„Istorija“. Mokslo darbai. 80 tomas
Raimonda RAGAUSKIENĖ. „Cave canem“: žmogus ir šuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a.
Spausdinti

Straipsnį skiriu darniai su gamta sugyvenantiems Pijui, Jokūbui, Renatai ir Audriui Kaveckams iš Džiugonių (Šeduvos seniūnija, Radviliškio r.)

 

Anotacija. Straipsnis yra skirtas lietuviškoje istoriografijoje dar nenagrinėtai problemai – žmogaus ir šuns interakcijos XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aptarimui. Remiantis perspektyvios ir sparčiai besiplėtojančios gyvūnų istorijos paradigma, konkrečiai – holistine tyrimų nuostata, aiškinamasi, kokios šunų kategorijos ir veislės buvo paplitusios to meto Lietuvoje, koks buvo šių gyvūnų klasifikacijos pagrindas, kaip laikomi ir prižiūrimi įvairių kategorijų šunys. Turima lietuviška medžiaga lyginama su vakarietiška padėtimi. Duomenų analizė parodė, jog XVI a. visuomenės požiūris į šunis labai priklausė nuo luominės padėties. Visgi skirtingai negu kitos renesansinės kultūros šalys, tiek didikai, tiek ir žemesnio sluoksnio atstovai šunis vertino labai pragmatiškai, nebuvo kuriamas šuns kultas, kaip pvz., Italijoje.

 

Prasminiai žodžiai: XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, gyvūnų istorija, žmogaus ir šuns interakcija, šunų kategorijos.

 

Abstract. The aim of the article is to analyze the interaction between a human being and a dog in the Grand Duchy of Lithuania (the GDL) in the 16th century, the issue which has not been discussed in the Lithuanian historiography so far. On the basis of the prospective and rapidly developing paradigm of animal history in general and holistic research method in particular, the author aims to throw some light on the categories and breeds of dogs which were popular in Lithuania of that period, presents the basis for their classification and dwells upon the conditions under which dogs of different categories were kept and tended. The collected Lithuanian material was compared to that of Western countries. The analysis of the data indicated that the society’s attitude towards dogs depended upon people’s social status. However, differently from other Renaissance culture countries, both Lithuanian noblemen and people of lower social status treated dogs in a rather pragmatic way; there was no dog cult as, for example, in Italy.

 

Key words: the Grand Duchy of Lithuania in the 16th century, animal history, interaction between a human being and a dog, categories of dogs.

 

 

Įvadas

 

Visą žmogaus egzistavimo laikotarpį greta jo gyvena, jį lydi gyvūnai. Jie – mūsų maisto šaltinis, kasdieniai pagalbininkai, pirmiausia buityje, žemės ūkio darbuose, karuose ir medžioklėse, kaip naminiai gyvūnėliai laikomi namuose. Įvairios kultūros gyvūnams priskiria savitas reikšmes, o žmonių santykiai su jais kaip niekas kitas atskleidžia žmogiškos prigimties dalykus, išryškina individo ir didesnių grupių, socialinių sluoksnių kultūros ypatumus. Anot Ketlin Ketės (Kathleen Kete), monografijos apie naminius gyvūnėlius XIX a. Paryžiuje autorės, minėto laikotarpio Paryžių ir paryžiečius galime suprasti iš jų gyvūnėlių laikymo kultūros tendencijų. Mokesčiai, šunų kapinės, gyvūnų ligos ir veterinarijos duomenys – visa tai ryškiai atspindi laikmetį, parodo paprastų paryžiečių kultūrą – kai to meto buržuazija kalbėjo apie augintinius, kartu kalbėjo apie savo laikus ir apie pačius save[1]  . Pastaruoju metu besiplečianti „nežmogiškos“, ir konkrečiai gyvūnų istorijos tyrimų paradigma įvairina ir konkretina mūsų praeities suvokimą. Nustatyti žmogaus ir gyvūnų santykius atskiru istoriniu periodu, atskirose socialinėse grupėse tampa svarbu siekiant geriau pažinti tą laikotarpį ir visuomenę. Viena tokių istorijos suvokimą gilinančių gyvūnų istorijos temų – žmogaus ir bene geriausiai žmogų supančioje aplinkoje prisitaikiusio, jau tūkstančius metų jį lydinčio šuns santykiai.

 

 

1 il. Mozaika „Cave canem“ iš Pompėjos

 

„Cave canem“, arba „saugokis šuns“ – toks užrašas buvo įprastas Antikos laikais prie romėnų namų įėjimo. Dažnai prie šios inskripcijos puikuodavosi dantis iššiepusio, grandine pririšto sarginio šuns atvaizdas[2]. Šis tyrimas anaiptol nesiekia gąsdinti šunimis, atvirkščiai, norima geriau pažinti žmogui tiek nusipelniusį gyvūną konkrečiu istoriniu periodu ir per tarpusavio santykius papildyti žinias apie visuomenę. Pagrindinis straipsnio objektas yra žmogaus bei šuns sugyvenimas XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK, Lietuva) gyvūnų istorijos kontekste. Kiek leidžia šaltiniai, pasitelkus besiplečiančios gyvūnų istorijos nuostatas, straipsnyje 1) aptariama minėta tyrimų paradigma, svarbi metodologiniu požiūriu, konkrečiai – holistinis posūkis. Pristačius darbus gyvūnų tematika, norima išryškinti šiandienines pagrindines kryptis, atkreipti dėmesį į jų perspektyvumą lietuviškuose tyrimuose. Taip pat siekiama nustatyti: 2) kokie šunys ir kaip naudoti XVI a. Lietuvoje bei kokios buvo jų kainos; 3) koks buvo skirtingų luomų požiūris į šunis, bei 4) ištirti, ar to meto visuomenei buvo būdinga antropomorfizuojanti meilė šunims. Ankstyvųjų moderniųjų laikų pradžia tyrimui pasirinkta neatsitiktinai. Tik nuo šio laikotarpio jau įmanoma nagrinėti žmogaus ir gyvūnų santykius: XVI a. vienas pirmųjų periodų Lietuvos istorijoje, kuomet šaltinių stygius aptariamu aspektu santykinai mažiau varžantis, nors informacijos srautas dar nėra itin gausus. Duomenys tyrimui rinkti skirtingų grupių (rašytiniai ir ikonografiniai) bei įvairaus pobūdžio šaltiniuose (teisiniai, ekonominiai, epistoliografija, grožinė ir specializuota literatūra medžioklės tema).

 

Įvairūs žmogaus ir šuns interakcijos aspektai atskiru istoriniu periodu sulaukė nemažo dėmesio istoriografijoje[3]. Atmetus specifinę veterinarinę ir populiariąją literatūrą apie įvairias veisles, kurioje, beje, pasitaiko ir vertingos istorinės informacijos (deja, ne visuomet nurodomi šaltiniai), „šunų kultūros“ istoriografija skaičiuojama šimtais stambesnių ar smulkesnių mokslinių publikacijų. Roberto Baldvino (Robert Baldwin) duomenimis, iki 1992 m. vien angliškoje, vokiškoje ir prancūziškoje humanistikoje, tai yra istorijos, meno istorijos, folkloro, literatūros ir religijos tyrimuose, pasirodė 480 straipsnių ir studijų apie šunis. Vyrauja dvi tradicinės darbų kryptys: 1) šuns vaizdavimas mene[4] (taip pat literatūroje ir folklore[5]) ir jo simbolika. Antai, nustatytas šuns vaizdinio lankstumas ikonografijoje: greta jau žinomų reikšmių (ištikimybė, draugystė, žiaurumas, apetitas), šuo pasirinktas išreikšti „protą, vaizduotę ir atmintį“[6]; 2) šuns vaidmuo medžioklėse[7]. Pažymėtini integruoti biologiniai ir istoriniai šunų veislių tyrimai – jie pasitelkiami veisles registruojant Tarptautinėje kinologų federacijoje (FCI) kaip nacionalines, pvz., lenkų ogaras ar rusų borzaja, bei siekiant atkurti seniau buvusias veisles[8]. Naujausiuose gyvūnų istorijos dvasia parašytuose darbuose tiriamas žmogaus požiūris į šunis[9] ir šunų paveika žmogui[10], jų laikymas namuose[11] ar teisių apsauga. Pvz., dėmesio sulaukė XVI a. vid. – XVII a. populiarūs vakarietiškos visuomenės reginiai – jaučių ir meškų pjudymas šunimis, parodęs mūsų laikais sunkiai suvokiamą santykį su gyvūnais, to meto visuomenės žiaurumą[12]. Brutalią ankstyvųjų moderniųjų laikų miestų tikrovę epidemijų metu atskleidė Marko S. R. Dženerio (Mark S. R. Jenner) darbas. Šunys iš esmės buvę privilegijuoti gyvūnai – pasitelkęs antropologinį apibrėžimą, autorius juos įvardijo kaip „metoniminius žmones“ – per epidemijas jie greitai „virsdavo“ nusikaltėliais. Šunų gaudytojams, kaip pvz., per 1590 m. epidemiją Londone, drausta naikinti tik kilmingųjų šunis. Daroma išvada, jog taip kaip ir su socialine šunų diferenciacija, buvo bandoma išlaikyti socialinę tvarką per epidemijas[13].

 

Istoriniai tyrimai apie žmogaus ir šuns sugyvenimą ankstyvųjų moderniųjų laikų Lietuvoje nepasižymi kompleksiškumu ar gausa, dėl to ir nesugebėta lietuviško skaliko įregistruoti kaip nacionalinės veislės tarptautiniu mastu. Kol kas apskritai nėra darbų, kur šuo būtų pagrindinis tyrimo objektas ar ši tema bent kiek plačiau būtų aptarta socialinės istorijos kontekste. Šunys figūruoja gausiuose įvairaus lygio medžioklės tyrimuose. Dažniausiai tiesiog išvardijamos žinomos ar numanomos šunų veislės, su kuriomis medžiota Lietuvoje[14]. Nagrinėtos šunininkų tarnybos kai kurių valdovų dvaruose[15]. Remdamiesi Lietuvos Statutais, istorikai, kinologai ir gamtininkai ne itin sėkmingai bandė identifikuoti to meto medžioklinių šunų veisles[16]. Mokslinėje literatūroje funkcionuoja I-ojo Lietuvos Statuto leidėjų pateikti šunų veislių apibūdinimai[17]. Konkretūs XVI a. pab. valdovų medžiokliniai šunys vardyti lenkų autorių studijose[18]. Ši medžiaga kartojama ar papildoma vėlesniuose darbuose apie Žygimanto Augusto ar Stepono Batoro medžiokles[19]. Šunų klausimai liečiami menotyros darbuose. Išsamią studiją XVI a. Bžege (Šlionskas) pastatytai šuns skulptūrai platesniame socialiniame kontekste paskyrė Jakubas Pokora (Jakub Pokora). Šis autorius pateikė nemažai lietuviškos medžiagos[20]. Nagrinėti šunų vaizdiniai Vavelio pilies gobelenuose, jų reikšmės paskutiniojo Jogailaičio sarkofage ar balto mažo šunelio vieta Aleksandro Jogailaičio dvaro kultūroje[21]. Šuns vietą kultūroje apibrėžiantys reikšmingi darbai yra apie gyvūno vaizdavimą patarlėse, apie senuosius šuns įvardijimus, požiūrį į gyvūnų mirtį[22]. Lyginamuoju aspektu svarbūs archeologų ir etnologų tyrimai[23]. Visgi aiškėja, kad žmogaus ir šuns santykiai – dar nėra įprastos temos Lietuvos istoriografijoje, juo labiau savarankiškos, atliepiančios gyvūnų istorijos dvasią.

 

1. Gyvūnų istorija: tyrimų kryptys

 

Susidomėjimas gyvūnais, besikeičiančiu žmogaus požiūriu į aplinką (gamtą), žmogaus ir gyvūnų tarpusavio santykiais humanistinėse studijose turi gilias tradicijas: nuo filosofinių, dar antikinių apmąstymų, archeologinių, meno istorijos, etnografijos, filologinių tyrimų iki antropologinių darbų bei postmodernistinės „gyvūnų istorijos“. Istoriografinėje gausoje gyvūnų ar žmogaus ir gyvūnų santykio pristatymas skirtingas ir priklausė nuo vyraujančios istorinės sampratos. Postmodernistinėse studijose gal pernelyg kritiškai teigiama, jog gyvūnai praktiškai iki pat šių dienų buvo tylinti ir užmiršta istorijos dalis, jie dažniausiai nepastebėti tyrėjų, o jei ir pastebėti, tai, zoologijos aspektu, kaip medžioklės istorijos dalelė. Anot Erikos Fjudžes (Erica Fudge), gyvūnų istorija, permąstant gyvūnų vietą, vaidmenį ir jų supratimą istorijoje, atrandant naujus tyrimo kelius, iš esmės rašoma tik dabar[24]. Naujoji humanistika daugelį ankstyvųjų tyrimų, ypač iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, praktiškai „nurašo“, turint galvoje to meto rašymo tradicijas ir metodiką, iš jų kartais tiesiog a priori nesitikima nieko vertinga. Visgi šiandieninė paradigma nemažai skolinga ankstesniems tyrėjams.

 

Gyvūnų istorijos požiūriu svarbus lūžis įvyko XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje. Iki 5-ojo deš. pab. greta dominuojančių medžioklės, veislių istorijos temų[25], pradėtos nagrinėti tokios problemos kaip gyvūnų vaizdavimas mene, jų įvaizdis literatūroje, gyvūnų vieta religijoje (ritualuose), pasirodė keli socialinį kontekstą turintys bendresnio pobūdžio darbai ar tyrimai, skirti atskiroms gyvūnų kategorijoms istorijoje, pvz., šunims, katėms, beždžionėms[26]. Dėl archeologijos pasiekimų, daugiausiai nagrinėta gyvūnų vieta ir jų įvaizdis Antikos visuomenėse, pirmą kartą buvo paskelbta nemažai antikos laikmečiu sukurtų gyvūnų atvaizdų. Tyrimų lygis buvo skirtingas, dauguma darbų neišlaikė laiko išbandymo ir liko kaip XX a. pr. istoriografijos faktai. Kita vertus, keliolika šio periodo autorių (filologai ar meno istorikai Otas Keleris (Otto Keller), Rainhardas Paiperis (Reinhard Piper), Sidnis Deividas Markmanas (Sidney David Markman), Džordžas Dženisonas (George Jennison), Diksas Harvudas (Dix Harwood) ir kt.) vertinami kaip „klasikai“, o jų tyrimai, pirmiausia dėl faktografinės gausos, leidžiami iš naujo. Antai Dž. Dženisonas, vieno pirmųjų XX a. pr. duris lankytojams atvėrusio zoologijos sodo savininkas, surinko solidžią medžiagą apie gyvūnų panaudojimą senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje. Archeologijos šaltiniais besiremiantis S. D. Markmanas pasiekimas – senovės graikų žirgo atvaizdų datavimas. D. Harvudas literatūrologinėje studijoje atskleidė gyvūnų idėjos raidą nuo viduramžių iki XVIII a.: nuo viduramžių disputų apie gyvūnų sielą iki gyvūnų vaizdavimo Anglijos poezijos klasikoje. Jis, beje, vienas pirmųjų Anglijoje pasisakė prieš paplitusias medžiokles su skalikais.

 

Po Antrojo pasaulinio karo stiprėjant istorijos mokslo antropologizacijai, aplinkos (gamtos) ir gyvūnų istorija, palyginti su kitomis istorijos kryptimis, pvz., kasdienybės ar mentalitetų istorijos, sąlyginai stabtelėjo. Iš vienos pusės pastebimas kiekybinis tyrimų gausėjimas. Daugėjo publikacijų (6–8 deš. vid. pasirodė per 200 stambesnių darbų gyvūnų istorijos tematika)[27], plėtėsi gyvūnų vietos kultūroje samprata (naujos gyvūnų simbolikos prasmės, jų vaizdavimas folklore[28]), daugiau dėmesio kreipta į gyvūnų problemas socialinėje istorijoje (gyvūnų teisė, zoologijos sodai, veterinarijos istorija ar laidojimai[29]). Rašančiųjų gretas papildė tyrėjai iš Šiaurės bei Vidurio Europos – Sara Lilja (Saara Lilja, Helsinskis), Zoltanas Kadaras (Zoltán Kádár, Budapeštas), J. Pokora (Varšuva) ir kt.). Kita vertus, didžiosios dalies darbų klausimynas iš esmės liko nepakitęs, dominavo tradiciniai aprašomieji tyrimai, faktografinė istoriografija. Galima sakyti, kad šiuo laikotarpiu buvo ruošiama dirva būsimai gyvūnų istorijai. Kartu dėl antropocentriško istorijos suvokimo 8 deš. vid. šaipytasi iš dar vieno „istorikų žaisliuko“ (turint galvoje gyvūnus) socialinės istorijos tyrimams ir ironizuota, jog dabar belieka rašyti šunų istoriją[30].

 

Nuo 8 deš. vid. humanistikoje reiškėsi naujos kryptys, akcentuojančios subjektyviuosius istorijos aspektus, dėmesį „mažam žmogui“, atradusios moteris, etnines grupes, seksualines mažumas istorijoje. Kritikuota tradicinė, antropocentrinė istorijos – „mokslo apie žmones laike“ samprata, kaip neleidžianti atskleisti „realios praeities“, ir siūloma atsigręžti į kitas lygiavertes „nežmogiškas“ egzistavimo formas – ekofaktus (gyvūnai ir augalai) ar artefaktus (daiktai), naujai keliant klausimą – kas yra „žmogiška“ ir kas „ne žmogiška“. Anot Frensio Gudingo (Francis Gooding), bet kokios mūsų kaip žmonių charakteristikos yra neatskiriamos nuo gamtos: „žmogus visų pirma yra laukinis gyvūnas savo aplinkoje, kaip ir bet kurie kiti (net jei tas laukiniškumas traktuojamas kaip prijaukintas)“[31]. Taip pat aktyvėjo visuomeninė kova dėl gyvūnų teisių. Tai palankiai veikė besiformuojančią gyvūnų istoriją.

 

Tarp naujosios krypties šauklių buvo Keitas Tomas (Keith Tomas), tyręs aplinkos istoriją, analizavęs atropocentrinio požiūrio į pasaulį, žmogaus unikalumo pokyčius ir akcentavęs gyvūnų (kaip ir augalų) svarbą socialinėje istorijoje ir kultūroje[32]. Netruko atsirasti darbų, įkūnijančių gyvūnų istorijos nuostatas: gyvūnai juose tampa pagrindiniu analizės objektu, jie vertinami kaip svarbi kultūros ir intelektualinės istorijos dalis, pripažįstant ne tik žmogaus poveikį aplinkai (gyvūnams), bet ir jų įtaką (humans construct and are constructed by animals), pvz., arklių poveikis ekonomikai, gyvūnų svarba ankstyvųjų kino filmų gamyboje, jų paveika indėnų ir kolonistų gyvenimui[33]. Šios nuostatos realizuojamos gausėjančiuose tarpdisciplininiuose tyrimuose. Naujos paradigmos dvasia rašoma apie gyvūnų globą, medžiokles, gyvūnus kaip simbolius ir jų įvaizdį mene bei kultūroje apskritai, įvairias su gyvūnais susijusias atrakcijas, jų sveikatą[34]. Platų teminį spektrą rodo Tarptautinės antrozoologijos organizacijos (ISAZ) kasmetinių konferencijų pranešimai, pvz., „Naminių gyvūnėlių laidotuvių Japonijoje socioistorinė raida (E. Veldkamp, 2007)“, „Gyvūnų pavidalo namų dvasių reikšmė istorijoje (R. Mitchell, 2008)“; „Asilo vaizdavimas senovės Graikijos ir Romos autorių darbuose (J. Shelton, 2008)“ ar „Amerikiečių „šunų terapija“ Antrajame pasauliniame kare: tipologija, vaidmenys ir žmonių priežiūra (H. Pycior, 2009)“[35].

 

Naująją istorijos paradigmą įkūnijančių darbų gausoje egzistuoja trys pagrindinės kryptys: intelektualinė, žmogiškoji ir holistinė[36]. Pirmojo požiūrio principus suformavo Džois E. Salisburi (Joyce E. Salisbury) ir Nona C. Flores (Nona C. Flores), pritaikę idėjų istorijos konceptą[37]. Nagrinėjama gyvūnų idėja, žmonių požiūris į juos įvairiais laikotarpiais, pvz., viduramžiais, aiškinantis krikščionybės įtaką požiūriui į gyvūnus. „Anglijos kiaulės istorijos“ autoriai Robertas Malkomsonas (Robert Malcolmson) ir Stefanos Mastoris (Stephanos Mastoris), atstovauja antrosios krypties tyrimams, pagrindžiantiems gyvūnų svarbą žmonių istorijos pažinimui. Jų nuomone, ignoruodami kasdienį gyvūnų buvimą praeityje, nepažinsime daugelio žmogaus gyvenimo aspektų[38]. Apjungiančios – holistinės gyvūnų istorijos atstovės Harietos Ritvo (Harriet Ritvo) ir K. Kete teigimu, dėmesys gyvūnams nušviečia ne tik žmogaus ir gyvūnų santykius, bet ir santykius tarp skirtingų žmonių grupių. Gyvūnai iš žmonių paliktų šaltinių „pasakoja“ apie žmones kaip vienus iš gyvūnų[39]. Taigi šiandieninė „gyvūnų istorija“ siekia naujai įvertinti istoriją, joje gyvūnai ir žmonės nebeegzistuoja atskirose realybėse, gamta ir kultūra yra lygios ir pripažįstama, kad ir gyvūnai, ne tik žmonės, keitė istoriją.

 

2. Šunų klasifikacija ir jų vertė XVI a. LDK

 

Šunų klasifikacija – sudėtingas, istoriškai kitęs ir šiandien išliekantis sutartinis dalykas. Iki vėlyvųjų viduramžių Europoje laikytasi romėniškos klasifikacijos: šunys skirstyti į naminius, aviganius bei medžioklinius. Ankstyvųjų moderniųjų laikų pradžioje 1570 m. Džonas Kajus (Johnas Caius) klasifikavo naujai, išskirdamas medžioklinius (terjerai, skalikai, pėdsekiai, ieškantys (gazehound), greihaundai, spanieliai, seteriai ir vandens spanieliai); naminius (prijaukinti spanieliai bei skirti nusiraminimui (comforters)) ir sarginius (aviganiai, mastifai bei anglų dogai (bandogges)[40]. Dar po dviejų šimtų metų – 1700 m. Karlas Linėjus išvardijo jau 35 šunų veisles, tačiau apie 400 šiandien FCI pripažintų veislių, 8–10 platesnių grupių bei 3 kategorijos susiformavo tik XX a.[41] Lietuvoje šunys pradėti skirstyti viduramžiais, tačiau ankstyvieji duomenys labai nekonkretūs.

