. 163.

[20] Kретинин, Г. В. История Западной России. Калининградская область: Учебное пособие для школьников. 6–7 классы. / Под ред. А. П. Клемешева. Российский государственный университет имени И. Канта. Москва: ОЛМА, 2007, c. 12.

[21] Šimėnas, V., Kulikovas, V. Užmirštieji prūsai: archeologija, istorija, padavimai ir turistiniai maršrutai. Vilnius, 1999, p. 114.

Gauta 2008 m. lapkričio 13 d.

Pateikta spaudai 2008 m. lapkričio 20 d.

Summary

Aspects of the Baltic Self-Consciousness in Pre-Historical Researches

 

The article analyzes the validity of the Baltic self-consciousness in Lithuania’s pre-historic period as well as discusses the terms, which name certain Baltic history periods and which vaguely reflect their essence. The author introduces different terms to identify these periods in the Baltic history, makes comments on their content, presents his own position and relevant sources. The author also hopes that Lithuania’s scientific society, both historians and archeologists, will get involved in the discussion of the above mentioned issues and, as a result, agree upon the most appropriate terms to name the oldest periods in Lithuania’s history as well as corresponding dates.