„Istorija“. Mokslo darbai. 73 tomas
Eglė BURBAITĖ. 1791 m. spalio 20 d. „abiejų tautų tarpusavio įžado“ istorinė reikšmė ir aktualumas
Spausdinti

2008 m. spalio 20 dieną Lietuvos Respublikos Seimo rūmų Konstitucijos salėje vyko tarptautinė konferencija „1791 m. spalio 20 d. Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio įžado istorinė reikšmė ir aktualumas“, skirta paminėti naujai atmintinai datai. Konferencijoje dalyvavo Seimo nariai, užsienio šalių diplomatai, istorikai bei svečiai iš Lenkijos – Didžiojo arba Ketverių metų Seimo lietuvių narių palikuonys, neabejingi savo protėvių istorijai ir aktyviai propaguojantys Abiejų Tautų Respublikos, o ypač 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos paveldą.

 

Konferencija prasidėjo iškilmingu Seimo Pirmininko pavaduotojo, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių asamblėjos pirmininko Andriaus Kubiliaus įžanginiu žodžiu. Parlamentaras pasidžiaugė, kad šiais metais atmintinų dienų sąrašą papildė dar viena data – tai spalio 20-oji, kuri mums primena 1791 m. Konstituciją bei Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio įžadą. Šių datų įprasminimo darbas pradėtas jau anksčiau inicijuotu konstitucijos vertimu, jos sukakčiai skirtais renginiais ir konferencijomis, o dabar, pasak parlamentaro, atsirandant naujoms tarptautinėms sutartims, yra pastebimos istorinio įvykio sąsajos su dabarties politinėmis aktualijomis.

 

Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas savo sveikinime pabrėžė, kad spalio 20 d. įžadu buvo įtvirtintas Abiejų Tautų lygiateisiškumas. Nors ir Lietuvoje, ir Lenkijoje yra įvairių nuomonių apie tai, ką nuveikė Didysis arba Ketverių metų Seimas, džiugu, kad Lenkijos pusė gerbia ne tik Gegužės 3 d. Konstituciją, bet ir spalio 20 d. įžadą. Č. Juršėnas kvietė prisiminti tuometinę XVIII a. politinę padėtį ir ją sugretinti su dabartine situacija.

 

Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas svarstė, kad bendros Lietuvos ir Lenkijos istorijos pagrindas yra Liublino unijos dvasia, o konstitucija yra to išdava. Pasak P. Vaitiekūno, tuometinėje Europoje ši konstitucija skleidė pažangias idėjas, ir ji yra antroji priimta konstitucija pasaulyje. Ministras ragino prisimenant bendrą valstybę, kurios tradicijas tęsiame būdami Europos Sąjungoje, jausti atsakomybę už Baltarusijos ir Rytų Europos valstybių ateitį.

 

Lenkijos Respublikos Seimo narys, Tarpparlamentinių ryšių su Lietuva grupės pirmininkas Tadeušas Asievičius (Tadeusz Aziewicz) savo kalboje konstatavo, kad Lenkijai ir Lietuvai teko nueiti ilgą kelią grįžtant į Europos šalių šeimą. Dabar abi valstybės yra regiono partnerės, siekiančios padėti demokratijos keliu žengiantiems kaimynams, kovojančios su grėsmėmis, kylančiomis dėl didžiųjų valstybių elgesio pokyčių, galinčių privesti prie šaltojo karo.

 

Didžiojo Seimo narių palikuonių atstovas Andžejus Ivickis (Andrzej Iwicki) pranešime „Gegužės 3-iosios Konstitucija ir jos reikšmė Europos integracijos procesui“ prašė nepamiršti, kad konstitucija yra bendras abiejų tautų pasiekimas, akcentavo, kad Respublika buvo bendrija, nors XIX a. literatūroje klaidingai naudotas Lenkijos pavadinimas. Prelegentas remdamasis istorikų darbais teigė, kad XVIII a. procesams savo griaunamąja galia prilygo tik pasauliniai karai, o abi tautos gali didžiuotis reformatoriška mintimi, kuri Respublikoje nenumirė net po padalijimų, ir pirmąja Europoje konstitucija. Pranešimą jis baigė pastebėjimu, kad Didžiojo Seimo lietuvių narių palikuonys, kurie priklauso Lenkijoje susibūrusiai Didžiojo Seimo narių palikuonių draugijai, čia atvyko pasidžiaugti konstitucijos taikingumu ir padaryti pradžią kuriant dvišalį Didžiojo Seimo institutą, kuris imtųsi praeities tyrimų, būtų ateities idėjų kalvė, istorinių ir politinių diskusijų vieta.