 

2.1. Ankstyviausios žinios apie šunų suskirstymą

 

Archeologų duomenimis, Lietuvos teritorijoje šunys žmogui tarnavo jau mezolito laikais. Daugelyje miškų neolito bendruomenių, taip pat ir visose Lietuvos teritorijoje buvusiose vidurio neolito gyvenvietėse archeologai aptinka šuns kaulų. Šuo, matyt, šiuo laikotarpiu talkino medžiotojams. Veikiausiai nemažai šunų laikyta XIII–XIV a. lietuvių visuomenėje, nors archeologų randami šių gyvūnų kaulai sudaro vos apie 1 proc. visų randamų naminių gyvūnų kaulų. Kernavės aukštutiniame mieste per 1998–2001 m. tyrinėjimus rasti šunų kaulai sudarė 1,07 proc. visų surinktų kaulų. Galima pritarti archeologams, jog tiek nedaug likusių kaulų rodo ne laikytų šunų kiekį, o tai, kad jie nebuvo vartojami maistui. Nugaišę greičiausiai užkasami už piliakalnių ir gyvenviečių. Bent daliai jų buvo lupamos odos, todėl ir išliko gyvūnų kaulai piliakalnių ir gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose[42].

 

Suprantama, apie to meto šunų grupes ir veisles sunku ką nors tiksliau pasakyti. Ne tiek daug informacijos pateikia pirmieji šunų paminėjimai šaltiniuose. Bene pirmasis šunis XIII a. baltų visuomenėje paminėjo Henrikas Latvis. Rašydamas apie baltų aukojimą dievams jis nurodė, kaip 1211–1212 m. apgultieji lybiai bei latviai, norėdami pasityčioti iš krikščionių, mėtė į juos „paaukotus šunis bei ožius“. XIV a. kryžiuočių metraštininkai Petras Dusburgietis ir be to dar poetas Mikalojus iš Jerošino konkrečiau pažymėjo, jog kartu su mirusiuoju prūsai degino jo medžioklinius šunis ir sakalus. Greičiausiai medžioklinius šunis turėjo galvoje P. Dusburgietis, pasakodamas apie 1317 m. lietuvių žygį, kurio metu miške „su visa šeimyna ir šunimis“ ieškota priešo kario brolio Albrechto iš Hageno. Vygandas Marburgietis šių šunų kategoriją kaip įkapes išskyrė Lietuvos kunigaikščio Kęstučio laidotuvėse 1382 m. rugpjūtį[43]. Šią informaciją kartojęs lenkų kronikininkas Janas Dlugošas patikslino, jog pagal seną pagonių paprotį kartu su kunigaikščio ginkluote bei žirgais buvo sudeginti ir geriausi bei puikiausi jo šunys[44].

 

Gausesnė informacija apie šunis Lietuvos didžiojo kunigaikščio (toliau – Ldk) Vytauto ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio Jogailos laikais – XIV a. pab. – XV a. pr. Abu valdovai buvo aistringi medžioklių mėgėjai ir savo dvaruose laikė medžioklinių šunų būrius[45]. Žinomi ir kai kurie skaičiai. 1389 m. išskirtinėje trijų vasaros mėnesių trukmės stovykloje Nepalomicuose prižiūrėti 35 Jogailos medžiokliniai šunys, kaip rezervas Mažojoje Lenkijoje tuomet medžiojusiam valdovui. Jei rezerve karalius paliko 30–40 medžioklinių šunų[46], tai jo šunidėse turėjo būti ne mažiau kaip 100 šių gyvūnų. Ldk Vytautas galėjo laikyti panašiai tiek šunų. Be to, atskirą šunų būrį Krokuvoje turėjo Lenkijos karalienė Jadvyga – pati valdovė nemedžiojo, šunys buvo skirti jos svečių ir dvariškių medžioklėms[47]. Daug medžioklinių šunų išlaikė aistringas medžiotojas Kazimieras Jogailaitis. Jo dvare šunis prižiūrėjo (šėrė) kai kurie iš Lietuvos kilęs jo tarnai, kurie taip pat valdovui virė valgį ir klojo lovą. Šunys, jų antkakliai ir prižiūrėtojai minimi ir valdovo sąskaitų knygose. Gyvūnų būta kitų LDK didikų šunidėse, antai 1470 m. Grodko pilyje jų laikė Švitrigailos našlė[48].

 

Šunų būriai buvo atnaujinami vietoje veisiamais šunimis, taip pat papildomi įvairiais būdais gautais iš užsienio. Išlikusioje XIV a. pab. – XV a. pr. Ldk Vytauto ir jo amžininkų korespondencijoje tarp didžiajam kunigaikščiui siųstų ir siunčiamų dovanų – ginklų, šarvų, žirgų, sakalų, vanagų, įvairių laukinių žvėrių – minimi medžiokliniai šunys[49]. Tokiomis dovanomis su Vakarų Europos valdovais keitėsi ir Jogaila, pvz., jam šunų siuntė Bavarijos kunigaikštis Henrikas IV[50]. Literatūroje dažnai kartojamas šaltiniais nepagrįstas, tačiau tikėtinas teiginys, jog Vytauto apgyvendinti totoriai atsivežė šiurkščiaplaukių kurtų ir ilgaplaukių skalikų[51]. Taigi aišku, jog XIV a. pab. – XV a. pr. į LDK keliavo nežinomų veislių medžiokliniai šunys iš Vokietijos ir kitų Europos kraštų, taip pat Rytų šalių.

 

Jogailos pajamų ir išlaidų knygose bene pirmą kartą įvardijamos konkretesnės šunų grupės. 1388–1420 m. medžioklėse naudoti šunys apibūdinami kaip „canes venatici“, siekiant atskirti nuo naminių šunų – „canes domestici“. Šiuo atveju naminiai reiškė ne kiemsargius, o dvare laikytus kambarinius (dekoratyvinius) šunis. Savo ruožtu medžiokliniai šunys klasifikuoti pagal paskirtį, arba atliekamą vaidmenį. Pirmuoju atveju išskirti šunys pagal žvėris, kuriuos medžiojo: medžioję elnius (canes ceruorum seu yelenie) ar meškas (canes ursini alias kurcze). Sąskaitose nurodytos dvi šunų veislės: kurtai (valteres), kadangi viduramžiais itin vertinti stiprūs kurtai, naudoti stambesnių žvėrių medžioklėse, sąskaitose kartais tai pažymėta (valteres valentes), taip pat Milano šunys (canes Mediolanenses). Juos prižiūrėjo iš LDK kilę šunininkai ir medžiokliai: lietuviai Timas, Kuzma (kurtus), Kočelis (kurčus), rusėnas Ivanas, Michačas (Milano)[52]. To meto korespondencijoje šunys grupuoti pagal vaidmenį medžioklėje: molosiniai šunys (mulosus canis) – tai turėjo būti pjudymui, žvėrių sulaikymui skirti stambūs, stiprūs šunys bei pėdsekiai (odoriferis seu vestigialibus)[53].

 

Taigi jau XIV a. pab. naudota šunų klasifikacija rodė platų jų, ypač medžioklinių, panaudojimą ir gausą. Visgi klasifikacija pernelyg supaprastinta ir kartu supainiota, o tai neleidžia tiksliau identifikuoti veislių ar išsiaiškinti, kurios buvo vietinės (aborigeninės).

 

2.2. Šunų veislės XVI a. LDK

 

XVI a. LDK šunų skirstymas praktiškai atkartoja viduramžišką grupavimą, todėl ne mažiau sudėtinga nustatyti konkretesnes veisles. I Lietuvos Statute (LS), XII skyriaus 12 straipsnyje išskirta 15 šunų (kategorijų, grupių ir veislių) bei jų kainos[54], II LS (XIII sk., 12 str.) irgi 15[55], o III LS (XIII sk. 12 str.) – 13[56]. Grupių skaičius skyrėsi to paties LS lotyniškame ir lenkiškame vertimuose, o jų mažėjimą lėmė ne veislių nykimas, o besiskirianti klasifikacija. LS nurodytos dvi pagrindinės šunų kategorijos: naminiai ir medžiokliniai šunys. Pirmieji: „кобел домовый“, „домовый брехун/latrator domesticus“, verčiant pažodžiui reikštų „naminį lojiką“[57]. Šiuo atveju galvoje turėti nuosavybę saugantys kiemsargiai. Likę šunys – medžiokliniai. „Canes venaticos“ išskirti Žygimanto Augusto dvaro pajamų ir išlaidų knygose, apie juos daugiausia informacijos ir kituose to meto šaltiniuose. Kaip ir anksčiau, medžiokliniai šunys apibūdinami pagal paskirtį, tai yra gyvūnus, kuriuos turėjo medžioti[58], arba atliekamą vaidmenį medžioklės metu[59].

 

1 lentelė

 

Šunų apibūdinimas ir jų kainos Lietuvos Statutuose

 

 

Eil. nr.

Pavadinimai

Įvardijimas (rusėn./lot./lenk.) ir vertė pagal I LS

Įvardijimas (rusėn./lot./lenk.) ir vertė pagal II LS

Įvardijimas (rusėn.) ir vertė pagal III LS

1.

Pėdsekys

следник

 

canis venaticus

 

slednik

 

12 kapų gr.

наследник

 

venatici secratoris

 

naslednik

 

6 rub. gr.

наследник

 

 

 

3 rub. gr.

2.

Skalikai

набрешник

 

canis odorisecus

 

nabrzeżnik

 

12 kapų gr.

набрехник зверинный

 

venatici latratoris

 

nabrzeznik

 

6 rub. gr.

набрешник

 

 

 

3 rub. gr.

3.

Bebrinis šuo

бобровый пес

 

canis castorum

 

 

12 kapų gr.

 

castoridis

 

bobrowyj pies

 

6 rub. gr.

бобровый пес

 

 

 

3 rub. gr.

4.

Kurtas

хорт

 

valter

 

chart

 

5 kapos gr.

 

veltri

 

chart

 

3 rub. gr.

хорт

 

 

 

3 kapos gr.

5.

Kurtas (meškašunis?)

курч

 

valter, dictus kurcz

 

kurcz

 

10 kapų gr.

 

vertagus

 

kurcz

 

3 rub. gr.

курч

 

 

 

3 kapos gr.

6.

Kurtas

 

(sakalinis)

хорт подсоколий

 

valter subfalconario

 

 

10 kapų gr.

хорт подсоколий

 

velter falconarii

 

chart podsokolyj

 

6 rub. gr.

хорт подсоколий

 

 

 

3 rub. gr.

7.

Naminis šuo

кобел домовый

 

latrator domesticus

 

kobiel

 

5 kapos gr.

домовый брехун

 

domestici vulgaris

 

domowyj brechun

 

3 rub. gr.

домовый брехун

 

 

 

3 kapos gr.

8.

Medžioklinė laika?

узлайник

 

canis vzlaijnyk

 

zlaijnik

 

3 kapos gr.

узлайник

 

zlaynik

 

 

3 kapos gr.

узлайник

 

 

 

3 kapos gr.

9.

Skalikas (vietinis)

огар

 

ohar

 

ogarz

 

3 kapos gr.

огар

 

brache seu leporarii sagacis

 

ogarz

 

3 kapos gr.

 

 

 

10.

Vižlas (kiškiams ir kitiems žvėrims medžioti)

выжл заечый, звериный

 

odorisecus ad lepores

 

 

3 kapos gr.

выжл

 

ogarz minoris, wyzel

 

wyzl

 

3 kapos gr.

выжл

 

 

 

2 kapos gr.

11.

Milano šuo

меделянский пес

 

mediolanensis

 

medialanski pies

 

12 rub. gr.

меделянский пес

 

Magdalanensis

 

Medulanski pies

 

6 rub. gr.

меделянский пес

 

 

 

3 rub. gr.

12.

Medžioklinis šuo (briedinis)

ласявый

 

lyahawy

 

 

12 rub. gr.

 

 

 

 

 

 

13.

Varovai, guitynių šunys

обточный

 

obthocznij

 

osocznyj

 

12 rub. gr.

обcочный

 

indagatoris alias osocznyj otocznyj

 

6 rub. gr.

обcочный

 

 

 

3 rub. gr.

14.

Sekikai? (iščeika)

щайка

 

sczayka

 

sczaika

 

3 kapos gr.

щайка под ястреба

 

accipitrini

 

szczayka pod iastrzębia

 

3 kapos gr.

щая

 

 

 

1,5 kapos gr.

15.

Pašūviniai

подстрелый

 

podstrelczi

 

potstrzelczyj

 

10 kapų gr.

подстрелный

 

 

potstrzelczyj pies

 

3 rub. gr.

подстрелчый

 

 

 

3 kapos gr.

16.

Bretanai

 

 

 

Britanici 6 rub. gr.

 

 

 

 

 

 

 

Pagal medžiojamus gyvūnus:

 

1. Bebriniai šunys: „бобровый пес/canis castorum“.

2. Šunys briedžiams medžioti: „ласявый“. Galbūt tai tie patys viduramžių šaltiniuose pažymėti šunys elniams medžioti (pvz., kurtų grupei priklausantys anglų dirhaundai). II ir III LS jie jau nebenurodyti, matyt, įjungti į kitas grupes.

 

Pagal atliekamą vaidmenį medžioklėje:

 

1. Skalikai (lojikai): „набрешник/canis odorisecus/nabrzeżnik“. Skalikų grupės šunys, panašiai kaip ir naminis šuo apibūdinti pagal svarbiausią savybę – skalijimą vejant ar suradus žvėrį. Tai turėjo būti skalikai mažesniems žvėrims – lapėms, kiškiams medžioti.

2. Pėdsekiai: „следник/canis venaticus/slednik“. Irgi skalikų grupei priklausantys, leidžiami susekti žvėrį pagal kraujo pėdsaką ir pranešti apie jį lojimu (Šv. Huberto skalikų, basetų pirmtakai).

3. Varovai, guitynių šunys („обточный/osocznyj“)[60]. Stambūs šunys, leisti sulaikyti žvėris, juos įvyti į tinklus.

4. Sekikai: „щайка под ястреба/accipitrini/szczayka pod jastrzębia“. Greičiausiai paukštiniai šunys, medžioję kartu su sakalais.

5. Pašūviniai: „подстрелый/podstrelczyj“. Naudojami paukščių medžioklėse, turėję surasti pašautą paukštį. Greičiausiai čia tie patys šunys, kitur vadinami „canes liegawy“[61].

 

Išskiriamos šunų grupės ir veislės:

 

1. Kurtai: „хорт/valter/chart“. Šaltiniuose randami jų apibūdinimai atitinka šiandieninių kurtų ypatybes – aukšti, liauni, labai greiti[62] (borzaja tipo kurtai, greihaundai).

2. Kurtai (sakaliniai): „хорт подсоколий/valter subfalconari/ chart podsokolyj“, platesnėse, atvirose vietose medžioti pritaikyti šunys.

3. Vižlai kiškiams ir kitiems žvėrims medžioti: „выжл заечый/odorisecus ad lepores“. Neabejotinai vengrų vižlai (vengrų k. „vyzsla“ reiškia ieškoti, atnešti), kuriuos naudojo medžiojant su sakalais. Pagal apibūdinimą, mažesni už ogarą. Paskirtį aiškina to meto posakis: „Ogaras veja, vižlas randa“[63].

4. Milano šuo: „меделянский пес/mediolanensis/medialanski pies“. Šiandien nebeegzistuojanti stambi, molosinio tipo šunų veislė. Viena iš stambesnių veislių, pasižymėjo didele galva, lygiu kailiu ir plokščiu snukiu, primenančiu buldogą. Šie šunys, kaip manoma, kilę iš senovės asirų ir egiptiečių guitynių šunų, atkeliavę į Graikiją, vėliau Apeninų pusiasalį, o iš ten paplito visoje Europoje. Sprendžiant iš pavadinimo, į LDK, kaip ir Lenkiją, ši veislė viduramžiais atkeliavo iš Milano. Rusijoje Milano šunys gyvavo iki XIX a. pab. ir buvo naudojami meškų pjudymui[64]. Tikėtinai Milano šunys pavaizduoti XVI–XVII a. graviūrose iš buvusių Pavlikovskių bibliotekos Lvove rinkinių[65].

 

 

2 il. Meškos medžioklė

 

5. Bretanai: „britanici“. Dėl šių šunų identifikacijos nėra bendros nuomonės. Vieni laikosi požiūrio, jog tai buvo dideli, stambaus sudėjimo (molosinio tipo) medžiokliniai šunys iš Bretanės pusiasalio (Prancūzija), naudoti elnių, šernų, vilkų medžioklėse ir paplitę Europoje nuo XIV a. Pvz., šiandieninių Bretanės grifonų pirmtakai. Yra ir kita nuomonė, kuomet bretanai laikomi Anglijos šunimis. Tokį jų apibūdinimą 1570 m. pasiūlė jau minėtas Dž. Kajus, bretanų šunimis vadinęs visus anglų ir škotų šunis. Tikėtinai bretanas pavaizduotas Andreaso Magerstado (Andreas Magerstad) pagal Matiaso Čviceko (Mathias Czwicek, 1601–1654) tapytame Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo Vazos portrete su šunimi (Suomijos nacionalinis muziejus, Helsinkis)[66].

 

 

3 il. A. Magerstad, Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo Vazos (1611–1632) portreto fragmentas, vaizduojantis tikėtinai bretaną

 

6. Medžioklinė laika: „узлайник/canis vzlaijnyk/zlaijnik“. Šį šunį identifikuoti su laika leistų Žygimanto Augusto sąskaitos, kur nurodoma, jog „wzlajniki“ naudoti medžioti stambius žvėris[67].

7. Skalikas (vietinis): „огар/ohar/ogarz“. Pavadinimas kilęs iš vengrų kalbos žodžio „agár“, reiškiančio kurtą[68]. XVI a. pab. šie šunys priskirti prie skalikų grupės ir III LS nebeminimi.

8. „Kurcz“: „курч/valter, dictus kurcz“. Šiandien nebeegzistuojančios veislės identifikacija problemiška. Sprendžiant iš minėtų Jogailos dvaro sąskaitų, šis šuo medžiojo meškas, taigi buvo stambus molosas. Kiek kitokių žinių teikia Šv. Romos imperijos pasiuntinio Sigizmundo Herberšteino pasakojimas apie Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Ivanovičiaus medžioklę 1517 m. prie Maskvos. Jis išskyrė tuomet kiškių medžioklėje naudotus trijų grupių šunis: molosinius „molossi“, pėdsekius „odoriferi“ ir taip pat kurčus „kurtzi“, persekiojusius kiškius: „jie labai gražūs, su gauruotomis ausimis ir uodegomis, paprastai drąsūs, tačiau netinkantys persekioti ir vyti ilgus atstumus“[69]. Dviejuose šaltiniuose nurodomi nelabai suderinami dalykai: vienur jie meškų medžiotojai, o kitur kiškių persekiotojai[70]. Dėl tokio dvilypumo pastarojo meto rusų autoriai linkę kurčą laikyti aborigeniniu „borzaja“ tipo „kurtu“, pritaikytu medžioti miškingose vietovėse[71]. Lenkų autorių pastebėjimu, „kurcz“ reiškė medžioklinį šunį, „skaliko (ogarz) ir naminio šuns (kundiel), ar bretanų ir kurto mišrūną“[72]. Pridursiu, jog šie šunys minimi tik lietuviškuose, maskvėniškuose ir lenkiškuose šaltiniuose ir galėjo būti vietinė veislė, mišrūnas.

 

LS šunų skirstymas praktiškai naudotas gyvenime. Pvz., tais pačiais pavadinimais grupuoti Žygimanto Augusto medžiokliniai šunys neišlikusiame rejestre. 1572 m. rugsėjo 29 d. Plocke Ona Jogailaitė kvitavo Žygimanto Augusto turto, tuo metu saugoto Tikotine ir Knišine, perėmimą. Tarp daugelio daiktų nurodytas „JKM šunų rejestras: Milano, bretanai, pėdsekiai, skalikai, kurtai (medyolańskich, brytańskich, szledników, gończych, chartów)“[73].

 

Taigi LS ir kituose XVI a. LDK šaltiniuose šunys klasifikuoti pagal to meto sampratą, laikantis dar viduramžių tradicijos. Tiesa, Žygimanto Augusto bibliotekoje Vilniuje buvo tuo metu naujausia studija apie medžioklinius šunis – tai Blonduso Michaelio Angeluso (Blondus Michael Angelus), De canibus et venatione libellus, išleista Romoje, 1544 m.[74] Tačiau klasifikacijai rinktasi ankstesnė sistema. XVI a. antroje pusėje Vakarų Europoje pradėta taikyti nauja Dž. Kajuso (J. Caius) klasifikacija Lietuvoje irgi nenaudota, III LS išlaikytas ankstesnis skirstymas. Tikriausiai pagal šunų klasifikaciją mūsų protėviai daugiau sekė maskvėniška, o ne vakarietiška tradicija. Pagal šiandieninį supratimą XVI a. Lietuvoje į vieną gretą sugrupuojamos šunų kategorijos, grupės, tipai, sekcijos ir veislės. Be to, kai kurios veislės jau nebeegzistuoja, galbūt buvo aborigeninės, šiandieninių šunų pirmtakai. Visa tai labai apsunkina tikslesnę identifikaciją. Viena aišku, jog Lietuvoje naudota labai įvairių medžioklinių šunų. Dominavo skalikai (pėdsekiai, skalikai (lojikai), varovai, taip pat šiaurės medžiokliniai šunys (laikos) – šiandieninės 5–6 FCI grupės šunys, turėta nemažai kurtų (kurtai, kurtai sakaliniai, kurčai?) – 10 grupė, urvinių – 4 grupė, paukštinių (pašūviniai, sekikai) – 7–8 grupės, išlaikyti stambūs molosinio tipo šunys – 2 grupė. Tie patys šunų įvardijimai sutinkami ir kituose to meto šaltiniuose. Kita vertus, klasifikacija itin praktiška – skirstyti tik kiemsargiai ir medžiokliniai šunys. Kitų šaltinių tyrimas parodė, kad XVI a. LDK privilegijuoto luomo atstovai sekė Europos madomis ir savo dvaruose laikė kambarinius (dekoratyvinius) šunis, tačiau į LS jie nepateko, nes buvo reti, skirti tik aukščiausio sluoksnio (daugiausia moterų) pramogai.

 

2.3. Šunų kainos

 

Kaip visais laikais, taip ir XVI a. geras, veislinis šuo buvo vertinamas, juolab visuomenėje, kur medžioklė užėmė vis dar svarbią vietą. Kaip matyti iš 1 lentelės, labiausiai vertinti stambius žvėris medžioję šunys (nuo 12 rub. gr. iki 10 kapų gr.), labiau paplitę kurtai kainavo 20–50 proc. mažiau (nuo 5 iki 10 kapų gr.). Neturėtų stebinti palyginti aukšta kiemsargio kaina (5 kapos gr.) – jie buvo vieni svarbiausių nekilnojamojo turto sargų. Smulkius žvėris medžioję skalikai ir kurtai, kaip ir dalis paukštinių, vertinti mažiausiai – 3 kapomis gr. XVI a. šunų rinkoje kainos krito. Visi I–II LS paminėti šunys III LS laikais (1588 m.) kainavo jau per pusę ar net 3 kartus mažiau. Stabili išliko tik medžioklinių laikų vertė.

 

Geriausiai šunų vertė matyti lyginant jų kainas su naminių gyvulių kainomis. Antai, darbinis arklys 1529 m. LS įvertintas 10 kapų gr., o kumelė – 5 kapomis gr., jautis – 50 gr., karvė – 30 gr., kiaulė – 15 gr., avis – 12 gr., ožka – 6 gr. Naminiai paukščiai kainavo nuo 6 gr. iki 1 gr. Išskirtiniai buvę retieji paukščiai: gulbės – 10 kapų gr., povai – 3 kapos gr. ir pan., nekalbant apie medžioklinius paukščius (sakalus, suopius, vanagus), kurių vertė buvo panaši į šunų ar net juos lenkė[75]. Didžiulė šunų, ypač medžioklinių vertė rodo, jog šunininkystė ar medžioklė su šunimis – pramogos, XVI a. LDK prieinamos anaiptol ne kiekvienam, tik luominės visuomenės viršūnėje stovėjusiems asmenims. Tačiau tokios kainos nebuvo kažkas išskirtina, pvz., Karolingų imperijoje VIII a. kiemsargio kaina (12 denarų) prilygo karvės ir avies vertei (12–15 denarų). Tuo tarpu svarbiausi gyvuliai ūkyje ar kare vertinti žymiai daugiau: jautis kainavo nuo 24 iki 108 denarų, žirgas – nuo 24 iki 360 denarų, o kalavijas – 60 denarų[76]. Lietuvoje ginklų ir gerų žirgų kainos XVI a. gerokai pranoko medžioklinių šunų vertę.

 

3. Kambariniai (dekoratyviniai) šunys XVI a. LDK valdančiųjų dvaruose

 

Didžiausias galimybes išlaikyti šunis turėjo Lietuvos valdovai ir bajorija, ypač didikai. Šunys buvo neatskiriami visų XVI a. Gediminaičių dinastijos atstovų ar pirmųjų elekcinių valdovų – Stepono Batoro bei Zigmanto Vazos, taip pat žymiausių didikų, tokių kaip Radvilos, Chodkevičiai ir kt., palydovai. Jie nesitraukė nuo savo ponų nei namuose, nei kelionėse, nei juo labiau medžioklėse. Šaltinių analizė rodo, jog XVI a. Lietuvos privilegijuotųjų luomui priklausiusių asmenų dvaruose buvo laikomi visų trijų šiandien pripažįstamų kategorijų šunys: kambariniai (dekoratyviniai), medžiokliniai bei sarginiai. Būta ir paprastų, neveislinių naminių šunų, tačiau apie juos išliko nedaug informacijos.

 

3.1. Kambariniai (dekoratyviniai) šunys Europoje renesanso laikais

 

Paprotys privilegijuotos visuomenės dvaruose laikyti kambarinius šunis gyvavo dar senovės Egipte, Graikijoje, Romoje. Paprastai nedideli, kad gerai jaustųsi ant rankų, šuneliai neatliko jokių darbinių funkcijų, nebent galėjo naikinti šeimininko blusas, jie tiesiog buvo kambariniai gyvūnėliai – draugiški kompanionai, mados aksesuarai, rodę šeimininko svarbą. Antikoje šie gyvūnėliai neatsiejami turtingųjų vaikų naminiai draugai – Pompėjoje rastas berniuko kūnas su mažu šuneliu, taip pat išliko mažus vaikus ir šunelius vaizduojančios mozaikos. Kambariniai šunys gerokai primiršti viduramžių Europos visuomenėje, negana to, juos ar kates laikę žemesnio sluoksnio asmenys priskirti raganų kategorijai. Tokio požiūrio priežastys kelios: antropocentrinis pasaulio supratimas, tikint nemirtingą sielą turinčio žmogaus viršenybe; nemažas skurdas, neleidęs laikyti naminių gyvūnėlių, ar neigiamas šuns įvaizdis – Biblijoje šunys paminėti daugiau kaip 40 kartų ir paprastai negatyviai, kaip Kristaus persekiotojai, blogio įsikūnijimas. Tiesa, net ir nubrėžus griežtą ribą tarp žmogaus ir gyvūnų, kambariniai šuneliai nebuvo visiškai išguiti iš viduramžių dvarų. Jie bent retsykiais pasirodo ikonografijoje, kaip kai kurių Šventųjų, pvz., Šv. Dominyko ar Margaritos iš Kortono palydovai ar dvarų kasdienybės dalyviai. Antai Limburgo brolių (Nyderlandai) apie 1416 m. sukurtame kalendoriuje „Laiko knyga“ sausį vaizduojama 1388 m. šventė Berio kunigaikštystėje: prie šventinių stalų šokinėja kambariniai šuneliai, ėsdami maistą iš lėkščių, o svarbiausioje vietoje nutapytas mažas baltas šunytis, maitinamas tarno[77].

 

Tradicija laikyti naminius gyvūnus, tarp jų ir šunelius, atgimė XV–XVII a. pr. renesansinės kultūros šalyse. Jie tampa kasdienos palydovais valdančiųjų dvaruose ir turtingųjų miestiečių namuose. Ypač šis paprotys suklestėjo XVI–XVII a. Anglijos miestuose, kur greta šuniukų imta laikyti kates, beždžionėles, vėžliukus, ūdras, triušius, voveres ar čiulbančius paukščius, tokius kaip kanarėlės, lakštingalos, dagiliai, vieversiai, čivyliai, papūgos, šarkos ir povai[78]. Tiesa, iki kambarinių šunelių laikymo manijos (XVIII a.) dar toli, o šeimos šuo dar netapo „gyvenimo modemu, kliše“, kaip kad XIX a. Paryžiuje[79], visgi reikšmė išaugo. Tą rodo įvairių atspalvių bišonų, volpinų, spanielių, mažųjų liūto šunų ir kt. vaizdai garsių Venecijos menininkų – Vitorės Karpačio (Vittore Carpaccio), Jakopo Basano (Jacopo Bassano), Paolo Kaliario (Paolo Caliari (Veronese)) bei Ticiano (Tiziano Vecelli), Nyderlandų mokyklos atstovo Jano van Eiko (Jan van Eyko), vokiečio Luko Kranacho (Lucas Cranach) vyresniojo ar Jozefo Hainco (Joseph Heintz) vyresniojo ir kt. kasdienio bei religinio gyvenimo scenose.

 

Maži šuniukai vaizduoti kaip simboliai. Vienur jie, kaip manoma, simbolizavo mokslą (V. Karpačio Šv. Augustino vizija, 1502–1508 ar Albrechto Diurerio graviūra „Šv. Jeronimas studijoje“, 1514), kitur – ištikimybę, jėgą, stiprumą ar geismą ir kūniškumą (Ticianas, Urbino Venera, 1538). Renesanso simbolika skiriasi nuo viduramžių primityvizmo, ji daug sudėtingesnė ir reikšmės ne visuomet pakankamai aiškios. Antai Ticiano „Berniukas su šunimis“ (apie 1565) iki šiol traktuojamas dvejopai: kontrastas tarp žindančios šunytį kalės ir berniuko su suaugusiu šunimi, vienų manymu, išreiškė idėją, kad gamta teikia jėgą, o menas – ugdo ir auklėja. Kitų manymu, vaikas tiesiog jaunojo vyno dievo Bacho personifikacija, todėl ir šunys greta jo ne maži, kaip būtų įprasta vaizduoti prie vaiko, bet dideli medžiokliniai[80]. Nesigilinant į reikšminius šuniukų simbolikos dalykus svarbu pažymėti, jog tokie darbai atspindėjo plačią tuomet laikytų kambarinių šunelių veislių įvairovę.

 

Svarbesni darbai vaizdavę šiuos gyvūnėlius ne kaip simbolius, o kaip konkrečią gyvenimo detalę – kartu su šeimininkais tapyti realiai gyvenę šunys. Pastebima tendencija mažus šuniukus tapyti greta mažesnių ir silpnesnių visuomenės atstovų. Kaip pavyzdys – J. Hainco vyresniojo visafigūris Šv. Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando II portretas, greta jo stovi valdovo neūžauga, už pavadėlio laikantis mažutį balkšvą šunelį. Kambariniai šuniukai tapo įprastomis pasiturinčių vyrų dovanomis žmonoms, diduomenės moterims ar vaikams[81]. Tai matyti iš daugelio to meto menininkų, vaizdavusių moteris ir vaikus su šuniukais, darbų (žr. 2 lentelę). Išimtinis Arundelio grafienės Aletėjos Talbot Hovard (1584–1654) Pauliaus Rubenso tapytas portretas (grupinė kompozicija, 1620), kur didikė pavaizduota glostanti ne mažą šunelį, o medžioklinį kurtą.

 

 

2 lentelė

  

Kambariniai (dekoratyviniai) šuniukai – XVI a. Europos moterų ir vaikų palydovai vaizduojamajame mene

Autorius, kūrinio pavadinimas, sukūrimo metai, saugojimo vieta

Autorius, kūrinio pavadinimas, sukūrimo metai, saugojimo vieta

Janas van Eikas (Jan van Eyk, 1395–1441), Giovani Arnolfini su žmona (1434), Nacionalinė galerija, Londonas

Ticianas (1488–1576), Berniukas su šunimis (apie 1565),

 

Boijmans Van Beuningen muziejus Roterdame

Žanas Pišorė (Jean Pichore, Miniatiūra, vaizduojanti Anne of Brittany (1477–1514), gaunančią iš Antoine Dufour rankraštį, šlovinantį žymias moteris (apie 1506), Musée Dobrée, Nantas, Prancūzija

Sofonisba Angisola (Sofonisba Anguissola, 1532–1625), Infantės Izabelė Klara Eugenia ir Katalina Mikela (1570)

Lukas Kranachas vyresn. (Lucas Cranach, 1472–1553), Saksonijos kunigaikštienė Kotryna Meklenburgietė (1514), Drezdeno nacionalinė meno galerija

Nežinomas dailininkas (britų mokykla) (1570–1575), Frensis Sidnei (Frances Sidney, Sasekso grafienė (1531–1589)

Jakopo Karuči (Jacopo Carucci (Jacopo Pontormo), (1494–1557), Portretas moters raudonais drabužiais (1532), Miesto meno institutas (Städelsches Kunstinstitut), Frankfurtas

Lavinija Fontana (1552–1614), Didikės portretas (apie 1580), Nacionalinio muziejaus Vašingtone „Moterys mene“ kolekcija

Hansas Holbeinas jaun. (Hans Holbein, 1497/8–1543), Anglijos karalienės Elžbieta iš Jorko (1466–1503) ir Džeinė Seimūr (Jane Seymour, 1508–1537), Vaitholo (Whitehall) rūmų sieninė tapyba (apie 1537), Londonas

Sofonisba Angisola (Sofonisba Anguissola, 1532–1625), Trys vaikai su šunimi, (apie 1570–1590)

Ticianas (1488–1576), Urbino kunigaikštienė Eleonora Gonzaga (1493–1550) (1536–1537), Uficių galerija (Galleria degli Uffizi), Florencija

Jeronimas Kustodis (Hieronimo Custodis, mirė 1593), Elžbieta Bridžes-Kenedi (Elizabeth Brydges-Kennedy, 1578–1617), (1589)

Ticianas (1488–1576), Urbino Venera (1538), Uficių galerija (Galleria degli Uffizi), Florencija

Raulandas Lokei (Rowland Lockey, apie 1565–1616), Tomo Moro šeima pagal Hansą Holbeiną jaun. (1592), Vakarų Jorkšyras, Anglija (Nostell Priory, Nr. Wakefield, West Yorkshire)

Ticianas (1488–1576), Klarisa Stroci (Clarice Strozzi, 1542), privati kolekcija

Nežinomas dailininkas, (apie 1599–1600), Elžbieta Vernon, Sauthemptono grafienė (1572–1655).

Baltramiejus Paserotis (Bartolomeo Passerotti, 1529–1592), Dama su šuneliu, XVI a. vid., Cesenos santaupų ir paskolų Antikinio meno galerija (La Galleria dei dipinti antichi della di Risparmio di Cesena)

Jozefas Haincas vyresn. (Jozeph Heintz, (1564–1609), Erchercogienė Marija Ana fon Bajern (Marija Anna von Bayern, 1574–1616) (1604) Vienos meno istorijos muziejus

Erkiulis-Pranciškus, Anžu ir Brabanto kunigaikštis (1555–1584) Fransua Kluė (François Clouet) apie 1556–1558

Robertas Pykas vyresn. (Robert Peake, apie 1551–1619), Ledi Arabela Stiuart, apie (1577–1615), (1605)

Hansas Evortas (Hans Eworth, 1558), Ispanijos karalius Pilypas (1527–1598) ir jo antroji žmona Marija Tiudor (1516–1558)

Jokūbas van Dortas (Jacob van Doort, 1590–1629), Ulrikas, Danijos princas (1611–1633) (apie 1615)

Sofonisba Angisola (Sofonisba Anguissola, 1532–1625), Menininkės šeima: tėvas Amilkarė (Amilkare), sesuo Minerva ir brolis Asdrubalė (Asdrubale, 1558), Nivos miesto tapybos rinkinys, Nivas (Nivaa, Nivaagaards Malerisamling)

Danielis Mytensas vyresn. (Daniel Mytens, apie 1590–1647/48), Mary Feilding, Arrano grafienė (1613–1638), (apie 1620)

Štimeris Tobiasas (Stimmer Tobias, 1539–1584), Elžbietos Lochman portretas (1564) Bazelio meno muziejus

Antonis van Deikas (Anthony van Dyck, 1599–1641), Anglijos karaliaus Karolio I vaikai (1637)

 

Lentelė sudaryta pagal: aiwaz.net/panopticon/titian/gc207p3; org/wiki/Vaizdas:Joseph_Heintz; Fernandez, A. Lavinia Fontana Zappi (1552–1614), portraitsociety.org/ceciliabeaux/archives/fontana; dc.about.com/od/photosofmuseums; humanitiesweb.org/human.php; titian-tizianovecellio.org/Portrait-of-Eleonora-Gonzaga-della-Rovere; org/wiki/Lucas_Cranach_the_Elder; org/wiki/Hieronimo_Custodis; europicture.de/product_info.php/products_id; org/wiki/Rowland_Lockey; tudorplace.com.ar; bluffton.edu/womenartists/ch3(16-17c)/anguissola; weissgallery.com; eustonhall.co.uk/Euston/images/ [prisijungta 2010-02-03].

 

Panašios mažų šunelių su „mažais visuomenės nariais“ vaizdavimo tradicijos išliko XVII a. pr. Su tokiu gyvūnėliu vaikai vaizduoti Jokūbo Geritso Kuipo (Jacobo Gerritszo Cuypo, 1594–1652) darbe „Vaikai peizaže“ (1639) ar to paties autoriaus „Mergaitės su šuneliu“ portrete; Justo van Egmonto (1601–1674) tapytame Velso princo Karolio II kūdikystėje portrete su mažu spanieliu (1630). Antonis van Deikas (Anthony van Dyck, 1599–1641) Anglijos karaliaus Karolio I penkis vaikus įamžino mažų šunelių (spanielių) draugijoje. Tačiau keliuose darbuose, matyt, siekdamas parodyti vyriausiojo sūnaus paveldėtojo jėgą, dailininkas nutapė (1637) molosinio tipo, galbūt Milano šunį. Išskirtinis toks atvejis patvirtina bendrą taisyklę – maži šuniukai neatsiejami diduomenės vaikų kambariniai augintiniai.

 

Vyrų draugijoje kambarinių šunų vaidmenį atlikdavo jų išskirtiniai medžiokliniai šunys. Antai italų tapytojas Pjero dela Frančeska (Piero della Francesca) bažnytinėje freskoje Rimine (1451 m.) pavaizdavo du elegantiškus greihaundus – juodą ir baltą greta jų šeimininko, XV a. Rimino valdytojo Malatestos (Sigismondo Malatesta). Iš principo medžiokliniai šunys greihaundai buvo dažnai laikomi prabangioje dvarų aplinkoje kaip kambariniai gyvūnai. Freskoje vaizduojamą didiko šunų porą meno istorikai interpretuoja kaip ištikimybės simbolį, čia pat pažymint ir tai, jog jie įtikinamai pagrindžia išaugusią šių medžioklinių šunų vertę renesanso kasdienybėje[82]. Ne mažiau iškalbingas L. Kranacho vyresniojo tapytas Saksonijos kunigaikščio Henriko IV (Pamaldžiojo) portretas (1514, Drezdeno nacionalinė meno galerija). Kunigaikštis vaizduotas su baltu medžiokliniu šunimi, kaip jėgos ir vyriškumo simboliu. Jo žmonos portrete moteriškas kompanionas mažas šuniukas[83]. Analogiškai J. Hainco vyresniojo 1604 m. tapytuose portretuose: erchercogas Maksimilijonas Ernestas stovi greta didelio rusvo medžioklinio šuns (pointerio?), o ercherzogienė A. M. fon Bajern (M. A. von Bayern) – su miniatiūriniu pinčeriu.

 

Išskirtiniai kambarinių šunelių laikymo kontekste keli Europos diduomenės vyrų atvejai. Ko gero, neprilygstama Lenkijos ir Prancūzijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Henriko Valua (1551–1584) aistra mažiems kambariniams šuneliams. Prancūzijos dvare valdovas laikė apie 200 mažų šuniukų, ypač papilijonų ir mažųjų liūtų veislės. Per dieną tokiam būriui buvo išleidžiama apie 800 frankų suma, o prižiūrėti kiekvienam šunų aštuntukui buvo skirtas atskiras tarnas ir nešulinis arklys. Šis pomėgis laikytas besaikiu ir kritikuotas. Anot amžininkų, ir ankstesnieji valdovai išlaikė būrius, tačiau medžioklinių, praktiškai naudingų šunų, o kambariniais rūpinosi tik moterys aristokratės[84]. Henriko III aistra vertinta kaip dar vienas jo netradicinės lytinės orientacijos požymis. Kiek mažiau žinomas dviejų Anglijos diduomenės atstovų vaizdavimo kartu su kambariniais šuniukais istorinis kontekstas. Antai iš Džono Betes (John Bettes) vyresniojo (apie 1531–1570) tapyto barono Tomo Venvorto portreto (apie 1549, Londono nacionalinė portretų galerija) žvelgia valdingai nusiteikęs didikas, o portreto kamputyje nutapytas ant kilimo tupintis mažutis baltas šuniukas. Galbūt jis pasirinktas kaip kontrastas didiko povyzai, ar kaip ištikimybės, atsidavimo valdovei simbolis? Panašią prasmę, kaip manoma, turėjo baltas papilijonas prie Anglijos kanclerio Kristoferio Hatono (Christopher Hatton, 1540–1591) kojų Nikolo Hiliardžio (Nicholas Hilliard) miniatiūroje (1588–1591, Londonas, Britų galerija)[85]. Viena aišku, kad XVI a. vaizduoti vyrus kambarinių šunelių draugijoje buvo neįprasta ir tai geriausiu atveju turėjo simbolinę reikšmę.

 

3.2. Kambariniai šuneliai LDK

 

Europietiškos kambarinių šunelių laikymo tradicijos atsispindėjo XVI a. Lietuvos valdovų bei diduomenės dvaruose. Šių keturkojų bičiulių vienu ar kitu savo gyvenimo etapu turėjo praktiškai visi nagrinėjamo laikmečio valdovai ir didikai, tačiau duomenų apie juos – tiek rašytinių, tiek ikonografinių, išliko nedaug. Matyt, ne paskutinėje vietoje buvo nedidelis tokių šuniukų skaičius. Šaltinių analizė atskleidė tą pačią europietišką keturkojų bičiulių laikymo tendenciją: įprastai nedidelius šunelius turėjo moterys arba jie dovanoti valdovų ir didikų vaikams, vyrai privačioje erdvėje laikė elitinius medžioklinius šunis.

 

Būdamas karalaitis su pudeliu ar špicų tipo veislės šuniuku vardu Bieliku nesiskyrė Žygimantas Senasis (1467–1548). Tai ir vienas pirmųjų žinomų šuniukų vardų, kurį išsaugojo istorija[86]. Aistringa medžiotoja, žirgų bei šunų mylėtoja buvo karalienė Bona Sforca (Bona Sforza, 1494–1557)[87]. Tačiau nieko nebuvo žinoma apie jos kambarinius šunis. Karalienės korespondencija leidžia numanyti, kokios veislės šuniuką galėjo turėti ši Lietuvos valdovė. Koresponduodama su didžiuliu šunų gerbėju, Mantujos kunigaikščiu Fridriku Gonzaga, iš jo Bona Vilniuje 1534 m. kaip dovaną gavo „puikią kalytę“ ir tikėjosi panašių šunelių daugiau[88]. Kalytė neįvardyta kaip įprastai, medžiokliniu šunimi, todėl, tikėtina, priklausė dekoratyviniams šunims. Žinoma, jog F. Gonzaga itin mėgo maltos-bišonų tipo šunelius, su baltu bišonu, liečiančiu letenėle savo šeimininką, kunigaikštį 1529 m. pavaizdavo Ticianas[89]. Tad ir karalienei Mantujos valdovas galėjo padovanoti tokią bišonų veislės kalytę. Sprendžiant iš ikonografinės medžiagos, pirmojo Vazų dinastijos atstovo kambarinis draugas buvo mažasis papiljonų veislės šuo. Krokuvoje Vavelio pilyje saugomas dvejų metukų būsimojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos (1566–1632) portretas su šiuo šuniuku, kurį 1568 m. nutapė Švedijos dvaro tapytojas Janas Baptysta Utheris (Jan Baptysta Uther)[90]. Galbūt šunelis prisidėjo prie to, jog valdovas, kaip ir jo sesuo Ana Vazaitė, mylėjo gamtą, patys sodino ir prižiūrėjo retas gėlių ar vaismedžių rūšis[91].