 

Prof. dr. Alfredas Bumblauskas pranešime „Dar kartą apie Lietuvos ir Lenkijos amnezijas“ iškelia klausimą, kodėl gi taip ilgai buvo eita iki Gegužės 3 d. Konstitucijos ir spalio 20 d. įžado įprasminimo. Istorikas tam prielaidas mato mūsų istoriografijoje: Simonas Daukantas ir Jonas Basanavičius Lietuvos nuosmukiu laikė Lietuvos krikštą ir XIV a. pabaigą, tautinio atgimimo dainius Maironis – 1430 metus, kai mirė Vytautas Didysis, tarpukario istorikas Adolfas Šapoka Lietuvos saulėlydį matė 1569 metais, kuomet buvo pasirašyta Liublino unija. Dėl tokios istoriografijos XVII–XVIII a. istorija buvo tiesiog užmiršta, kažkuriuo momentu Lietuva tiesiog „užmigo ir pramiegojo“ Lietuvos baroką ar Gegužės 3 d. Konstituciją, o „prabudo“ jau XIX amžiuje. Prelegentas ragino prisiminti, kad sovietmečiu ir per tautinį atgimimą antilenkiškumas buvo priimtinas, o pirmasis pradėjęs sklaidyti šį neigiamą požiūrį į lenkų tautos vaidmenį Lietuvos istorijoje buvo Tomas Venclovas, kuris susirašinėjo su Česlovu Milošu.

 

1 il. Konferencijos programa

 

Profesorius palaiko savo kolegos prof. habil. dr. E. Gudavičiaus nuomonę, kad polonizacija vyko ne dėl krikšto, o dėl vėlyvo krikšto, kad Lenkija buvo Lietuvos mokytoja. Pranešime kalbėta apie Jogailaičių dinastiją, apie tai, kaip lenkų istorinėje sąmonėje vienas iš šios „santuokos“ partnerių vis dingdavo ir Abiejų Tautų Respublika virsdavo tiesiog Lenkija. Lenkų istorikams ir politikams, kurie siekė grynai tik tautinės lenkų valstybės, Vilnius buvo ne Lietuvos sostinė, bet Lenkijos pakraštys – kresai, o J. Pilsudskis, kurio trys seneliai buvo žemaičiai, nenorėjo karo su Lietuva, o siekė kurti Lenkijos ir Lietuvos federaciją. Prof. dr. A. Bumblauskas ragino įveikti stereotipus, prisiminti, kad konstitucijoje kalbama apie abi valstybes vartojant Žečpospolitos sąvoką, o ne apie vieną iš jų.

 

Prelegentas kvietė aptarti Lietuvos gėdą prieš Lenkiją, kai 1920 m. Lietuvos sutartyje su Sovietų Rusija buvo įterptas slaptas protokolas, pagal kurį, Sovietų Rusijai kariaujant su Lenkija, jos įžengimas nebus traktuojamas kaip mums priešiškas žingsnis. Šis susimokymas su Sovietų Rusija, pasak profesoriaus, yra didelė Lietuvos gėda, todėl ragino mūsų tautą atsiprašyti Lenkijos visiems laikams.

 