 

 

4 il. Jan Baptysta Uther, Mažametis Zigmantas Vaza (1566–1632) su šuneliu (1568)

 

Sekdamos valdovų pavyzdžiu, kambarinius šunis dvaruose laikė Lietuvos didikės. Iš negausių pavyzdžių galima paminėti XVI a. pab. nežinomo menininko sukurtą paskutiniojo Livonijos ordino magistro Gotardo Ketlerio dukros, LDK maršalkos Alberto Stanislovo Radvilos žmonos Anos (1561–1610) portretą. Greta bemaž visafigūrio moters atvaizdo nutapytas ir ant stalo gulintis miniatiūrinis nykštukinį taksą primenantis šuniukas, kurį šeimininkė liečia ranka[92]. Apie XVI a. eilinių bajorių kambarinius šunelius neišliko duomenų. Sprendžiant iš faktų, jog XVII a. antroje pusėje Vilniaus miesto valdantysis elitas, sekdamas bajorija, jau laikė šios kategorijos, „žaidimui skirtų“ šunelių[93], galima manyti, kad XVI a. bajorės ir galbūt miestų valdančiojo elito narių žmonos džiaugėsi tokių keturkojų draugija. Bet tai tik prielaidos.

 

 

5 il. Nežinomo dailininko LDK maršalkienės Onos Ketlerytės Radvilienės portreto (XVI a. pab.) fragmentas, vaizduojantis greičiausiai nykštukinį taksą

 

Išskirtinis kambarinių šunelių laikymo kontekste Aleksandro Jogailaičio (1461–1506) šuns atvejis. Šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio, kaip manoma, pudelių veislės[94] numylėtinis, apskritai vienas pirmųjų žinomų kambarinių kategorijos šuniukų. Iš tiesų panašesnis ne į pudelį, bet į mažųjų liūtų ar Italijos volpino tipo veislės šunį, baltas nedidukas keturkojis pavaizduotas valdovo sekretoriaus, Plocko vyskupo Erazmo Cioleko „Pontifikalo“ (apie 1510 m.) miniatiūrose, perteikiančiose greičiausiai 1501 m. vykusią Aleksandro Jogailaičio intronizaciją ir jo vainikavimą[95]. Ne tiek ir svarbi tiksli šio šuns veislė, aišku viena, jog jo vaizdavimas miniatiūroje ramiai begulinčio bažnyčioje prie vainikuojamojo valdovo, tai yra ypatingos ceremonijos metu, rodo išties išskirtinę šuniuko padėtį dvare[96]. Ne mažiau reikšminga, jog tokio tipo šunelį laikė ne vaikas, netgi ne jaunuolis, o subrendęs vyras ir valdovas. Tačiau šiuo atveju, skirtingai nuo Heriko Valua pomėgio, toks keturkojis ir jo išskirtinis pavaizdavimas pabrėžė šios kategorijos šunelių retumą XVI a. pr. net ir valdovo dvare.

 

 

6 il. Plocko vyskupo Erazmo Cioleko „Pontifikalo“ (apie 1510 m.) miniatiūra su mažu šuneliu

 

Daugumos LDK valdančiųjų vyrų numylėtiniais tapdavo medžiokliniai šunys, kiek pakeitę paskirtį ir gyvenę greta savo šeimininkų rūmuose, o ne šunidėse. Bene geriausiai žinomi Žygimanto Augusto (1520–1572) kompanionai, jo medžiokliniai šunys Grifas ir Sibilė. Jie valdovą lydėjo ne tik medžioklėse, bet ir Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmuose[97]. Sprendžiant iš 1545 m. sąskaitų, privačioje Žygimanto Augusto erdvėje buvo 7 šunys. Valdovui tų metų gegužės 9 d. išvykus iš Vilniaus į Krokuvą, juos prižiūrėjo Davaina[98]. Tarp Stepono Batoro (1533–1586) mėgstamų šunų irgi medžiokliniai – Šmiga, Obručica, Horvatas ir Šukaj, kurie neretai laiką leisdavo valdovo kambariuose. Kaip aiškėja iš karo inžinieriaus Dominyko Ridolfino pasakojimo, Stepono Batoro medžiokliniai šunys laisvai bėgiojo Vilniaus Žemutinės pilies menėse. 1580 m. birželį, audiencijos rūmuose metu, D. Ridolfino atsitiktinai užmynė koją valdovo kurtui ir šuo truputį suinkštė. Kai po to inžinierius žengtelėjo į priekį, kad pagal paprotį pabučiuotų valdovui ranką, kurtas pašoko paskui jį ir įkando į blauzdą. Tai pamatęs valdovas atsistojo nuo krėslo ir taip smarkiai spyrė šuniui, kad šis visu ilgiu nukrito į menės vidurį[99]. Medžioklėmis nesižavėjęs Zigmantas Vaza brandžiame amžiuje mėgo spanielius. Su dvispalviu, rudai baltu greičiausiai vokiečių spanieliu raitas valdovas užfiksuotas Gripsholmo pilyje (Švedija) saugomame XVII a. pr. Peterio Paulo Rubenso tapytame imaginaciniame portrete. Tuo tarpu Vladislovo Vazos (1595–1648) mylimiausias buvo Milano šuo[100]. Žinomi ir kai kurių kitų vėlesnių valdovų turėti mylimi kambariniai šunys[101].

 

Apibendrinant kambarinių šuniukų laikymo XVI a. LDK visuomenėje tendencijos matyti, jog šis užsiėmimas buvo tik valdančiųjų privilegija. Skirtingai nuo Vakarų Europos, tokių keturkojų laikymo mada, matyt, dar nepasiekė Lietuvos miestų. Kaip ir kitur, diduomenės dvaruose mažus kambarinius šuniukus prižiūrėjo ir jais rūpinosi moterys ir vaikai. Vyrams kambarinių šunų funkcijas atlikdavo mylimi medžiokliniai šunys. Apskritai mažų šuniukų, greičiausiai dėl dar vyraujančio praktinio požiūrio, laikyta nedaug. Kambarinių šunelių mados lėtai skverbėsi į Lietuvą.

 

4. Medžiokliniai šunys XVI a. LDK

 

Medžioklės XVI a. LDK ekonominiu požiūriu jau buvo beprarandančios ankstesnę reikšmę. Nepaisant to, jos ne tik liko kaip vienas populiariausių privilegijuoto luomo atstovų užsiėmimų, bet ir tapo neatsiejamos nuo gyvenimo būdo, pabrėžiančios bajoriškumą. Medžioti mėgo beveik visi XVI a. Jogailaičių dinastijos atstovai. Nemažai laiko Merkinės, Punios, Birštono ir kitose giriose praleido Aleksandras Jogailaitis, šiam pomėgiui buvo atsidavę Žygimantas Senasis ir karalienė Bona. Lankydamasi Lietuvoje karališkoji pora medžioklėse praleisdavo po keletą savaičių du-tris kartus per metus. Mėgstamiausia medžioklių vieta buvo Rūdininkai, kur su šunimis medžioti stambūs žvėrys – meškos, briedžiai ir elniai. Kaip tikras Jogailos tradicijų tęsėjas pasirodė Žygimantas Augustas, buvęs vienas aistringiausių savo laikmečio medžiotojų. Amžininkai kalbėjo, jog išskirtinai medžioklėje 1546 m. valdovas LDK Belovežo, Beržtų, Alytaus, Varėnos, Valkininkų, Rūdininkų giriose praleido net 223 dienas. Nors tai ir neatspindi tikrovės, puikiai parodo medžioklės svarbą šio valdovo gyvenime. Jo dvare 1548–1572 m. medžioklių tarnyboje buvo apie 80 asmenų – 11 šaulių, 62 medžiotojai ir 7 meškininkai (lokininkai). Vienu metu prie karaliaus būdavo apie 20–30 su medžiokle susijusių asmenų[102]. Panašiai galima vertinti Stepono Batoro aistrą – „medžiojo visur, kur galėjo, ir visada, kada tik galėjo“. Tai palaikė valdovo sveikatą, nors 1586 m. pab. medžioklės prie Gardino netgi paspartino jo mirtį[103]. Šis užsiėmimas buvo didžiausias Vladislovo Vazos pomėgis, Varšuvos „Ogrodowy“ rezidencijoje pastatytas „domus venatoria“ su šunidėmis, arklidėmis ir paukštide[104].

 

Ne mažiau medžioti mėgo XVI a. Lietuvos bajorija – tiek didikai, tiek paprasti bajorai. Antai metraštyje pažymėta, jog 1585 m. medžioklės metu kunigaikštis Solomereckis sumedžiojo dešimt didelių briedžių ir aštuonis didelius šernus. Taip pat ir Vilniaus vaivada Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, dažniausiai medžiojęs Naliboko ar Derevnės giriose, labiausiai mėgo medžioti briedžius, nors kartais vis gaudavo valdovo leidimą medžioti stumbrus Belovežo girioje. Pasitelkęs sakalus ar vanagus, medžiojo laukines antis bei žąsis[105]. Toks pomėgis, be kita ko, padėjo daryti karjerą, patekti į valdovo ar didiko patronatą, lengvino bendravimą. Tuo metu valstiečiai dažniausiai brakonieriavo. O šunys buvo vieni pagrindinių visų rūšių medžioklių pagalbininkų, naudoti visose jų fazėse: sekant, vejant, pjudant ar užmušant žvėrį.

 

4.1. Laikomų medžioklinių šunų skaičius. Būrys ar pora?

 

Geri medžiokliniai šunys, kaip jau minėta, kainavo nemažai, tad aišku, ir laikomų jų skaičius priklausė nuo šeimininko turtinės padėties. Pernelyg didelės šunidės skurdino savininkus, anot J. Pokoros, pasitaikė, jog kai kuriuos tiesiog „šunys suvalgė“[106]. Problemų aiškinantis šunų skaičių kelia kai kurių terminų vartojimas. Šaltiniuose gyvūnai dažnai skaičiuoti vadinamosiomis „swory“. Šiandieniniuose lenkų kalbos žodynuose žodis „sfora“ verčiamas kaip šunų būrys, reiškiantis jų gausą. Tačiau tai tėra antroji šio žodžio reikšmė. Čekų kilmės žodis (svora, zwora, klamra) pirmiausia reiškia tos pačios veislės medžioklinių šunų porą, vediną ant vieno pasaitėlio, su sujungtais pavadėliais[107]. Kadangi medžiotojai vesdavosi iš karto ne po vieną, bet 2–3 ir daugiau porų, ilgainiui „swora“ imta vadinti būriu. „Poros“ reikšmę patikslina ir 1618 m. išleistas Jano Ostrorugo (Jan Ostroróg) darbas apie skalikus „O psiech gończych i myślistwie z niemi“. Autorius pažymėjo, jog į medžioklę geriausia vestis 12 porų skalikų, nebūtinai 16, o 20 porų – jau perdaug[108]. Vadinasi, kiškių medžioklėms buvo naudojama nuo 24 iki net 40 skalikų. Minimas šunų skaičius leidžia tvirtinti, jog LDK valdantieji, ypač XVI a. pab. – XVII a. pr., nepaisant nemažų šunų kainų, turėjo tikrai dideles šunides, kuriose keturkojai buvo skaičiuojami dešimtimis.

 

Deja, skirtingai nuo vėlesnių šimtmečių, neišliko XVI a. Lietuvos valdovų, didikų ar bajorų turėtų medžioklinių šunų sąrašų, nors tokie buvo sudaromi[109]. Turtingiausi to meto keturkojų mylėtojai Europoje laikė ne mažiau kaip po 100 medžioklinių šunų: apie 200 medžioklėms skirtų šunų buvo Prancūzijos valdovų šunidėse, o štai Mantujos kunigaikštis F. Gonzaga 1525 m. išlaikė 111 tokių šunų[110]. Atrodo, kad XVI a. Lietuvos valdovai galėjo būti panašių šunų būrių savininkai. Jau minėta, kad Jogaila šunidėse išlaikė ne mažiau 100 medžioklinių keturkojų. Panašiai ar kiek daugiau jų turėjo Aleksandras Jogailaitis, nes priežiūrai samdė tris grupes šunininkų (iš viso 18 žmonių)[111]. Taip pat Žygimanto Augusto šunis prižiūrėjo trys grupės šunininkų, tačiau šio valdovo šunidės, ko gero, buvo gausesnės negu jo dėdės. 1545 m. valdovui išvykus iš Vilniaus į Krokuvą, 7 karaliaus šunims per savaitę duotos 3 pintinės avižų, tai yra, vienam šuniui per savaitę tekdavo beveik pusė pintinės (0,43), o medžiokliniai šunys 1545–1546 m. gaudavo vidutiniškai 74 pintines avižų per savaitę[112]. Tad intensyviausiu medžioklės laikotarpiu valdovas laikė iki 140 šunų. Vilniuje viešėdamas bent jau skalikus laikė Steponas Batoras: 1580 m. kovą išmokėti pinigai medžioklinių sakalų ir skalikų priežiūrai[113].

 

 

7 il. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastas plokštinis figūrinis koklis su medžioklės scena (XVI a. pirma pusė), D. Steponavičienė, Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007, p. 171, 127 pav.

 

Neabejotinai dešimtimis skaičiuoti LDK didikų šunys, ypač skalikai. Tačiau konkretesnių skaičių apie juos stokojama. Dar mažiau žinių apie bajorų išlaikomų medžioklinių šunų skaičių. Nėra nei jų sąrašų, nei tokie šunys minimi inventoriuose, išlikę tik pavienės žinutės, dažniausiai teismo medžiagoje. Turtingiausieji galėjo lygiuotis į didikus, o smulkūs bajorai turėjo po keletą šios kategorijos šunų. Antai, 1586 m. Pamūšio dvaro žemėje medžioję Upytės žemės teisėjo medžioklis Valentas Šimaitis su kunigaikščiu Jonu Puzina turėjo būrį vižlų, bet medžioklės metu vieną jų pavogė Žemaitijos žemės raštininko Florijono Beinarto valdinys Petras Pacaitis[114].

 

Kai kurie priklausomi valstiečiai turėjo vieną kitą medžioklinį šunį, su kuriais medžiojo savo ponų giriose. Antai 1540 m. lapkritį Žemaitijos seniūno Jono Radvilos Mnisko kaimo (Minsko pav.) valstiečiai išsirengė į girią su šunimis medžioti voverių[115]. Ne veltui 1557 m. valakų nuostatuose draudžiant jiems medžioti valdovo miškuose pabrėžta, kad jie negali eiti į mišką su šautuvu, ietimi ar šunimi[116]. Aišku, ne kiekviena šeima, ypač dėl maisto stygiaus, buvo pajėgi išlaikyti ir vieną medžioklinį šunį. Jie turėjo padėti atiduoti duokles (pvz., bebrinę, kiauninę), nors greičiau laikyti brakonieriavimui. Tuo tikslu išsiruošdavo po kelis ir taip padidindavo turimų šunų skaičių. 1540 m. lapkritį kunigaikščio Jurgio Sluckio priklausomi Lotigolcų žmonės – seniūnas Grigorijus su valstiečiais ir šunimis medžiojo Žemaitijos seniūnui J. Radvilai priklausančioje girioje. Kadangi brakonierių laimikis buvo nemažas – sumedžioti 8 briedžiai ir 1 meška[117], jie turėjo vestis nemažai stambių šunų. Dėl to paties brakonieriavimo valstiečiai šunis skolindavosi vienas iš kito. Štai 1540 m. valdovo varovų Kurjanovičių ir Gardino girininko Petro Micutičiaus skunde pažymėta, jog su voginiu pagautas perlamiškis Judaška Verbinovičius medžiojo girioje šerną, kurį užsiundė dviem šunimis: vieną šunį, vardu Belanas, gavo iš perlamiškio Čiro Petrano, o kitą, vardu Širanas, iš perlamiškio Mardoso Gudavičiaus. O 1541 m. sausį valdovo girininko tarnautojas Apanasas Karpavičius pranešė apie neleistiną pono Mikalojaus Bakaliarovičiaus žmonių su šunimis medžioklę karaliaus girioje Gardino paviete. Į pilį buvo pristatytas užmuštas elnias ir du pagauti, medžiojančių nenuvyti (rusvas ir rudas) šunys. Panašūs įvykiai vyko 1556 m. sausį Birštono girioje. Jos girininkas Martynas Podskarbskis skundėsi miško prekes ruošiančių, būdose gyvenusių darbininkų bei vietinių daroma žala neleistinai medžiojant žvėris: pagavus Užubalių kaimo žmogų Motiejų Šibeiką su užmuštu šernu paaiškėjo, kad jį ieškoti kiaunių pasiėmė miško ruošėjų prižiūrėtojas Petras Kiemotis. Suradę šerną, bet neturėdami šautuvų, brakonieriai užleido šerną šunimis ir galiausiai pribaigė vėzdu[118].

 

Jau buvo pastebėta, jog XVI a. Lietuvos valdovų dvaruose sutinkamos visos tuomet naudotos ir LS išvardytos medžioklinių šunų grupės/veislės. Didikai korespondencijoje taip pat minėjo tuos pačius gyvūnus, ypač besirūpindami „sunkiasvoriais“ molosiniais šunimis – Milano ar bretanais. Paprastų bajorų dvareliuose laikyti skalikai ir kurtai. Pažymėtinas 1541 m. Gardino girininko Petro Micutos bylinėjimasis su ponios Jonienės Valavičienės tarnautoju Andriejumi dėl iš jo kiemo išvesto rudo skaliko[119]. Galbūt tai vienas ankstyvesniųjų lietuviškos skalikų veislės atstovų paminėjimų. Apie valstiečių naudotų medžioklinių šunų veisles konkrečių duomenų nepavyko aptikti, tačiau galima numanyti, kad jie laikė nedidelius, nebrangius, tačiau stiprius gyvūnus, galinčius medžioti, pvz., šernus. Tokios būtų medžioklinės laikos, taip pat skalikai ir neabejotinai mišrūnai. Apskritai menkai žinoma apie tuometinį požiūrį į veislių grynumą. Greičiausiai kaip ir kitose šalyse labiau nei eksterjeras, tuomet vertinti šunų medžiojimo gebėjimai, jų atliekamos funkcijos.

 

J. Ostrorugas savo darbe „Nomenklatura ogarów“ abėcėlės tvarka suregistravo 313 dviskiemenių tuomet Abiejų Tautų Respublikoje (daugiausia Lenkijoje) šunims duodamų vardų. Pastebėta, jog vardai šunims rinkti pagal jų charakterį arba atliekamas funkcijas. Pvz., skalikai (ogarai) įprastai vadinti vardais, reiškiančiais garsus – Grzmił, Zagraj ar Buffon, kurtai – greitį, šoklumą, „stirniškumą“ – Doskocz, Sokół, Sarna, Strzałka ir pan., didžiuosius, molosinius šunis vadinta aštriadančiais, kandžiais, vertikais, užpuolikais – Ostroząb, Ścinaj, Obal ar Rozbój; jau minėta, kad paukštiniams rinkti vardai pagal paukščius, kuriuos medžiojo[120]. Tokias pat LDK medžioklėse naudotų šunų vardų parinkimo tendencijas patvirtina šaltiniai. Antai, didikų Radvilų paukštiniai šunys vadinti Ptaseku ar Šamka, Milano šuo – Dudka, skalikai (ogarai) – Lyska ir Arfa. Gardino pavieto valdovo valdinys Motiejus Juodkaitis 1540 m. savo šunį, galbūt dėl kailio žvilgėjimo, vadino sabalu – Sobol[121]. Šunų vardai tiesiogiai priklausė nuo luomo kalbinės situacijos: gali būti, kad maždaug iki XVI a. 4-o deš. didikų ir bajorų šunys vadinti rusėniškai, o vėliau dėl sparčios polonizacijos jau gaudavo lenkiškus vardus[122]. Neaišku, kaip buvo šaukiami valstiečių medžiokliniai šunys, matyt, priklausomai nuo savininkų tautinės padėties – rusėniškai ir lietuviškai. Kaimyninėse šalyse situacija buvo paprastesnė: lenkai savo šunis, kaip minėta, šaukdavo lenkiškai, o maskvėnai – rusiškai. Antai carui Fiodorui Ivanovičiui (1584–1589) anglų pirklių padovanoti du Milano šunys buvo pavadinti – Smerdu (Смерд) ir Kvailiu (Дурак)[123].

 

4.2. Medžiokliniai šunys – prabangi dovana

 

Be abejo, valdovų ir bajorijos išlaikomų medžioklinių šunų skaičius, kaip ir jų įvairovė, nebuvo stabilus. Keturkojų būriai atnaujinami šunis veisiant vietoje, didinant būrį dovanotais gyvūnais, arba parsigabenant gerų veislių šuniukų iš užsienio. Nepasitaikė rasti to meto informacijos apie valdovų ir didikų parduodamus ar perkamus vidaus rinkoje šuniukus, jų tiesiog prašyta atsiųsti, atsidėkojant ne finansiškai, bet savo malone, siūloma pagalba ir pan. Medžiokliniai šunys didikams pirmiausia buvo malonės, padėkos ženklas. Dėl didelės vertės XVI a. šunys buvo laukiama dovana. Jais keisdavosi tarpusavyje valdovai, didikai, dovanodavo eiliniams bajorams, klientams. Antai 1505 m. spalį Krokuvoje kunigaikštis Mykolas Glinskis tuomet dar karalaičiui, jaunajam Žygimantui Senajam padovanojo šunų. Nors sąskaitose nenurodyta, kokie tai šunys (canes a ducis [G]lynski), galima spėti, jog buvo medžiokliniai. Medžioklinių šunų iš savo valdinių gaudavo Žygimantas Augustas. Kulmo vaivada Stanislavas Kostka 1546 m. sausį jam dovanojo laikų (canes wzlanniki), o juos atgabenusiam vaivados tarnui Makoveckiui už tai duota 6 auks. 1549 m. Krokuvos kaštelionas Janas Tarnovskis valdovui atsiuntė tuos pačius medžioklinius šunis (canes venaticos wzlainiki). Paskutiniajam Jogailaičiui medžioklinių šunų dovanojo jo svainis, aistringas medžioklis Mikalojus Radvila Rudasis. Steponas Batoras 1583 m. medžioklinių šunų, atskirai paminint dar ir bretanus, dovanų gavo iš Legnicos-Bžego kunigaikščio Jurgio II[124].

 

Dažnai šuneliais tarpusavyje keitėsi didikai. Savo sūnėnui, maršalkai Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis 1569 m. lapkritį pasiuntė „parinktus šunelius. Vyžlą vadina Ptaseku, vyžlę Šamka, Milano kalę – Dudka, bet patikėk Jūsų malonybe, jos šuniukai nugaišo“. 1572 m. savo kurtų šunelius dėdei dovanų nusiuntė ir M. K. Radvila Našlaitėlis[125]. Medžioklei skirtą kalę, greičiausiai kurtę ar skalikę, kurios sugebėjimų dar neišbandė ir nematė jos net kiškio besivejančios, būsimai žmonai Kotrynai Tenčinskai 1581 m. dovanojo Kristupas Radvila Perkūnas. Prieš tai Radvila didikei buvo pasiuntęs dar kelis medžioklinius šunyčius. 1578–1587 m. K. Radvilos Perkūno korespondencijoje su dėdėmis iš motinos pusės viena temų – medžiokliniai šunys. Kališo pakamaris Janas Ivinskis 1578 m. apgailestavo negalėdamas per K. Radvilos tarną Pavlovskį nusiųsti sūnėnui tokį medžioklinį šunį, kokio prašė, nors tikėjosi tai padaryti greitu laiku, o 1587 m. gerą kurtą ir vižlą sūnėnui atsiuntė kitas dėdė, Gniezno kaštelionas Kristupas Tomickis. 1596 m. pavasarį per medžioklę Trakų kaštelionienę Teodorą Pronską sužavėjo balta K. Radvilos Perkūno kurtė. Didikė primygtinai prašė tuometinio Vilniaus vaivados atsiųsti tokių šuniukų „labai reikalingi medžioklei“, o už tai žadėjo atsilyginti žvėriena[126]. Tuo tarpu Vilniaus vaivada 1597 m. savo tarnautojui rašė, kad gerai prižiūrėtų kurtus gautus iš Žemaitijos kašteliono.

 

Kaip minėta, šunys tapdavo padėkos ženklu klienteliniuose santykiuose. Išliko anekdotu virtęs pasakojimas, kaip tuometinio Trakų vaivados M. Radvilos Rudojo „gero šuns kiškiams medžioti“ prašė humanistas ispanas, teisininkas Petras Roizijus: „Ponas vaivada paklausė, kokio norėtų, ar vižlo, ar gal skaliko. Ispanas, tų žodžių nesuprasdamas, klausė, ką reiškia vižlas, o ką skalikas. Ponas vaivada paaiškino: „Ar JM nori tokio, kuris suranda, ar tokio, kuris vejasi?“ Ispanas atsakė: „Noriu tokio, kuris ir surastų, ir pavytų, nes būčiau tikras nevisprotis, jei laikyčiau du šunis dėl vieno niekingo kiškio“[127]. Šis pavyzdys reikšmingas ne tik šunų dovanojimo kontekste, bet ir paaiškina šunų grupių funkcijas.

 

Paprasti bajorai neturėjo galimybių dovanoti medžioklinius šunis. Jų sampratoje šie gyvūnai turėjo aiškią materialinę išraišką, todėl juos skolindavo, parduodavo arba, kaip ne kartą šaltiniuose fiksuota, tiesiog vogdavo. Štai 1540 m. vasarą valdovo bajoras Mikalojus Vyzga skundė kitą bajorą Motiejų, kad šis po metų atsiėmė jam duotą kurto šunytį. Motiejus teisme reikalavo už kurtą sumokėti, tačiau teismas nusprendė, kad šuo turi būti grąžintas M. Vyzgai, pagal ankstesnį tarpusavio susitarimą. Jau minėtas Valavičienės tarnautojas Andrejus 1541 m. gegužę išsivedęs girininko P. Micutos rudą skaliką, aiškino jį pagavęs laukuose ir žadėjo grąžinti. Tuo tarpu 1586 m. rudenį Ukmergės bajoras Motiejus Čivilis, pamatęs ant kelio iš Traupio miestelio į Raguvą vaikščiojančią balto plauko kurtę, ją pasigavo ir nusivežė. Paaiškėjo, jog šuo priklausė Ukmergės bajorui Mikalojui Grigaičiui, kuris kurtę pasiskolino iš kito bajoro Povilo Mažeikos ir už ją „draugystės papročiu“ sumokėjo 5 kapas gr. Medžiokliniai šunys tapdavo dvarų užpuolimų grobiu. 1555 m. lapkritį pažymėta, kad valdovo bajorui Jonui Sirutevičiui su pagalbininkais užpuolus bajoro Petro Fiodorovičiaus Panemunės dvarą, prievarta buvo paimtas jo kurtas, kurio nepavyko atsiimti ir pasivijus užpuoliką[128].

 

Brangių veislinių ir itin geros kokybės šunų LDK valdovai ir didikai gaudavo dovanų ir pirkdavo iš užsienio. Vienas dažniausių dovanotojų – aistringas medžiotojas ir veisėjas Prūsijos kunigaikštis. Jo pasiųstų šunų meškų medžioklėms, šunelių iš Ispanijos ar Anglijos gavo abu paskutinieji Jogailaičiai. Štai 1533 m. rugpjūtį Vilniuje tikėtasi sulaukti kunigaikščio žirgų ir šunų, tačiau jie į Vilniaus dvarą atkeliavo kiek vėluodami, rugsėjo 3 d. Tų pačių metų spalį Vilnių pasiekė dar du Žygimantui Senajam padovanoti šunys iš Prūsijos, kuriuos valdovas numatė naudoti medžioklėje su meškomis[129]. 1538 m. Jogailaitis tam pačiam adresatui dėkojo už atsiųstus medžioklinius šunis, o jau 1549 m. Prūsijos kunigaikštis dukros Anos Sofijos vardu karalienei Bonai pasiuntė ispanišką šunelį. Tais pačiais metais valdovė gavo kelis medžioklinius šunis, kuriuos atgabeno kunigaikščio tarnas Georgas iš Diebų. Nuolat iš Prūsijos medžioklinių šunų gaudavo Žygimantas Augustas. Antai, 1546 m. vasarį jis dėkojo kunigaikščiui Albrechtui už sėkmingai Vilnių pasiekusius tokius šunis ir pažadėjo jais tinkamai rūpintis[130]. Karaliaus šunidės Vilniuje pildėsi medžiokliniais šuniukais, gautais iš Livonijos. Pvz., 1546 m. gegužę Žygimantas Augustas išmokėjo 2 auks. Rygos arkivyskupo tarnui, atgabenusiam į Vilnių medžioklinius šunis (canes venaticos)[131]. Galbūt tai galėjo būti stambius gyvūnus medžioję Kuršo kurtai? Steponas Batoras 1580 m. reziduodamas Vilniuje parsigabeno medžioklinių šunų iš Italijos: Toskanos ir Milano. Dar po dvejų metų jo pasiuntinys, vežęs laiškus Anglijos karalienei Elžbietai, turėjo pavedimą nupirkti šunų, kaip manoma, bretanų[132]. Aišku, ne visuomet pavedimai sėkmingai vykdyti: šuniukai galėjo nepasiekti naujų namų ar norimos veislės tuo metu neturėjo užsakovai. Antai 1549 m. vasarą Prūsijos kunigaikštis Plocko kunigaikštienei Barborai Sženskai negalėjo atsiųsti prašomų Anglijos šunyčių (galbūt bretanų?), nes tuomet tokių neturėjo[133].

 

Taigi XVI a. LDK galingųjų šunidėse išlaikomi medžioklinių šunų būriai dažniausiai pildėsi šuniukais (kurtai, skalikai, bretanai, Milano šunys ir kt.) iš Lenkijos, Prūsijos, Italijos, Anglijos, Livonijos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės. Rečiau pasiekdavo šuniukai iš Ispanijos, matyt, ir Šv. Romos imperijos dvarų. Vietoje tarpusavyje keistasi tomis pačiomis šunų veislėmis: kurtais, laikomis, vižlais, skalikais, bretanais ar Milano šunimis.

 

4.3. Medžioklinių šunų priežiūra: šunininkai, šunidės, šunų maistas

 

Žinias apie laikytų šunų skaičių papildo duomenys apie juos prižiūrėjusius asmenis. LDK valdovų dvaruose medžiokliniais šunimis tiesiogiai rūpinosi šunininkai (psiarczykowie, canistes). Dar nuo Jogailos laikų ši dvaro tarnyba buvo hierarchinio pobūdžio: nuo vyriausio šunininko, arba už atskiras šunų kategorijas atsakingų dvariškių iki žemesniųjų, dresavusių šunis medžioklėms, juos vedusių į medžiokles, bei žemiausios grandies – ruošusių šunims ėdalą, gal prižiūrėjusių jų kailį ir pan.[134] Trijų grupių šunininkus, arba 18 asmenų, kaip minėta, samdė Aleksandras Jogailaitis. 1506 m. gruodį Žygimantui Senajam perimant didžiojo kunigaikščio sostą, Melnike su jais buvo atsiskaityta: po statinę druskos iš Kauno muitų gavo šunininkai Grinka, Pletka, Pronecas, Danecas, Tonka, Vydra ir Žogalius, antroje grupėje buvę Vorobejus, Ivanecas, Zubrikas, Bogdanecas, Jachna ir Fedka bei Volkas, Chomica, Lenecas, Kotas ir Macka. Kaip matyti, visi šunis prižiūrėję tarnai buvo vietiniai – lietuviai ir rusėnai[135].

 

Dviejų paskutiniųjų Jogailaičių dvaruose tarp šunininkų jau būta ir užsieniečių. Italas Batista , kaip Žygimanto Senojo šunų saugotojas Krokuvoje, paminėtas 1548 m.[136] Žygimanto Augusto šunis prižiūrėjo 4 vyresnieji šunininkai: šunimis medžioklei su stambiais žvėrimis 1549–1554 m. rūpinosi iš Silezijos (Bžego) kilęs Janas Birchneris, paukščių medžioklei 1556–1559 m. šunis rengė Mikalojus Čopka. Janas Sedleckis 1556–1562 m. prižiūrėjo skalikus, šunimis 1544–1549 m. iki mirties rūpinosi Albertas Sokolnickis. Pastarasis, kaip ir J. Birchneris, už tarnybą gaudavo 20 auks. atlyginimą per metus, maistpinigių bei medžiagos aprangai. 15 auks. – toks buvo Čopkos bei Sedleckio atlyginimas[137]. Be to, būta mažesnio rango šunininkų, vienas tokių, rūpinęsis mylimais valdovo šunimis, buvo Jurašekas. Galbūt iš viso paskutiniojo Jogailaičio dvare šunis prižiūrėjo apie 20 ar kiek daugiau šunininkų. Bent jau vyresniųjų šunininkų atlyginimai buvo kelis kartus didesni nei paukštininkų ar meškų prižiūrėtojų, gavusių nuo 4 iki 8 auks. per metus. Šunininkai ir medžiokliai tarpusavyje bendravo. Antai J. Sedleckis sutarė su valdovo šauliu Petru Miklaševičiumi, lankėsi vienas kito gaspadose Vilniuje[138]. Tačiau geras atlygis šunininkams patvirtina šunų reikšmę Žygimanto Augusto dvare.

 

Mažiau medžiojusio Zigmanto Vazos iš viso 11 šunininkų atlygiai jau taip pat mažesni. Šunininkų vadovas Hermanas gaudavo 12 auks. algą, 1 auks. maistpinigių, taip pat duonos, avižų ir alaus. Kitų 10 šunų prižiūrėtojų atlyginimai buvo žymiai menkesni. Atsiskaitymuose iš LDK, o gal iš Lenkijos kilusiems, medžioklinius šunis prižiūrėjusiems asmenims (Sikora, Suskis, Sluška, Šimekas, Hanka, Rinčovičius, Novickis, Motiejus ir Kosickis) nurodoma apie 4 auks. mokėtų maistpinigių, duodamas avižas, po 2 kepalus ruginės duonos ir alaus. Atskirai išskirtas Dainovskis maistpinigių gaudavo tik 0,15 auks., o Sobirščanskis, rūpinęsis paukštšuniais, vietoje duonos ir alaus gaudavo 4 auks. maistpinigių[139]. Taigi įvairių XVI a. valdovų dvaruose tarnavo nuo 18 (Aleksandro Jogailaičio) iki 11 (Zigmanto Vazos) šunininkų, daugiausiai jų (per 20) išlaikė Žygimantas Augustas.

 

Valdovai naudojosi tarnybinių šunininkų vietose paslaugomis, ši tarnyba žinoma jau nuo XV a., ji buvo kai kuriuose LDK valdovų dvaruose. Jie ne kartą minimi XVI a. šaltiniuose. Antai, 1508 m. Smolensko miestiečiui Leonui Veličkovičiui bylinėjantis su Vasilijumi ir Nikiforu Kiškinais paaiškėjo, jog Kiškinai ir jų tėvonija, Mikuličių kaimas, buvo neteisingai išprašyti iš valdovo kaip šunininkų, o iš tiesų jie buvę šarvininkai[140]. 1518 m. įkeičiant kunigaikščiui Motiejui Mikitiničiui Birštono dvarą, šunininkai nurodyti kartu su kitais dvaro žmonėmis. Jis įkeistas su „keliuočiais ir duoklininkais, priklausomais ir su arklininkais, ir su arklių šėrėjais, ir su leičiais, ir su medžiokliais, ir šunininkais, ir su visomis tarnybomis“[141]. Tai pačiai kategorijai priskirti ir stakliškiečiai šunininkai. 1520 m. Trakų arklidininkui Jokūbui Kuncevičiui gavus valdyti Stakliškes, apibrėžtos dvarui priklausiusios tarnybos „su visais to mūsų dvaro žmonėmis priklausomais ir keliuočiais, arklininkais ir arklių šėrikais, šunininkais ir medžiokliais, su leičiais ir dailidėmis, ir kalviais, ir su jų visomis tarnybomis, ir su duoklėmis“[142]. Tarnybiniai šunininkai buvo valstiečiai, kurių pagrindinė prievolė – tarnavimas valdovui vietos dvare. Jie turėjo prižiūrėti ir dresuoti valdovo medžioklinius šunis, vesti juos į medžiokles. Šunininkai, panašiai kaip ir dvaro medžiokliai, būdavo atleidžiami nuo valstietiškų prievolių ir gaudavo kelis valakus žemės[143].

 

Mažiau šunų prižiūrėtojų samdė LDK didikai. Nurodymus dėl gyvūnų didikai paprastai siuntė valdų administratoriams, savo pareigūnams. Pvz., 1591 m. pavasarį K. Radvila Perkūnas laiškuose pareigūnui Povilui Miklaševičiui paliepė kuo geriau prižiūrėti bretanų šuniukus, o iš 1597 m. didiko laiško kitam tarnautojui Jonui Baltramiejaičiui aiškėja, kad vaivados skalikus Vyžuonose prižiūrėjo jo šunininkai Kotlinskis, Krišila ir Karačas. Tačiau jiems nurodymus didikas perdavė per minėtą tarnautoją, o ne tiesiogiai[144]. Kaip analogiją galima pasitelkti pavyzdžius iš Lenkijos dvarų. Antai, Lenkijos etmonas Janas Tarnovskis išlaikė dviejų ar trijų kategorijų šunininkus (medžioklius): „šunims laukuose“, „paukštiniams šunims „do psów legawych“ ir kiti – medžioti kurapkas[145].

 

Valdovų ir didikų šunininkams darbo netrūko. Jų pagrindinė pareiga buvo prižiūrėti šunis medžioklės metu: vesti poroje, paleisti reikiamu momentu, o paskui vėl juos surinkti. Tokios atskiras šunų veisles prižiūrėjusių, dėl to skirtingai juodai ir geltonai apsirengusių, šunininkų funkcijos aiškėja iš jau minėto S. Herberšteino 1517 m. medžioklės aprašymo kaimyninėje Maskvoje[146]. Neabejotinai panašiai medžioklės vyko ir LDK, tą rodytų ir atskiras mokestis gerai pasirodžiusiems prižiūrėtojams. Taip 1546 m. rudenį maskvėnas Griška, Breste prižiūrėjęs valdovo medžioklinius šunis, gavo 15 auks.[147]. Šunininkų pagalbos prireikdavo giriose ir ne medžioklių metu, pvz., padedant pagauti žvėris žvėrynams. Antai 1577 m. balandį Steponas Batoras Belovežo girininkui Kristupui Machvičiui paliepė sugauti 8 stumbrų ir 10 briedžių jauniklių ir juos gerai prižiūrėti iki atskiro paliepimo[148]. Aišku, kad norint įvykdyti tokį nurodymą, neapsieita be šunų ir juos prižiūrėjusių asmenų pagalbos. Šunininkai be to, lydėjo šunis, siunčiamus kaip dovanas ar pirkinius į kitus dvarus ar užsienį. Kelionėms šalies viduje paprastai būdavo duodama tiek pat, kiek ir gabenant įvairius daiktus, korespondenciją ir pan., atlygis priklausė nuo atstumo, galbūt šunų veislės. Štai prižiūrėtojas Levas, lydėjęs šunis „liegawych“ iš Krokuvos į Vilnių, 1546 m. spalį kelionei gavo 6 auks.[149].

 

Ne medžioklių metu šunininkai šunidėse dresuodavo jaunus šuniukus, ruošdavo juos įvairių žvėrių medžioklei. Pvz., stambūs, molosiniai šunys mokyti ir meškų medžioklei, ir pjudyti meškas arenoje – populiariame visą XVI a. Vilniaus Žemutinėje pilyje rengtame renginyje[150]. Valdovo dvariškis Lukas Gurnickis užrašė anekdotu dėl kyšininkavimo virtusį pasakojimą, kaip vieno tokio renginio XVI a. pr. Vilniaus rūmuose metu šunys nenoriai puolė mešką. Tai stebėjęs Žygimantas Senasis tuomet kalbėjo, jog tikriausiai šunis peršėrė, kad jie meškos „imti nenori“. Greta buvęs Čerkaso seniūnas Dmitrijus Chaleckis į tai atsakė: „Liepk, karaliau, čia savo raštininkus paleisti; tie, kad ir kaip būtų persivalgę, vis tiek visada gerai ima“[151].

 

Nežinia, kaip būdavo su šunidėse laikytų gyvūnų kasdieniu vedžiojimu, greičiausiai tuo užsiimdavo žemiausios kategorijos šunininkai. Valdovų ir didikų medžiokliniai šunys buvo maudomi, šukuojami, kerpami, rūpintasi trumpakailių ir šaltį sunkiau pakeliančių apranga, nekalbant apie veterinarines paslaugas. Antai, 1549 m. sausio 5 d. išmaudyti ir sušukuoti Žygimanto Augusto medžiokliniai šuneliai, už šias paslaugas bei muilą sumokėta 2 auks. 1572 m. kovą dovanoti skirti M. K. Radvilos Našlaitėlio kurtų šuneliai taip pat išmaudyti, o už jiems panaudotą muilą mokėta 0,3 auks. 1545 m. gruodį bei 1549 m. vasarį pažymėtos išlaidos už apdangalus šuniukams[152]. Kaip prižiūrėti valdovų medžiokliniai šunys, rodo 1545–1549 m. teiktos paslaugos dviem Žygimanto Augusto mylimiems medžiokliniams ir kartu kambarinių šunų funkciją atlikusiems šunims – galbūt kurtei (?) Sibilei (Sibill) ir greičiausiai molosinio tipo ilgaplaukiui šuniui Grifui (Greiff). 1545 m. sausio 31 d. Grifas Rūdninkuose už 1 auks. buvo išmaudytas, kovą sumokėti 5 auks. už geležinių grandinių abiem šunims pataisymą, lapkritį 18 auks. kainavo varinis dubuo, kuriame Jurašekas ruošė ėdalą Grifui, gruodžio 22 d. tam pačiam šuniui pasiūtas 21 auks. kainavęs apklotas iš lapių uodegėlių, 1546 m. vasarį taisytas botagas, rugsėjį pavadėlis, o lapkritį apdangalas Grifui. 1548 m. vasarį šiam šuniui tvarkytas antkaklis. Beje, Grifas „nenusileido“ Vakarų Europos valdovų augintiniams ir taip pat kaip, pvz., šunys Feraros dvare, ar dar anksčiau, 1468 m. sąskaitų duomenis, Rimino valdytojo Malatestos šunys, buvo puošiamas pasidabruotu antkakliu (colarii argentei canis Greiff)[153]. 1548 m. birželį-liepą Grifas sirgo ir sąskaitose pažymėtos 13 auks. išlaidos už medų, ridikus, aliejų bei kiškio taukų tepalą šuns gydymui. Galbūt geriau besijaučiantis Grifas tų pačių metų liepą sušukuotas, o tam išleista 9 auks. Taip pat žinoma, kad kalė Sibilė mažiausiai du kartus 1548 m. kovą ir 1549 m. sausį atsivedė šuniukų. Pirmos vados keli šuniukai buvo padovanoti Prūsijos kunigaikščiui, o sausį gimusiems už 18 auks. buvo nupirkti kailinukai[154].