Istorikas teigė, kad XIX a. polonizacijos problema tik gilėjo, vieni lietuviai bandė jungti savyje ir lenkų, ir lietuvių tautos paveldą, ir tie buvo vadinami senalietuviais arba Mickevičiaus lietuviais, o kiti – jaunalietuviais, kurie gyveno nepriklausomybės idėja, kalbėjo lietuvių kalba ir žvelgė į XIV a. garbingą praeitį. Taigi, profesoriaus teigimu, konfliktas dėl Vilniaus buvo ne tarp dviejų valstybių ir jų tautų, t. y. Lenkijos (lenkų) ir Lietuvos (lietuvių), o tarp Lietuvoje egzistuojančių dviejų istorinių tautos tradicijų, kad tai buvo pilietinis ginčas, todėl reikia iškelti klausimą, ar Želigovskis buvo okupantas, ar tik senalietuvių karvedys. Prelegentas ragino suprasti, kad Vilniaus klausimas yra problemiškesnis nei istoriografinė tradicija jį atskleidžia, ir ne vėlu pasakyti, kad klydo jaunalietuviai, kurie atsiribojo nuo senalietuvių, taip juos pastūmėdami į Lenkijos glėbį, jie nesuprato Pilsudskio įtakos stabdant bolševikus, ignoravo lenkų kalbą ir tradicijas. Nereikia pamiršti, kad ir patys senalietuviai nesuprato jaunalietuvių noro kalbėti tik lietuvių kalba ir puoselėti tik lietuvių tradicijas.

 

Reziumuodamas tai, ką išsakė savo pranešime, profesorius akcentavo, kad XIX a. jis mato dvi lietuvių istorines tradicijas, todėl galima kalbėti apie dvi lietuvybės sampratas, apie tai, kad nebuvo vieningos lietuvių tautos. Valstiečiai kūrė istoriją iš naujo, gyveno Čiurlionio pasakose, lietuvių istorija buvo nutrūkus, todėl senalietuvių įtaka gaivinant jaunalietuvių savimonę yra labai svarbi. Pranešėjas vylėsi, kad šis susitikimas ves trečiosios lietuvybės link.

 

Seimo narys Emanuelis Zingeris priminė, kad ateinančiais metais Lietuva ir Vilnius atstovaus savo kultūrai, o kartu ir daugelio kitų Lietuvoje gyvenančių tautų kultūrai. Lietuvai minint Abiejų Tautų įžadą būtų gražu, jeigu ir Lenkija žengtų šį žingsnį ir įrašytų šią dieną į minėtinų dienų sąrašą. Parlamentaras pastebėjo, kad ir dabar Europa yra suskilusi ir mums tenka apsispręsti, ar padėti Ukrainos, Gruzijos, Baltarusijos demokratams, nes jie dabar vadovaujasi tais principais, kuriais mes gyvenom.

 

Dr. Marekas J. Minakovskis (Marek J. Minakowski) pranešime „Kur dingo senalietuviai?“ vartoja prof. dr. A. Bumblausko „senalietuvių“ terminą ir taiko jį tiems, kurie nesutiko su Žečpospolitos piliečių padalijimu pagal kalbinius požymius. Prelegentas teigia, kad dešimties asmenų delegacija, kuri atvyko į Lietuvą, yra Didžiojo Seimo lietuvių narių palikuonys ir jis yra įgaliotas plačiau papasakoti apie tokius seimo narius kaip Karolis Radvila, Aleksandras Mykolas Sapiega, Ignas Potockis, Benediktas Karpis, aptarti jų ir jų palikuonių likimus. Prelegentas pastebi, kad domintis, kur dabar yra senalietuvių palikuonys, aiškėja, kad jų yra visame pasaulyje.

 

Doc. dr. Eligijaus Railos pranešime „Spalio 20-oji: kas, kam ir ką pasižadėjo?“ akcentuojama, kad konstitucija buvo Abiejų Tautų politinių, socialinių ir ūkinių reformų pasekmė. Prelegentas svarbia laiko tuometinę situaciją, be kurios suvokimo negalime aiškinti konstitucijos. Cituodamas patrioto B. Karpio kalbą, doc. dr. E. Raila pagrindiniu konstitucijos išskirtinumu laiko taikų jos priėmimą. Spalio 20 d. įžadas nedviprasmiškai teigė, kad Lietuva nėra provincija, ir jeigu lietuvių paramą konstitucijai galima laikyti nuolaida Lenkijai, tai aktas – nuolaida lietuviams. Pranešimo pabaigoje prelegentas aptaria įžado signatarų likimus, jų dalyvavimą sukilimuose.