 

Valdovų ir didikų medžioklinių šunų kasdienė priežiūra ir jų dresavimas vyko šunidėse. Tačiau duomenų apie šiuos pastatus, jų įrangą praktiškai nėra. Geriausiu atveju žinoma tik apie situacinę pastatų padėtį. Antai, Vilniuje šunidės buvo įrengtos netoli valdovų rūmų, už pilies, vykstant į Viršupio dvarą. Prieš 1553 m. jos iškeltos į kitą Neries kranto pusę, prie Vilniaus vaivados Jono Hlebavičiaus plytinės, greta jų 1557 m. įsikūrė valdovo dvarionio Martyno Paleckio stiklo dirbtuvės[155]. Matyt, atskiri šunidžių pastatai būdavo įrengiami valdovų dvaruose provincijoje ar didikų rezidencijose, ūkinėje dvarų komplekso dalyje. Nors nebūtinai – 1578 m. sudarytame valdovo Birštono dvaro inventoriuje tarnybinėje dvaro dalyje nurodyta buvus 12 ūkinių statinių (įvažiuojamieji vartai, svirnas su paklėčiu, mažas svirnelis, gyvenamasis namas, didesnis gyvenamasis namas, mažas namelis, virtuvė, pirtis, bravoras, kepykla, dvejos arklidės)[156]. Šunidė neminima, greičiausiai šunys laikyti arklidėse. Po kelis šunis turėję bajorai juos laikė tiesiog savo dvareliuose.

 

Iš valdovų pajamų ir išlaidų knygų, taip pat remiantis J. Ostrorugo darbu, įmanoma nustatyti apytikslį šunų racioną, aptarti konkretesnes jų priežiūros priemones. Kaip ir ankstesniu laikotarpiu, tai yra, nuo XIV a. pab.[157], šunų maisto pagrindas buvo riebalai (thlucz), o XVI a. šaltiniai dar patikslina, jog ir avižos. Matyt, naudotas panašus mišinys, kurį nurodė J. Ostrorugas skalikams šerti. Švarios, išdžiovintos avižos buvo kepinamos duonos krosnyje iki parudavimo, tuomet malamos, kad neliktų sveikų grūdų. Jei norima, kad šuo priaugtų svorio, patariama dar duoti šeštadalį rugių, nes kiti javai netinkami. Visa tai maišoma su riebalais ir įvairiomis mėsos liekanomis. Kartais ėdalas paskaninamas krauju ar spirgais, įdedama truputį druskos. Gauta masė galiausiai šutinama, o atvėsintu ėdalu šerti šunys[158]. Nemaži avižų daviniai buvo skirti Žygimanto Augusto medžiokliniams šunims 1545–1546 m.: 1545 m. sausio 21 d. valdovui keliaujant į medžioklę Beržtuose, šunims skirtos 46 pintinės avižų, o per dvi kovo savaites greta buvę šunys gavo 8 pintines, 1546 m. vasarį grįžtant iš medžioklės Beloveže – 5 statines po 4 pintines (20 pintinių) avižų. Iš viso nuo 1545 m. spalio pradžios iki kitų metų sausio pradžios, tai yra per 13 savaičių, valdovo šunims skirta 210 statinių ir 2 pintinės, arba 842 pintinės avižų. Ne ką mažesni ir 1546 m. daviniai, vidutiniškai po 74 pintines avižų per savaitę[159].

 

Antrąją Žygimanto Augusto šunų raciono dalį sudarė riebalai. Deja, ir jų proporcijos konkrečiam šuniui nenurodomos, nors, aišku, skyrėsi priklausomai nuo šuns amžiaus, dydžio bei veiklos intensyvumo. Štai 1545 m. paskutinę vasaros savaitę skirtos 4 statinės riebalų šunims, o per 15 rugsėjo dienų, pagal valdovo medžioklio Jano Kačoreko paraišką, kasdien šunims duota po 3 statines riebalų, iš viso 45 statinės. Be to, valdovo medžiokliniai šunys gaudavo mėsos, pvz., 1545 m. rugpjūtį šunims duota 30 kastruotų avinų, rugsėjį jiems skirti 2 kiaulienos kumpiai, 1546 m. spalį nemažai plaučių, taip pat duonos – išlaidose pažymėtos 7,5 kapos paprastos juodos duonos po 6 grašius šunims[160]. Šunys taip pat gaudavo paukštienos, pvz., 1546 m. liepą 5 auks. sumokėti už jiems skirtą antieną[161]. Rūpintasi ir vandeniu šunims. Dar Jogaila vykdamas medžioti nurodydavo paimti statinę geriamojo vandens atsargų šunims[162]. Apskritai valdovų, taip pat ir didikų medžioklinių šunų racionas buvo išties gerai subalansuotas, apie tokį maistingumą retas valstietis galėjo pasvajoti.

 

5. Sarginiai šunys XVI a. LDK

 

Sarginiai šunys – tai viena pirmųjų šunų kategorijų, minimų jau Antikos klasikinių autorių darbuose, romėnų poeto Publijaus Vergiliaus (70–19 m. pr. Kr.) „Georgikose“ ar Horacijaus (65–8 m. pr. Kr.) „Epodėse“. Marko Kato vyresniojo (234–149 m. pr. Kr.) teigimu, jie turėjo būti rišami dieną, kad naktį geriau saugotų namus ir turtą; anot Marko Varo (Marko Varro, 116–27 m. pr. Kr.), ūkyje neįmanoma išsiversti be šių šunų ir turi būti laikomi keli sarginiai šunys; Lucijus Kolumela (Lucijus Columella, 4–70 m.) vienas pirmųjų klasifikavo šiuos gyvūnus, išskyręs aviganius ir saugančius namų ūkį. Rašiusieji sutarė, jog sarginiai šunys turi būti dideli ir garsiai loti. Būtent toks legendinio graikų poeto Homero (VIII a. pr. Kr.) vardu pavadintas šuo Argus vienintelis atpažinęs šeimininką po ilgų kelionių grįžusį į namus[163]. Stiprių ir piktų sarginių šunų atvaizdai su užrašu „Cave canem“, kaip minėta, buvo įprasta puošmena prie romėnų namų.

 

XVI a. LS išskirta naminio (lojiko) – tai yra sarginio šuns kategorija bei stabili jo kaina rodytų, kad to meto Lietuvoje šie gyvūnai buvo paplitę ir vertinti. Skirtingai nuo aptartų kambarinių ir medžioklinių šunų, sarginiai laikyti ir diduomenės, ir valstiečių ūkiuose. Tiesa, nepavyko rasti informacijos apie turtą ar asmenis saugojusius šunis valdovų rezidenciniuose dvaruose. Greičiausiai juos patikimiau nei gyvūnai saugojo priklausomi ar specialiai samdomi žmonės. Sarginių šunų, matyt, turėta karališkuose dvaruose provincijoje, pvz., Birštono dvare. Diduomenės dvaruose atskirose vietovėse neabejotinai laikyti tokie šunys, antai 1540 m. nedidelį (2 ariami jaučiai, 11 karvių) Žemaitijos vyskupo Venclovo Vežbickio Gardino bažnyčios dvarą Balią saugojo 5 „dvaro šunys“, o apie Vilniaus vaivadaičio M. K. Radvilos Našlaitėlio turėtą sarginį šunelį bylotų 1571 m. išleista nedidelė suma jo „lenciūgėliui“[164]. Kita vertus, lenciūgėlis galėjo būti skirtas vedžioti medžiokliniam šuniui, kaip kad Žygimanto Augusto šunims Grifui ir Sibilei. Sarginiai šuneliai XVI a. saugojo dvarelius turėjusių bajorų ir miestiečių, o retsykiais ir pasiturinčių valstiečių turtą.

 

LS šie šunys apibūdinti kaip namų lojikai. Iš tiesų didžiąją dalį šios kategorijos šunų XVI a. LDK sudarė ne veisliniai, šiandien naminiais, kiemsargiukais ir pan. vadinami mišrūnai. Diduomenė turto apsaugai turbūt naudojo stambius molosinio tipo šunis. Dalis jų, kaip minėta, atliko medžioklines ar net kambarinių šunų funkcijas. Atrodo, jog nebuvo reikalo Lietuvoje laikyti aviganius, bandas saugojusius šunis. Jei tokių ir turėta, jie irgi galėjo būti naudoti labai įvairiai. Lietuviškoji ikonografinė XVI a. medžiaga, fiksavusi šiuos sargiukus, skurdi, galima nurodyti 1568 m. Matiaso Ziunto (Mathias Zündt) (pagal Hanso Adelhauzerio (Hans Adelhauser) piešinį) raižytą Gardino panoramos fragmentą, vaizduojantį panemunę ir prie upės kranto lojantį palaidą sargiuką ar 1590 m. išleistą Bartošo Paprockio knygelę apie žmonos rinkimąsi – graviūroje tituliniame lape išraižytas nedidelio naminio mišrūno vaizdas[165].

 

 

8 il. 1568 m. Matiaso Ziunto (Mathias Zündt) Gardino panoramos raižinio fragmentas, kuriame pavaizduotas sarginis šuo mišrūnas

 

Kiek vidutiniškai šių šunų laikyta ūkyje? Į šį klausimą tiksliai atsakyti neįmanoma. XVI a. inventoriuose šunys paprastai neminimi. Tačiau tai nereiškė, kad jų iš viso neturėta, juolab, kad jie gana dažnai figūruoja teismų medžiagoje. Istoriografijoje jau buvo atkreiptas dėmesys dėl inventorių tikslumo ir gyvulių surašymų juose, kai žymėti tik darbiniai gyvuliai, ir tai tik tie, su kuriais buvo dirbama, o ne visi turimi[166]. Todėl dažniausiai nors ir vertę turintys šunys į tokius sąrašus neįtraukti. Jų skaičius neabejotinai priklausė nuo turtinės šunų savininkų padėties. Akivaizdu, kad patys vos prasimaitinti galėję valstiečiai tikrai nelaikė jokių šunų. Diduomenė, bajorai (nebūtinai visi), miestiečiai ir pasiturintys valstiečiai turėjo nuo 1 iki 5 ir galbūt daugiau sargiukų. Antai 1541 m. bajorės Daratos Kalėdienės skunde pažymėta, jog Bogušo Tarusos sūnus Ivanas savo kurtais laukuose ir jos pačios darže užpjudė du jos šunis; o štai 1600 m. Upytės valsčiaus Krakūnų dvaro svirne vienoje skrynių laikyti 4 maži lenciūgai šunims[167].

 

Pagrindinė kiemsargių funkcija – saugoti turtą. Paprastai jie būdavo rišami grandinėmis (vad. lenciūgėliais) tikėtinai prie būdų ar kitokių jiems įrengtų pašiūrių. 1539 m. bajorės Onos Daugėlaitės dvarelio Vilkijos valsčiuje inventoriuje pažymėtas klėtyje buvęs lenciūgas šuniui rišti ar to paties valsčiaus Rosčių dvarelyje 1596 m. pašiūrėje prie klėties laikytas analogiškas lenciūgas[168]. Šuniukus dėl saugumo imdavo į keliones. Tiesa, ne visuomet jie apgindavo šeimininką – 1586 m. vasarą Kėdainių miestietis Jukna Micevičius skundė Linkuvos dvaro valdinį Grigą Švalavičių, kad važiuojant jam iš Plonėnų miestelio turgaus, šis iš jo atėmė arklį su vežimu, prekes, pinigus ir kiemsargį šunį[169].

 

Dalis šunų ūkius saugojo nepririšti, palaidi. Dėl jų užpuolimų ar net užpjudymų ne sykį nukentėjusieji kreipėsi į teismus. 1540 m. rudenį Vilniaus kašteliono Topolino dvaro valdinė Kotryna Petrienė skundėsi, kad ją šunimis užpjudė bajoro Vaitiekaus Stankovičiaus žmona, kai nukentėjusioji ėjo pro jos dvarą. 1565 m. vasarą Gardino bajorė Aksinija Aleknienė skundė bajorą Maksimą Aleknavičių ir jo žmoną Oną Chodkaitę, kurių šuo ne kartą apkandžiojo jos vaikus ir pavojingai sužeidė dukrą Bogdaną. Kvasovkos dvaro rykūnei Onai apžiūrėjus mergaitės kraujuojančią virš kairės kojos kelio žaizdą, nustatytas pavojingas įkandimas (net gyslos matyti). Palaidi sarginiai ar valkataujantys šunys (?) 1555 m. spalį gojuje apgraužė nužudyto matininko tarnautojo Bogušo Michnovičiaus tarnautojo Jarockio Michailovičiaus kūną[170]. Aišku, didesnius apibendrinimus iš šio pavyzdžio sunku daryti, nežinia, kiek XVI a. Lietuvoje būta valkataujančių šunų ir kačių, ar jie, ypač badmečiu, nebuvo gaudomi maistui? Šunys tapdavo besivaidijančių pusių agresijos objektu: 1540 m. žiemą valdovo valdinio Petro Petraškevičiaus šunį Sobolį, anot jo paties, be jokios priežasties savo šunimis užpjudė Motiejus Juodkaitis. 1590 m. sausį Kraisko dvaro valdinys lazda užmušė Minsko bajoro Vosyliaus Loveikos juodo plauko namų šunį[171].

 

Panašių atvejų pasitaikė dažnai, ne veltui visuose LS po kelis straipsnius skirta žalai už nepririštą ir kam nors įkandusį ar ką nors sužalojusį šunį atlyginti. Taigi LS išskirta viena sarginių (naminių lojikų) šunų kategorija, XVI a. Lietuvoje jie buvo labai paplitę. Daugiausiai mišrūnai buvo laikomi įvairių luomų atstovų ūkiuose.

 

 

9 il. B. Paprocki, Nauka Rozmaitych Philozophów około obierania żony [...], Kraków, 1602 titulinio lapo fragmentas su sarginiu mišrūnu

 

6. Antropomorfizuojančios meilės gyvūnams apraiškos XVI a. LDK

 

Kaip matyti iš aukščiau išdėstytos medžiagos, XVI a. Lietuvoje buvo paplitę ir praktiškai naudojami visų trijų kategorijų šunys. To meto visuomenės požiūrį į šiuos gyvūnus, jiems suteikiamas reikšmes atspindi šunų vaizdiniai mene (tapyboje ir skulptūroje), literatūroje, kasdienėje kalboje, apskritai kultūroje. Gyvūnų traktavimas priklausė nuo jų kategorijos ir buvo kiek kitoks nei europinėse renesansinės kultūros šalyse. Šuns vaizdiniai kultūroje – labai plati tema, tad šioje dalyje apsiribosiu tik kai kuriais pastebėjimais.

 

6.1. Antropomorfizuojančios meilės šunims apraiškos renesansinėje Europoje

 

Šunis kultūroje šlovinanti tradicija susiformavo Antikoje. Senovės Graikijoje ir Romoje gyvavo paprotys laidoti nugaišusius mylimus šunelius ir statyti jiems epitafijomis pažymėtas antkapines plokštes. Dideli šunų mylėtojai romėnai norėjo, kad jų augintiniai lydėtų juos ir pomirtiniame pasaulyje: dažniausiai moterų kapavietėse prie mirusiojo kojų randami palaidoti maži šuneliai. Realiai gyvenusių šunų, kaip molosinio tipo karo šuo Magnesijanas, ar tiesiog apibendrintais, ištikimybę išreiškiančiais gyvūnų atvaizdais puošti jų savininkų antkapiai, nekalbant apie jau minėtus vitražinius anoniminių sarginių šunų atvaizdus prie romėnų namų įėjimų. Anot Plutarcho, Aleksandras Makedonietis mylimo šuns Perito garbei įkūrė to paties pavadinimo miestą; žinomos ir pirmosios šunų skulptūros, kaip antai, Plinijaus teigimu, 69 m. Junonos šventykloje buvusi bronzinė, laižančio savo žaizdą šuns skulptūra. Šunų, kaip apskritai gyvūnų tema, antikos kultūroje plačiai eksploatuota. Tuo metu atsirado pirmieji literatūriniai šunų „portretai“, jų atvaizdais puošti medaliai, įvairūs dekoratyviniai ir buities reikmenys (ąsočiai, lėkštės, lempos), šunys puikavosi sienų tapyboje privačių namų erdvėse, mozaikose ir pan. Perfrazuojant J. M. C. Toinbi (J. M. C. Toynbee), šunys kasdieniame antikos pasaulyje buvo visur[172]. Formavosi savotiškas šunų garbinimo, ar bent jau jų sureikšminimo kultas. Šią tradiciją gerokai pakoregavo viduramžiai. Ir nors kultūros vaizdiniuose šuo išlaikė antro pagal populiarumą gyvūno (po žirgo) pozicijas, jis plačiai vaizduotas tik kaip simbolis, anoniminis personažas. Tokie neindividualizuoti, prie šeimininko, dažniau moterų, kojų gulintys šunys, gotikinėje funeralinėje skulptūroje. Ir labai retai, vėlyvaisiais viduramžiais, sutinkami vardais identifikuoti šuniukai: Teris, Jake – tai šuniukų vardai, įrašyti jų šeimininkų palaidojimuose XV a. pr. Anglijoje, ar Parcevalas ir Deimantas (Dyamant) – XIV a. Prancūzijoje. Jau minėta apie šuns simbolikos viduramžiais ambivalentiškumą: ir šventųjų palydovas, ištikimybės, draugystės, ištikimybės ir pan. savybių atributas, ir čia pat demonų, tamsių jėgų, piktumo, nuodėmės įsikūnijimas[173].

 

Renesansinėse Europos šalyse, ypač Italijoje, pastebimas animalistinio kulto bumas. Šunys šioje tradicijoje užėmė išskirtinę padėtį. Gyvūnų atvaizdais dekoruotos rūmų sienos, kaip Liudviko II Gonzagos (1412–1478) rūmai Mantujoje, jie tapo įprasta renesansinės tapybos detale. XV–XVI a. atsirado pirmieji individualūs šunų portretai: minėtas L. II Gonzaga (1412–1478) 1458 m. teiravosi žmonos dėl vieno jo šunelio, kurį tapė Džakomas, portreto; XVI a. Milano kunigaikštis užsakė Zaneto Bugato (Zanetto Bugatto) nutapyti šuns Bareto portretą, o Frančesko Bonsignori (Francesco Bonsignori) tapytas vieno kunigaikščio augintinio portretas buvo toks panašus į originalą, kad kitas valdovo šuo puolė piešinį[174]. Buvo užsakomi šunų biustai, kaip kad minėtas Mantujos kunigaikštis F. Gonzaga turėjo nugaišusio augintinio bronzinį biustą. Atgimė tradicija iškilmingai laidoti šunis. Ypač tuo išsiskyrė Gonzagų šeima. XVII a. pr. priskaičiuota net 600 buvusių antkapių su įvairiais epitafiniais įrašais mylimiems Gonzagų šunims Vijolai, Orijonui, Aurai, Belinai, Rubinui ir kitiems. Antai savo numylėtinį, kaip manoma, skaliką Rubiną, nugaišusį 1467 m. birželio 6 d., L. II Gonzaga norėjo iškilmingai palaidoti taip, kad keturkojo kapavietė būtų matyti iš kiekvieno kambario, kur jie kartu praleido laiką. Ar štai 1526 m. laiške F. Gonzaga menininkui, Rafaelio protežė Džiulijo Romano (Giulio Romano), užsakė atlikti du projektus „puikaus marmurinio antkapio su epitafija“ mylimai kalytei, nugaišusiai atsivedant šuniukus[175]. Šunų įamžinimas meno kūriniuose plito ir kitose Europos šalyse – išsamių tyrimų sulaukė Habsburgų imperijai priklausančios Silezijos Bžego pilyje Michaelio Kramerio prieš 1586 m. sukurta Legnicos kunigaikščio Jurgio II ištikimojo šuns mastifo skulptūra[176]. Gyvūnai tvirtinosi folklore, pvz., XVI–XVII a. Anglijoje 113 patarlių (priežodžių) vartotas žodis „šuo“, gyvūnas čia įkūnijo ištikimybę, stiprumą ir paklusnumą, ir patys anglai save tuo metu įsivaizdavo kaip buldogus, o kur dar žmogiškų vardų šunims teikimas. Atskirai tektų kalbėti apie šunų temą renesanso literatūroje[177]. Platus šuniškos topikos taikymas, šių gyvūnų prilyginimas žmogui leidžia kalbėti apie antropomorfizuojančios meilės apraiškas renesanso laikų Europos visuomenėse, ypač tarp diduomenės.

 

6.2. Šunys XVI a. LDK visuomenės sąmonėje

 

LDK susiklostė kiek kitoks požiūris į šunis. Gana keista, jog krašte, kur gyveno tiek daug žmonių, įsimylėjusių šunis, juos laikiusių ir prižiūrėjusių, tiek nedaug meilės jiems apraiškų. Beje, pagrindinė medžiaga ir šį sykį – apie LDK diduomenės požiūrį, žemesniųjų sluoksnių nuomonė turimuose šaltiniuose praktiškai neatsispindi. Jau aptariau, jog mažai išliko, o greičiausiai ir nedaug buvo sukurta dailės kūrinių, kuriuose greta žmogaus būtų pavaizduoti šunys – minėti Aleksandro Jogailaičio, Zigmanto Vazos ar O. Radvilienės augintiniai. Apie užsakytus konkrečių šunų portretus, deja, iš viso nėra ko ir kalbėti, mylimi valdovų ar didikų augintiniai nebuvo vaizduojami to meto menininkų darbuose. Šunų portretų, skirtingai nei žirgų, nėra netgi XVIII a. didikų tapybos rinkiniuose. Antai, 1778 m. Radvilų Nesvyžiaus galerijos tapybos darbų apraše išskirti tik kūriniai medžioklės tema, kuriuose vaizduotos 3–9 medžioklinių šunų grupės ir nenurodyti jokie konkrečių šunų portretai[178]. Neatrodo, kad koks konkretus ar anoniminis šuo, panašiai kaip Bžego pilies sargas, būtų įamžintas XVI a. skulptūroje[179]. Nėra žinoma tuo laikotarpiu sukurtų vaizduojamojo meno pavyzdžių, kur būtų panaudota šuns simbolika, nors tokie daiktai jau kurti XVII a. pr.[180]. Animalistine topika išsiskirianti Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija irgi nepasižymėjo šunų vaizdiniais, juos nurungė medžiojamieji gyvūnai – stirnos, elniai ir pan.[181].

 

Matyt, neatsitiktinai, šuo nebuvo populiarus XVI a. Lietuvos heraldikoje. Šio gyvūno nepasirinko nė vienas savivaldos privilegijas gavęs minimo laikotarpio miestas, ir apskritai miestų antspauduose ir herbuose naminiai gyvūnai būdavo labai reti[182]. Nedaug Lietuvos kilmingųjų turėjo herbus su drąsą, jautrumą, ištikimą tarnybą išreiškiančiu šuns simboliu. Vienas tokių – Medininkų vyskupas Martynas, kurio herbe – perkirsto skydo viršutiniame mėlyname lauke auksinė (ar natūralios spalvos) šuns galva, o apatiniame auksinė šešiakampė žvaigždė. 1499 m. Medininkų vyskupas į savo herbą priėmė Stanislovo vardu apsikrikštijusį žydą Ošeiką. XVI a. LDK taip pat funkcionavo du lenkiški herbai – „Pobog“ ir „Korčak“, kurių šalmuose buvo vaizduojami šuneliai. Be kitų, pirmojo herbo savininkas buvo Vilniaus vietininkas Jonas Novickis, antrąjį turėjo į didikų ratą patekusi, tačiau tame pat šimtmetyje išmirusi Iljiničių giminė[183].

 

LDK veikiausiai nesusiformavo tradicija iškilmingai laidoti gyvūnus, nėra žinomos ir šunų kapinės[184]. Lukas Golembiovskis (Łukasz Golębiowski) pateikė labai įdomų antkapinį įrašą, rastą bajoro Ivano Semaškos kapavietėje prie Naugarduko: „Ivanas Semaška čia guli,/Juodas šuo prie jo kojų liūdi/Degtinės buteliukas prie galvos stovi,/Aštrų kardą rankose laiko“[185]. Iš to J. Pokora sprendžia, jog gyvavo paprotys kartu su šeimininku laidoti ir mylimą gyvūnėlį. Tuomet tektų kalbėti apie savotišką gyvūno auką, jo nužudymą šeimininko mirties atveju? Ši praktika iš tiesų taikyta antikoje, tačiau ar taip būdavo XVI a. LDK – skubėti su išvadomis, manau, pernelyg rizikinga, juolab, kad klausimas apie šunų, kaip ir kitų naminių gyvūnėlių palaidojimus dar nėra iki galo ištirtas. Galbūt minėtą antkapinį įrašą reikėtų skaityti ne pažodžiui, o tiesiog kaip simbolį, ar antkapyje buvusį išraižytą vaizdinį? Visgi sunku suvokti, jog mylėtus nugaišusius naminius gyvūnėlius tiesiog paprasčiausiai išmesdavo. Išimtinis šia prasme Vilniuje pastatytas antkapis Stepono Batoro žirgui, kritusiam 1581 m. gegužės 27 d., tą pačią dieną, kai mirė valdovo brolis Transilvanijos kunigaikštis Kristupas Batoras. Antkapyje, be to, buvo lotyniška epitafija apie žirgo puikumą[186]. Kaip tik šis atvejis leistų teigti, kad mylimi gyvūnėliai, pirmiausia šunys, galėjo būti laidojami specialiose kapavietėse, o ne bet kaip išmetami.

 

Kalbant apie šuns vaizdinius ir jų panaudojimą XVI a. LDK kultūroje, ne visoms sritims tinka žodžiai: nežinoma, nebuvo, nevaizduoti, neišliko ir pan. Šuns topika, nors ir ne taip plačiai, naudota funeralinėje kultūroje. XV a. dvidešimtais metais sukurtas Lenkijos karaliaus Jogailos antkapis Vavelio katedroje – vienas pirmųjų Lenkijos ir taip pat LDK kultūros kontekste. Greta mirusiojo marmurinės figūros, antkapio kraštuose iš marmuro iškalta po 4 medžioklinius šunis ir sakalus. Sakalai visi identiški ir vaizduoti statiškai, tuo tarpu šunys išreiškia judesį ir dinamizmą. Kūrinio autorius lieka nežinomas, o po dešimtmečius trukusių diskusijų nustatyta paminklo sukūrimo data atskleidė aplinkybę, jog būtent tokio antkapio iniciatorius ar net idėjos sumanytojas buvo pats valdovas. Kol kas nėra vienodo šio kūrinio traktavimo. Vienų tyrėjų nuomone, medžiokliniai gyvūnai – krikščioniškos simbolikos išraiška, kiti mano, jog tai susiję su mėgstamu valdovo užsiėmimu, jo medžioklėmis. Pastaruoju metu linkstama prie teiginio, jog išskirtinis, analogų neturintis Europoje Jogailos antkapis liudija pagonišką valdovo pasaulio suvokimą, tą bagažą, kurio jis tapęs krikščioniu nesugebėjo visiškai atsisakyti[187]. Šunų atvaizdai pasitelkti ir paskutiniojo Jogailaičio Žygimanto Augusto sarkofage. Tačiau šiuo atveju viskas daug paprasčiau. Nepaisant ir šio valdovo aistros medžioti, menotyrininkai sutaria, jog šunys įkūnija žemąsias žmogaus egzistencijos sferas, turi vegetacinę prasmę – uoslumą[188]. Ir tik viename, nors su Lietuva mažiau susijusiame, Didžiosios Lenkijos atstovo Medzižečės kašteliono Andžejaus Gurkos (Andrzej Górka, m. 1583) antkapyje (autorius Henrikas Horstas) Kurniko parapinėje bažnyčioje pavaizduotas mirusysis su šuniuku-bičiuliu, prisėdusiu prie kojų[189]. Nėra žinių apie panašius antkapius XVI a. LDK teritorijoje, šuo neminimas nei funeralinėje epigrafistikoje.

 

Negausus XVI a. literatūrinės šunų portretistikos palikimas. Vienas pirmųjų šunis į grožinę literatūrą įvedusių autorių 1523 m. išleistos „Giesmės apie stumbrą“ autorius Mikalojus Husovianas. Šiame kūrinyje jis vaizdžiai aprašo, kaip stumbrų medžioklėse dalyvauja skalikai, kaip jie pirmieji atremia siaubingą žvėries puolimą ir kaip nuo to nukenčia: „Kai tik sugaudžia dangus nuo lojimo skalikų didžiulio,/Kokį mums jausmą širdy sukelia šis gaudesys“, jiems iškylantys mirtini pavojai: „Šoka siaubingas žvėris pirmiausia skalikų žudyti/Ir po puotos kruvinos metas ant vyrų ūmai“, „Štai, pasirodė tasai, ir žemė nuo jo sudrebėjo,/Sucypė šunys, o tai – ženklas, kad niršta žvėris“[190]. Tarp XVI a., tačiau jau lenkų literatų minėtinas Mikolajus Rejus (Mikołaj Rej), 1562 m. sukurto „Žvėryno“ autorius, įtraukęs kosmopolitinį anekdotą apie kleboną, kapinėse palaidojusį šunytį[191]. Jei šio pasakojimo moralas nėra iki galo aiškus (religinė pašaipa ar šuns laidotuvių pajuoka?), tai jau aukščiau aptartas L. Gurnickio anekdotas apie meškos pjudymą Vilniaus Žemutinėje pilyje, be kita ko, parodo tiek drastišką požiūrį į pjudymams skirtus šunis, tiek patį visuomenės žiaurumą.

 

Kita vertus, didelis dėmesys medžiokliniams šunims, jų veterinarinei ir kasdienei priežiūrai atsispindi XVI a. pasirodžiusiuose pirmuosiuose specializuotuose medžioklei skirtuose leidiniuose. Profesionalių medžiotojų auditorija 1584 m. sulaukė Krokuvoje išleisto Mateušo Cyganskio (Mateusz Cygański) darbo „Paukščių medžioklė“ („Myślistwo ptasze“), po dešimtmečio 1595 m. taip pat Krokuvoje pasirodė Tomašo Bieliavskio didaktinė poema „Medžioklis“ („Myśliwiec“), o pačioje XVII a. pr. – jau minėto J. Ostrorugo traktatai „Apie skalikus ir medžiokles su jais“ bei „Medžioklė su skalikais“[192]. Pastarieji darbai – išskirtinio dėmesio išraiška vienam svarbiausių medžioklės personažų – šuniui.

 

Prieštaringumas požiūryje į šunis atsispindi XVI a. folklorinėje medžiagoje. Deja, turime tyrimus tik apie to meto lenkiškas patarles. Juose šuo ir teigiamas, ir neigiamas personažas, jo pagalba ir pajuokiama, ir pašiepiama[193]. Sprendžiant iš mūsų dienomis vis dar gyvų patarlių, priežodžių su šunimi, neabejotinai atkeliavusių iš senų laikų, LDK bent jau žemesnieji visuomenės sluoksniai šunį pasitelkdavo dažniau neigiamiems veiksmams apibūdinti: „eik šunų šukuoti“, „eik šunų lodyti“, „eik šunims šėko pjauti“, „ne laikas šunį lakinti, kai reikia medžioti“, „ilgą iešmą bedrožiant šuo kepsnį nuneš“, „šuo ir kariamas pripranta“, „kas nori šunį mušti, tas ir lazdą suras“, „alkanas šunį prarytum“, „ko tas šuo ten briešija“ ir pan. Šnekamojoje kalboje žodžiai „šuo“ ir „loti“ buvo plūdimosi, užgauliojimo, ką nors blogo sakymo sinonimas. Štai originaliajame Goštautų aplinkoje sukurtos Bychovco kronikos tekste valstiečiai vadinami paniekinamai „šuns krauju“[194] ar 1561 m. liepą Pinsko bajoras Olizaras Kočianovskis bajorą Gricką Pacevičių ir jo žmoną išplūdo vadindamas „piktadariu, šunimi ir baudžiauninku“[195]. Šis eilinio bajoro pasisakymas puikiai atliepia viduramžišką tradiciją su šuns žodžiu sieti neigiamus, menkinančius dalykus. Antai Ldk Traidenis pirklius piktai įvardijo „prasčiokais ir šunimis“. Panašiai 1323 m. gegužės 26 d. laiške Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando piliečiams išsireiškė Ldk Gediminas, minėjęs, jog į į jo pasiūlymus iš krikščionių pusės net šuo nesulojo[196]. Su teigiama prasme patarlėse žodis „šuo“ vartotas daug rečiau – „kad viską aprėptum, reiktų šuns kojas turėti“, „ištikimas kaip šuo“[197]. Nepavyko rasti tuomet vartotų teigiamą (atsidavimą, meilę ir pan.) prasmę turinčių šuniškų epitetų diduomenės korespondencijoje ar teismų kasdienybės medžiagoje.

 

Apibendrinant XVI a. lietuvišką požiūrį į šunis galima daryti vieną išvadą – minėtoje visuomenėje, nepaisant plataus gyvūnų naudojimo, šunų kultas nebuvo kuriamas. Jie „nebuvo visur“ kasdieniame gyvenime, nepersikėlė į grožinę literatūrą ar vaizduojamąjį meną, šunis retai rinkdavosi heraldikoje. Į juos žiūrėta pirmiausia praktiškai – rūpintasi tiek, kiek reikia palaikyti formą medžioklėje ar saugant namus, turintys aukštą vertę išskirtiniai šunys ne tik gerai šerti, bet ir rengiami, kad nesušaltų. Visgi skirtingai nei kitose renesanso kultūros šalyse, LDK šuo nebuvo tapatinamas su žmogumi, emocinis santykis čia nebuvo toks jautrus.

 

Išvados

 

1. Žmogaus ir šuns interakcijos XVI a. LDK tema dar neįprasta lietuviškoje istoriografijoje, tokių tyrimų praktiškai neturime. Pastaruoju metu užsienyje besiplėtojanti gyvūnų istorijos paradigma atveria naujas tyrimų perspektyvas. Panaudojant kuo įvairesnius šaltinius, aprėpiant įvairialypę informaciją, tai yra einant holistiniu tyrimo keliu, per žmogaus ir gyvūnų santykių atskiru istoriniu laikotarpiu pažinimą, geriau suvokiama ir pažįstama pati visuomenė, atskiros jos grupės ir kultūros. Lietuviškoji XVI a. šaltinių medžiaga leidžia iš dalies taikyti gyvūnų istorijos nuostatas. Nors šaltinių stygius minėtu laikotarpiu jau mažiau kaustantis, informacijos srautas dar nėra itin gausus.

 

2. Lietuvoje šunys pradėti skirstyti jau viduramžiais, mažiausiai nuo XIV a. pab., tačiau ankstyvieji duomenys labai nekonkretūs. XVI a. LDK išlaikytos viduramžiškos, artimesnės kaimyninei rytų valstybei, nei vakarietiškos šunų klasifikavimo tendencijos. Pagal šiandieninį supratimą į vieną gretą grupuotos šunų kategorijos, grupės, tipai, sekcijos ir veislės. Tai labai apsunkina tikslesnę šunų identifikaciją. I ir II LS išskirta tik praktiškai naudotų (sarginių (naminių) ir medžioklinių) 15 šunų (kategorijų, grupių ir veislių), III LS – 13. Kiti šaltiniai rodo, kad to meto visuomenė laikė ir kambarinius (dekoratyvinius) šunis.

 

3. XVI a. LDK atsispindėjo europietiškos kambarinių šunelių laikymo tradicijos. Juos turėjo iškirtinai aukščiausiam luomui priklausę valdovai ir didikai, galbūt turtingiausi miestietijos atstovai. Įprastai nedidelius šunelius laikė moterys arba jie dovanoti valdovų ir didikų vaikams, vyrai privačioje erdvėje turėjo elitinius medžioklinius šunis. Išskirtinis kambarinių šunelių laikymo kontekste Aleksandro Jogailaičio tikėtinai mažųjų liūtų veislės laikymo atvejis pabrėžė šios kategorijos šunelių retumą XVI a. pr. net ir valdovo dvare.

 

4. Visų LS išvardytų veislių medžioklinius šunis šimtais laikė LDK valdovai ir didikai, dešimtimis ir vienetais jų turėjo bajorija. Vieną kitą medžioklinį šunį laikė priklausomi valstiečiai, naudoję juos daugiau brakonieriavimui ar prievoles atlikti. Šunų skaičių diduomenė atnaujindavo veisdama juos vietoje, didindama būrį dovanotais gyvūnais. Kurtai, skalikai, bretanai, Milano šunys ir kt. gabenti iš Lenkijos, Prūsijos, Italijos, Anglijos, Livonijos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, rečiau iš Ispanijos, Šv. Romos imperijos. Eiliniai bajorai šunis skolindavo, parduodavo arba tiesiog vogdavo. Diduomenės šunimis rūpinosi šunininkai: nuo daugiau kaip 20 (Žygimantas Augustas) iki 11 (Zigmanto Vazos) asmenų, taip pat naudotos tarnybinių šunininkų paslaugos vietose. Šunininkai prižiūrėdavo šunis medžioklės metu, padėdavo pagauti žvėris žvėrynams, lydėjo juos kelionėse, dresuodavo. Diduomenės šunys buvo maudomi, šukuojami, kerpami, rūpintasi trumpakailių apranga, veterinarinėmis paslaugomis, jų racionas buvo gerai subalansuotas.

 

5. Sarginiai šunys XVI a. Lietuvoje buvo labai paplitę, jie laikyti ir diduomenės, ir valstiečių ūkiuose. Didžiąją dalį šios kategorijos šunų XVI a. LDK sudarė ne veisliniai, šiandien naminiais, kiemsargiukais ir pan. vadinami mišrūnai. Šie šunys įprastai rišti grandinėmis (lenciūgėliais), nors dalis jų ūkius saugojo palaidi, dėl to dažnai būta žmonių užpuolimų.

 

6. XVI a. lietuviškoje visuomenėje, nepaisant plataus visų trijų kategorijų šunų panaudojimo, nepastebima kiek ryškesnių antropomorfizuojančios meilės šunims apraiškų, nebuvo kuriamas šunų kultas. Jie retai vaizduoti dailės darbuose, nežinoma jokių skulptūrinių to meto šunų kompozicijų, šunys nepersikėlė į grožinę literatūrą ar platesnį vaizduojamąjį meną, jie retai figūravo pasirinktoje heraldikoje. Į šunis visuomenė žiūrėjo labai pragmatiškai. Skirtingai nei kitose renesanso kultūros šalyse, LDK šuo nebuvo tapatinamas su žmogumi.

 

Nuorodos

 

 



* Raimonda Ragauskienė – humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros profesorė; adresas: T. Ševčenkos 31, Vilnius LT-03111; Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja; adresas: Kražių 5, Vilnius, LT-01108; el paštas: raimondrag@yahoo.com; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Metrikos problemos, XVI–XVIII a. LDK socialinė istorija.



[1] Kete, K. The Beast in the Boudoir: Petkeeping in Nineteenth-Century Paris. Berkeley and Los Angeles, 2000, p. 1–2.

[2] Išlikę keli Pompėjoje rasti atvaizdai žr. Toynbee, J. M. C. Animals in Roman Life and Art. London, 1973, p. 107–108.

[3] Tą rodo bibliografijos: Castle, Ch. A Bibliography of Canine Literature. The Book of the Dog. Ed. Vesey‑FitzGerald, B. Seymour. London, 1948, p. 1007–1024; Jones, E. G. A Bibliography of the Dog. Books Published in the English Language, 1570–1965. London, 1971; Kellert, St. R, Berry Joyce, K. A Bibliography of Human/Animal Relationships. Lanham, 1985; Miller, K. A. The Human‑Animal Bond. An Annotated Bibliography. Metuchen, 1985; Anderson, D. Ch. Bibliography of Periodicals Including Articles Pertaining to Human‑Animal Relationships. Renton, 1989; Baldwin, R. A Revised Bibliography of Dogs in the Humanities, www.socialhistoryofart.com; Caninicity: The Culture of Dogs. A Selected Bibliography, www.lima.ohio-state.edu/english/sullivan-caninicity/biblio [prisijungta 2010 05 02].

[4] Pastarųjų metų studijos: Secord, W. Dog Painting – The European Breeds. Hardcover, 2000; Zaczek, I. Dog: A Dog’s Life in Art and Literature. Hardcover, 2000; Secord, W. Dog Painting 1840–1940. Hardcover, 2003; Bowron, E. P., Rebbert, C. R., Rosenblum, R., Secord, W. Best in Show: The Dog in Art from the Renaissance to Today. Hardcover, 2006; The Artful Dog: Canines from The Metropolitan Museum of Art. By the Metropolitan Museum of Art. Hardcover, 2006; The Dog: 5000 Years of the Dog in Art. By T. Pickeral. Merrell, 2008; Dogs: History, Myth, Art. By C. Johns. London, 2008; Secord, W. Dog Painting: A Social History of the Dog in Art. Hardcover, 2009.

[5] Tutt, M. R. Dog Imagery in The Two Gentlemen of Verona, King Lear, and Timon of Athens. The Serif, 1964, vol. 1, is. 3, p. 15–22; Kanzer, M. Shakespeare’s Dog Images: Hidden Keys to Julius Caesar. American Imago, 1979, vol. 36, p. 2–31; Dickey, S. Shakespeare’s Mastiff Comedy. Shakespeare Quarterly, 1991, vol. 42, is. 3, p. 255–275.

[6] Höltgen, K. J. Clever Dogs and Nimble Spaniels: On the Iconography of Logic, Invention, and Imagination. Explorations in Renaissance Culture, 1998, vol. 24, p. 1–36; Baumlin, J. S., Watson, B. “Rational” dogs and spiritual fools: the Renaissance iconography of “natural” reason vs. Divine Guidance in German artwork and English poetry. Renaissance Culture, 2004, vol. 30, is. 2, p. 197–230.

[7] Minėtini pastaraisiais metais išleisti XIX a. pab. parašyti ir naujausi rusų autorių darbai: Сабанеев, Л. П. Собаки охотничьи... борзые и гончие. Москва, 1993; Кутепов, Н. И. Великокняжеская, царская и императорская охота на Руси. Москва, 2005; Оболенский, A. A. Русская псовая борзая: С древнейших времен до наших дней. Вече, 2003; Оболенский, A. A. Антология русской псовой охоты. Mocквa, 2004 ir kt.

[8] Деханова, О. Легенда о меделянской собаке, http://komdost.narod.ru/dkom.htm [prisijungta 2010 05 15].

[9] The Domestic Dog: Its Evolution, Behaviour and Interactions with People. Ed. J. Serpell. Cambridge, 1995; Floridi, L. Scepticism and animal rationality. The fortune of Chrysippus’ dog in the history of Western thought. Archiv für Geschichte der Philosophie, 1997, nr. 79, p. 27–57; Haraway, D. J. The Companion Species Manifesto. Dogs, People, and Significant Otherness. Chicago, 2003. Aiškinantis XVI a. vyriausybės padėtį, pasitelkta Anglijos karaliaus Jokūbo VI/I (1566–1625) korespondencija Salisburo grafui Robertui Ceciliui, kurioje į didiką kreiptasi išimtinai „šuniška frazeologija“, vadinant jį „bigliu“ (skaliku), žr. Stewart, A. Government by Beagle: The Impersonal Rule of James VI and I. Renaissance Beasts: Of Animals, Humans and Other Wonderful Creatures. Ed. E. Fudge. University of Illinois Press, 2004, p. 101–115.

[10] Analizuota, kaip anglų nacionaliniai šunys – mastifai ir spanieliai veikė žmonių ir tautos identitetą, žr. I. MacInnes, Mastiffs and spaniels: gender and nation in the English dog. Textual Practice, 2003, vol. 17, is. 1, p. 21–40.

[11] Kete, K. The Beast in the Boudoir ...; Ritvo, H. The Animal Estate. The English and Other Creatures in the Victorian Age. Harvard Universtity Press, 1987; Boehrer, B. Men, monkeys, lap-dogs, parrots, perish all! Psittacine articulacy in early modern writing. Modern Language Quarterly, 1998, vol. 59, p. 171–193; MacDonogh, K. Reigning Cats and Dogs. A History of Pets at Court Since the Renaissance. New York, 1999; Schiesari, J. „Bitches and Queens“: Pets and perversions at the Court of France’s Henri III. Renaissance Beasts ..., p. 38–45.

[12] Giles Dawson, E. London’s Bull-Baiting and Bear-Baiting Arena in 1562. Shakespeare Quarterly, 1964, vol. 15, is. 1, p. 97–101; Brownstein, O. The Popularity of Baiting in England before 1600: A Study in Social and Theatrical History. Educational Theatre Journal, 1969, vol. 21, is. 3, p. 237–250; Fudge, E. Perceiving Animals: Humans and Beasts in Early Modern English Culture. Basingstoke, 2000, p. 233 ir kt.

[13] Jenner, Mark S. R. The Great Dog Massacre. Fear in Early Modern Society. Ed. W. G. Naphy, P. Roberts. Manchester, 1997, p. 44–61; straipsnio dalis publ.: The Nature of History Reader‎. Ed. K. Jenkins, A. Munslow. London, 2004, p. 110–115.