 

Po visų konferencijos kalbų ir pranešimų diskusijose pasisakė konferenciją stebėję istorikai, vyko atviras dialogas tarp Didžiojo Seimo narių palikuonių delegacijos ir parlamentarų. Pirmoji iš istorikų pasisakė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Daktarė konstatavo, kad jau antrus metus nerimsta aistros dėl Gegužės 3 d. Konstitucijos palikimo, dar yra nuoskaudų ir ne visada galima šį procesą vertinti teigiamai, tačiau visuomenės supratime jau matomos pozityvios permainos. Šios dienos minėjimas yra ypač svarbus, nes Abiejų Tautų tarpusavio įžadas yra lyg naujas unijos aktas. Istorikė prašė įvertinti kelis konstitucijos priėmimo aspektus – agresijos iš išorės faktorių ir tautos supratingumą, kad tik sustiprėjusi valstybė gali būti atsvara tai agresijai.

 

Lietuvos istorijos instituto direktorius habil. dr. Alvydas Nikžentaitis konferencijos dalyvius ragino iš laiko perspektyvos pasižiūrėti, kokią vietą Lietuva užima Europoje. Skandinavija XIX–XX a. pasiekė, kad atskiros valstybės yra matomos kaip bendras regionas. Istorikas konstatuoja, kad dabartinis Lietuvos ir Lenkijos bendravimas yra kaip kaimynystėje esančių Vokietijos ir Prancūzijos bendravimas. O tam, kad mūsų santykiai taptų panašūs į šiaurinių kaimyninių valstybių santykius (Skandinavijos regioną), kurios ilgai kariavo su kaimynais tol, kol jų santykiai tapo draugiški, reikia, kad daugiau kartu veiktume, kad Lenkija skirtų daugiau dėmesio šių datų minėjimui ir imtųsi iniciatyvos tęsti šią gražią tradiciją, kuri prasidėjo Lietuvoje.

 

Lenkijos Didžiojo Seimo palikuonių delegacijos nariai teigė, kad neliks abejingi seimo nario E. Zingerio raginimui Lenkijoje spalio 20 d. įtraukti į atmintinų dienų sąrašą, ir pasiūlė siekti, kad ir Europos Parlamente spalio 20-oji būtų minėtina diena. Delegacijos nariai kvietė ne tik diskutuoti, o vykdyti bendrus projektus tam, kad Abiejų Tautų Respublika rastų atgarsį XXI amžiuje.

 

Seimo narys E. Zingeris reaguodamas į delegacijos pastabas pažadėjo, kad Lietuvoje Didžiojo Seimo paveldo instituto ar draugijos atsiradimas bus sukonkretintas, nes abi šalis domina akademinės žinios apie Rusijos politiką, konfederatų „detektyvą“.

 

Konferenciją užbaigė prof. dr. A. Bumblausko pasisakymas, kuriuo dar kartą akcentuota, kad tiek spalio 20 d. svarba, tiek ir Didžiojo Seimo lietuvių narių palikuonių dalyvavimas minėjime, padeda formuotis naujajai Lietuvos tapatybei, kuri perima tai, kas buvo naujojoje ir senojoje Lietuvoje. Profesorius teigė, kad Lietuva ir Lenkija sudaro regioną, be kurio draugiškų santykių negalimas stabilumas Europoje.

 

Galima pastebėti, kad pagrindinis šios proginės tarptautinės konferencijos tikslas buvo plėtoti glaudų bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Lenkijos, o renginio aktualumą visuomenei rodo žiniasklaidos dėmesys. Gaila, kad stokojant mokslinių pranešimų ir neatsižvelgiant į suaktyvėjusias šiuo klausimu mokslines diskusijas bei istorikų išsakytas pastabas, kuriomis raginama siekti kuo platesnių šios srities tyrimų, buvo paviršutiniškai gilinamasi į įžado istorinę reikšmę ir akcentuojamas tik įžado aktualumas kuriant draugiškus dvišalius santykius. Galima pasidžiaugti Didžiojo Seimo narių palikuonių delegacijos atvykimu, kuris pateikė išties sektiną pavyzdį, kaip reikia domėtis savo genealogija, protėvių gyvenamąja epocha ir tomis žiniomis šviesti visuomenę, o istorikų bendruomenei belieka laukti žadėto dvišalio Didžiojo arba Ketverių metų Seimo paveldo instituto, kuriame bus plėtojama produktyvi mokslinė veikla.

 

Eglė BURBAITĖ