[14] Daugiausia tai mokslo populiarinimo straipsniai: Balevičius, Z. Senovinė medžioklė. Mūsų girios, 1958, nr. 11, p. 39; Medžioklė senovės Lietuvoje. Lietuvių enciklopedija, 1959, t. 18, p. 113–117; Šunininkai. Lietuvių enciklopedija, 1964, t. 30, p. 109; Giniūnas, K. Senoviniai medžioklės įrankiai ir būdai. Mūsų gamta, 1970, nr. 6, p. 19; Čerbulėnas, K. Medžioklė senovės Lietuvoje. Mokslas ir gyvenimas, 1969, nr. 5, p. 38–40; Giniūnas, K. Senoviniai medžioklės pareigūnai. Mūsų gamta, 1971, nr. 5, p. 22;

[15] Ferenc, M. Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja i ludzie. Kraków, 1998, s. 102 ir kt.

[16] Matusas, J. Medžioklė pas mus senovėje. Mūsų girios, 1943, liepa, p. 3–13; Matusas, J. Šunys Lietuvos senovėje. Draugas, 1960, lapkritis 26 (2-oji dalis), p. 7; Girios aidas, 1960/61, nr. 18/19, p. 53–58; Giniūnas, K. Medžiokliniai šunys senovėje. Mūsų gamta, 1970, nr. 3, p. 26; Isokas, G. Giriose. Vilnius, 1979, p. 59–61; Isokas, G. Gaudžia ragas. Žvėrys, paukščiai ir jų medžioklė Lietuvoje. Vilnius, 1981, p. 58–61; Klovas, V. Šunys. Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1988, t. 4, p. 225.

[17] Pirmasis Lietuvos Statutas, tekstai senąja baltarusių, lotynų ir senąja lenkų kalbomis. Par. S. Lazutka, I. Valikonytė, E. Gudavičius ir kt. Vilnius, 1991, t. 2, d. 1, p. 288–290.

[18] Golębiowski, Ł. Gry i zabawy różnych stanów. Warszawa, 1831, s. 145–149; Gloger, Z. Łowy. Encyklopedia staropolska. Warszawa, 1974 (wyd. 3), t. 3, s. 164–170, t. 4, s. 12.

[19] Nevardydama visų, paminėsiu naujausią darbą: Samojlik, T. Łowy i inne pobyty królów polskich i wielkich książąt litewskich w Puszczy Białowieskiej w XV–XVI wieku. Kwartalnik Historii Kultury Materialnej, 2006, t. 54, s. 293–305.

[20] Pokora, J. Psy, błazny, dzieci, królowie... Studia nad sztuką XV–XVIII wieku. Warszawa, 2006.

[21] Hennel-Bernasikowa, M. Arrasy krajobrazowo-zwierzęce. Arrasy flamandzkie w zamku królewskim na Wawelu. Red. Szablowski, J. Warszawa-Antwerpia, 1975, s. 235–283; Tuchołka-Włodarska, B. Z badań nad sarkofagiem króla Zygmunta Augusta. Biuletyn Historii Sztuki, 1986, nr. 2–4, s. 221–245; Wilska, M. Biały piesek w kulturze dworskiej późnego średniowiecza. Ludzie. Kościół. Wierzenia. Studia z dziejów kultury i społeczeństwa Europy Środkowej. Pod. red. W. Iwanczak, S. K. Kuczyński. Warszawa, 2001.

[22] Bystroń, J. S. Nazwy własne psów. Przyjaciel Psa, 1936, nr. 2; Nowa księga przysłów i wyrażeń przysłowiowych polskich. Warszawa, 1978; Kolbuszewski, J. Śmierć zwierzęcia. Problemy współczesnej tanatologii, 2004, t. 8, s. 575–591.

[23] Merkienė, R. Gyvulių ūkis XVI a. – XX a. pirmojoje pusėje. Etninės patirties ištakos. Vilnius, 1989, p. 153; Vitkūnas, M. Gyvulininkystė pietryčių Lietuvoje XIII–XIV a. Gyvulininkystė, Mokslo darbai, 2006, t. 47, p. 14.

[24] Renaissance Beasts ..., p. 1–3; Fudges, E. A Left-Handen Blow: Writing the History Of Animals. Representing Animals. Theories of Contemporary Culture. Ed. Nigel Rothels. Bloomington, 2002, p. 4–5.

[25] Kaip pavyzdį galima nurodyti 1895–1899 m. Leonido Sabanejevo tyrimus apie šunų veislių raidą, Сабанеев, Л. П. Собаки охотничьи ...

[26] Iš darbų gausos išskirtini: Keller, O. Die antike Tierwelt, 2 vol., Leipzig, 1909–1913; Küster, E. Die Schlange in der griechischen Kunst und Religion. Giethen, 1913; Piper, R. Das Tier in der Kunst. München, 1922; Furhmann, E. Das Tier in der Religion. München, 1922; Harwood, D. Love for Animals and How it Developed in Great Britain. New York, 1928; Richter Gisela, M. A. Animals in Greek Sculpture, A Survey. London, 1930; Jennison, G. Animals for Show and Pleasure in Ancient Rome. Manchester, 1937; Markman, Sidney D. The Horse in Greek Art. Baltimore, 1943.

[27] Remiantis: Thorsten Fögen, Animals in Graeco-Roman Antiquity and Beyond: A Select Bibliography, Berlin, 2006, www.telemachos.hu-berlin.de/esterni/Tierbibliographie [prisijungta 2010 04 10].

[28] Leach, M. God had a Dog. Folklore of the Dog. New Brunswick, 1961; Rowland, B. Animals with Human Faces. A Guide to Animal Symbolism. London, 1974.

[29] Petit, G., Jean, T. Histoire de la zoologie. Des origines à Linné. Paris, 1962; Turner, E. S. All Heaven in a Rage. London, 1964, (repr. 1992). Autorius tyrė gyvūnų naudojimo pramogoms ir sportui istoriją, lyginant antikinę Romą ir XVI a. Angliją. Paminėtinas klasika tapęs J. M. C. Toinbi tyrimas, žr. Toynbee, J. M. C. Animals in Roman Life

[30] Fudges, E. A Left-Handen Blow ..., p. 7.

[31] Gooding, F. Of Dodos and Dutchmen: Reflections on the Nature of History. Critical Quarterly, 2005, t. 47, iss. 4, p. 35; Domańska, E. O zwrocie ku rzeczom we współczesnej humanistyce (ku historii nieantropocentrycznej). Roczniki dziejów społecznych i gospodarczych, 2005, t. 65, s. 11. (Už nuorodą dėkoju prof. dr. Aivui Ragauskui).

[32] Thomas, K. Man and the Natural World. Changing Attitudes in England 1500–1800. Oxford, 1983; Ritvo, H. The Animal Estate ...

[33] Burt, J. Animals in Film. London, 2000; Philo, Ch., Wilbert, Ch. Animal Spaces, Beastly Places: An Introduction. Animal Spaces, Beastly Places: New Geographies of Human-Animal Relations. Ed. Ch. Philo, Ch. Wilbert. London, 2000, p. 1–34; Anderson, V. DeJohn. Creatures of Empire: How Domestic Animals Transformed Early America. Oxford, 2004.

[34] Sintetinės studijos: Representing Animals..., The Animal/Human Boundary: Historical Perspectives. Ed. by A. N. H. Creager, W. J. Chester. Rochester, 2002; A Cultural History of Animals Ed. L. Kalof, B. Resl. Oxford, 2007–2009, vol. 1–6. Aplinkos, žmogaus ir gyvūnų sugyvenimo istorijai skirti periodiniai leidiniai: Archives of Natural History, (nuo 1981); Anthrozoös. Multidisciplinary Journal of the Interactions of People and Animals, (nuo 1987).

[35] Konferencijų medžiagą žr. http://www.isaz.net/conferences.html [prisijungta 2010 04 10].

[36] Fudge, E. A Left-Handen Blow ..., p. 8. Taip pat žr. Raber, K. Recent Ecocritical Studies of English Renaissance Literature. English Literary Renaissance. Oxford, 2007, p. 151–171.

[37] Joyce, E. Salisbury The Beast Within: Animals in the Middle Ages. London, 1994; Animals in the Middle Ages. Ed. Nona C. Flores. New York, 2000.

[38] Malcolmson, R., Mastoris, St. The English pig: a History. Hambledon and London, 2001, p. 29. Šiai krypčiai atstovauja ir lenkų tyrinėtojo Ryszardo Kiersnowskio veikalas, skirtas žmogaus ir meškos sugyvenimui nuo paleolito iki šių dienų: Kiersnowski, R. Niedźwiedzie i ludzie w dawnych i nowszych czasach. Fakty i mity. Warszawa, 1990.

[39] Ritvo, H. The Animal Estate ..., p. 4; Kete, K. The Beast in the Boudoir ..., p. 2.

[40] Iannis Caii, De Canibus Britannicis, liber unus. De rariorum animalium et stirpium historia. London, 1570.

[41] Fogle, B. The New Encyclopedia of the Dog. London, 2000, p. 82.

[42] Girininkas, A. Neolitas. Lietuvos istorija. Vilnius, 2005, t. 1: Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis, p. 150, 155, 172; Vitkūnas, M. Gyvulininkystė pietryčių Lietuvoje ..., p. 14.

[43] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Vertė L. Valkūnas, par. R. Batūra. Vilnius, 1985, p. 270; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sud. N. Vėlius. Vilnius, 1996, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, p. 289, 344, 369, 508; Matusas, J. Medžioklė pas mus senovėje. Kaunas, 1943, p. 4.

[44] Joannis Dlugossii Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae, liber decimus 1370–1405. Varsoviae, 1985, t. 10, p. 99.

[45] Nėra duomenų apie Ldk Vytauto dvare funkcionavusią medžioklio ar šunininko pareigybę, nors 1408 m. minimas sakalininkas Petras ir 3 jo padėjėjai, žr. Petrauskas, R. Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje (XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje). Lietuvos istorijos metraštis, 2005 metai, 1. Vilnius, 2006, p. 32. Šunininkų ir medžioklių buvo Jogailos dvare, žr. Kręt, H. Dwór królewski Jadwigi i Jagiełły. Kraków, 1987, s. 76, Jaworski, R. Łowy Władysława Jagiełły. Z biografistyki Polski późnego średniowiecza. Studia pod red. M. Koczerskiej. Fasciculi Historici Novi, t. IV, Warszawa 2001, s. 24–25. Remiantis tuo galima numanyti, kad tokios tarnybos buvo Ldk Vytauto dvare.

[46] Jaworski, R. Łowy Władysława Jagiełły ..., s. 40, 51.

[47] Kręt, H. Dwór królewski Jadwigi ..., s. 140.

[48] Rowell, S. C. Trumpos akimirkos iš Kazimiero Jogailaičio dvaro: neeilinė kasdienybė tarnauja valstybei. Lietuvos istorijos metraštis, 2004 metai. 1, Vilnius, 2005, p. 35; Matusas, J. Medžioklė pas mus senovėje ..., p. 4.

[49] Čapaitė, R. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kasdienybė pagal jo ir amžininkų korespondenciją. Alytaus miesto istorijos fragmentai, 2001, p. 10–27.

[50] Jaworski, R. Łowy Władysława Jagiełły ..., s. 70.

[51] Isokas, G. Gaudžia ragas ...; Klovas, V. Šunys ...

[52] Rachunki dworu króla Władysława Jagiełły i królowej Jadwigi z lat 1388 do 1420. Opr. F. Piekosiński. Kraków, 1896, s. 18, 26–33, 36, 37, 42, 44, 394, 556–557.

[53] Jaworski, R. Łowy Władysława Jagiełły ..., s. 51–52.

[54] I LS XII sk., 12 str.: „Цена о собаках. Тэж уставуем цену собакам. Хто бы кому следника (išskirta mano – RR) або набрешника украл або забил, дванадцать коп грошей, а за бобрового пса дванадцать коп грошей, а за хорта пять коп грошей, а за курча десять коп грошей, а за хорта подсокольего десять коп грошей, за кобеля домового пять коп грошей, за узлайника три копы грошей, за огара три копы грошей, за выжла заечого або звериного три копы грошей, за меделянского пса дванадцать рублев грошей, за ласявого дванадцать рублев грошей, а за обточного пса дванадцать рублев грошей, а за щайку три копы грошей, а за подстрелего пса десять коп грошей“. Pirmasis Lietuvos Statutas ..., p. 288–290.

[55] II LS XIII sk., 12 str.: „Цена собакoм. За пса домового брехуна три рубли грошей, за наследника и за набрехника зверинного – шесть рублей грошей, за окгара – три копы грошей, за узлайника три копы грошей, за выжла – три копы грошей, за щайку под ястреба – три копы грошей, за подстрелного – три рубли грошей, за пса обсочного – шесть рублей грошей, за меделянского пса – шесть рублей грошей, за хорта подсоколего – шесть рублей грошей“. Статут Вялiкага Княства Лiтоускага 1566 года. Под. Т. I. Доунар i iнш. Мiнск, 2003, с. 200–201. Kaip ir I LS, skiriasi nurodomų veislių/grupių skaičius rusėniškame, lenkiškame ir lotyniškame tekstuose. Statut Litewski drugiej redakcyi (1566). Pomniki prawa Litewskiego z XVI wieku. Wyd. F. Piekosiński. Kraków, 1900, s. 230–231.

[56] III LS XIII sk., 12 str.: „Цена собакам. За пса домового брехуна три копы грошей, за наследника и за набрешника зверинного – три рубли грошей, за бобрового пса – три рубли грошей, за курча и за хорта - три копы грошей, за выжла – две копе грошей, за узлайника звериного три копы грошей, за щаю – полторы копы грошей, за подстрелчого пса – три копы грошей, за пса обсочного – три рубли грошей, за меделянского пса – три рубли грошей, за хорта подсоколего – три рубли грошей“. Lappo, J. 1588 metų Lietuvos Statutas, t. II: Tekstas, Kaunas, 1938, p. 473–474.

[57]Брехaти“ slavų kalbose reiškia šuns lojimą, skalijimą, žmogui – šaukti, triukšmauti, meluoti. Словарь русского языка XIXVII вв. Вып. 1, Москва, 1975, c. 178.

[58] Šiandieninėje klasifikacijoje tai būtų šuns dydį nusakantis parametras. Antai skalikų grupėje išskiriami kraujasekiai didieji (pvz., baldhaundai), vidutiniai (pvz., Lietuvos skalikai) ir mažieji (pvz., bigliai).

[59] Šiandienos požiūriu tai daugmaž prilygsta grupės sekcijai: pvz. skalikų grupės 1 sekcija – kraujasekiai, 2 – varovai, o 3 – giminingos veislės šunys.

[60]Осока – облава при охоте на зверя, осочник – загонщик“. Словарь русского языка XIXVII вв., в. 2, c. 734.

[61] S. B. Lindės žodyne jie vadinami paukštšuniais, pateikiant šunų vardus pagal paukščius, kuriuos jie medžiojo. Linde, S. B. Słownik języka polskiego. Lwów, 1854, t. 4, s. 611. Dabartiniame lenkų žodyne šis šuo vadinamas vižlu, kuris suseka žvėrį, jį užgula ir duoda ženklą medžiotojui. Słownik polszczyzny XVI wieku. Wrocław, etc., 1979, t. 12, s. 104.

[62] Linde, S. B. Słownik języka polskiego ..., t. 2, s. 234–235.

[63] Ten pat, t. 3, s. 513.

[64] Plačiau apie šią veislę: Деханова, О. Легенда о меделянской собаке ...

[65] Łoziński, W. Życie polskie w dawnych wiekach. Lwów, 1921, s. 228–230.

[66] Žr. L. Šinkūnaitė. XVII a. Lietuvos portretas, Kultūros, asmenybės ir jos atvaizdo santykis. Vilnius, 2000, p. 35.

[67] Rachunki dworu królewskiego 1544–1567. Wyd. A. Chmiel. Kraków, 1911, s. 212.

[68] Linde, S. B. Słownik języka polskiego ..., t. 3, s. 513.

[69] Сигизмунд Герберштейн, Записки о Московии. Москвa, 1988, c. 221.

[70] Žodynuose neaiškinama „kurtz“ etimologija, apsiribojama nuoroda, jog tai buvo medžiokliniai šunys. Šiandieninėje rusų kalboje žodis „курчавиться“, reiškia garbanojimą, raitymą, kaip tik XVI a. kurčo eksterjero ypatybes.

[71] Žodį „kurtz“ aiškinant kaip „kurto“ atitikmenį, rodantį vieną iš S. Herberšteino paminėtų šuns savybių – didelį jos greitį. Оболенский, A. A. Русская псовая борзая ...

[72] Słownik polszczyzny XVI wieku. Wrocław etc., 1978, t. 11, s. 573.

[73] Maroszek, J. Pogranicze Litwy i Korony w planach króla Zygmunta Augusta. Z historii dziejów realizacji myśli monarszej między Niemnem a Narwią. Białystok, 2001 s. 370.

[74] Kawecka-Gryczowa, A. Biblioteka ostatniego Jagiellona. Pomnik kultury renesansowej. Wrocław, Warszawa, 1988, s. 243.

[75] Pirmasis Lietuvos Statutas, tekstai senąja baltarusių, lotynų ir senąja lenkų kalbomis ..., p. 195–196.

[76] Vaškevičiūtė, I. Tautų kraustymosi ir baltų genčių sklaidos laikotarpis. Lietuvos istorija, Vilnius, 2007, t. 2: Geležies amžius, p. 217.

[77] Toynbee, J. M. C. Animals in Roman Life and Art ..., p. 35; Thomas, K. Man and the Natural World ..., p. 111, etc.; Bowron, E. P. An artist’s best friend: dogs in renaissance and baroque painting and sculpture. Best in Show ..., p. 2, 6.

[78] Thomas, K. Man and the Natural World ...

[79] Kete, K. The Beast in the Boudoir ..., p. 3.

[80] Best in Show ..., p. 6–15.

[81] Craig, H. Sexuality and Social Standing in Jan van Eyck’s Arnolfini Double Portrait. Renaissance Quarterly, 1990, Summer, vol. 42, p. 270; Šinkūnaitė, L. XVII a. Lietuvos portretas ..., p. 17; Ragauskienė, R., Ragauskas, A. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. Vilnius, 2001, p. 15. Čia žr. platesnę istoriografiją minėtu klausimu.

[82] Rzepińska, M. Osobliwe charty Sigismonda Malatesty. Próba interpretacji freski Piera della Francesca w Rimini. W kręgu malarstwa. Wrocław, 1988, s. 7–35.

[83] Bowron, E. P. Dogs are everywhere in Renaissance. The Bark, 2006, May/June, Issue 36.

[84] Schiesari, J. Bitches and Queens“ ..., p. 38–39.

[85] Apie Ch. Hatoną: Encyclopedia Britannica. 11th ed., vol. 13, Cambridge, 1910, p. 64. Kadangi liko viengungis, yra nuomonių apie netradicinę lytinę orientaciją. Tai būtų svarbu vaizduojamo mažo šunelio kontekste.

[86] Gloger, Z. Encyklopedia staropolska. Warszawa, 1974, t. 4, s. 12.

[87] Pociecha, W. Bona Sforza PSB, t. 2, s. 288.

[88] 1534 12 10, Vilnius, Bona – Friderikui Gonzagai, Mantujos kunigaikščiui. Acta Tomiciana. Ed. V. Prochaska, 1961, t. 16, p. 2, p. 441–442; Quirini-Popławska, D. Działalność włochów w Polsce w I połowie XVI wieku na dworze królewskim, w dyplomacji i hierarchii kościelnej. Wrocław, etc., 1973, s. 81.

[89] Žr. http://www.artcyclopedia.com/r/prado_titian.html [prisijungta 2010 02 11].

[90] Il. žr. M. Bogucka. Anna Jagiellonka. Wrocław, 1994, s. 144. Žinomi J. B. Uther tapyti Zigmanto Vazos tėvo, Švedijos karaliaus Jono Vazos portretai, žr. Roberts, M. The Early Vazas. A History of Sweden 1523–1611. Cambridge, 1968, s. 211.

[91] Ochmann-Staniszewska, S. Dynastia Wazów w Polsce. Warszawa, 2006, s. 121.

[92] Matušakaitė, M. Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje. Vilnius, 1984, p. 86. (čia ir portreto reprodukcija).

[93] XVII a. antrosios pusės Vilniaus burmistro Eustachijaus Šperkovičiaus namuose laikytas žaidimui skirtas šunelis – vienas iš miestietijos elitiškumą pabrėžiančių elementų, Ragauskas, A. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.). Vilnius, 2002, p. 410.

[94] Gloger, Z. Encyklopedia staropolska. Warszawa, 1974, t. 4, s. 12.

[95] Miniatiūras žr: Monarchia Jagiellonów 1399–1586. Wrocław, 2003, s. 90.

[96] Wilska, M. Biały piesek w kulturze dworskiej ...

[97] Apie juos plačiau žr. valdovų medžiokliniai šunys.

[98] Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548). 1544 XI 15–1546 XI 15. 1 knyga. Par. D. Antanavičius. Vertė S. Narbutas. Vilnius, 2009, p. 347.

[99] Plačiau apie šį karo inžinierių žr. Ridolfino, K. Th. D. pułkownik w służbie Rzeczypospolitej polskiej w XVI wieku. Przewodnik naukowy i literacki. Pod. red. B. Łozińskiego. 1878, Sierpień, s. 732–748.

[100] Fabiani, B. Na dworze Wazów w Warszawie. Warszawa, 1988, s. 13–15.

[101] Pvz., Jono Sobieskio mylimas šuo buvo vardu Chlopiec, Stanislovo Liščinskio – Tristanas, o laiškus iš tremties dukrai šis valdovas neretai baigdavo taip: „Tristanai, mano lemties drauge, laižau tavo pėdas“. Stanislovo Augusto Poniatovskio špicas, įamžintas mene, vadintas Kiopeku (turkiškai – šuo), žr. Pokora, J. Mondo cane, (Refleksje nad renesansową rzeźbą psa z Brzegu i jej dziejami). Biuletyn Historii Sztuki, 1983, nr. 1, s. 59; Pokora, J. Psy, błazny, dzieci, królowie ..., s. 13–14.

[102] Neuman, M., Pietkiewicz, K. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio itinerariumas (1492 m. birželis – 1506 m. rugpjūtis). Lietuvos istorijos metraštis, 1995. Vilnius, 1996, p. 154–240; Kolankowski, L. Zygmunt August, wielki książę Litwy do roku 1548. Lwów, 1913, s. 325–326; Pociecha, W. Królowa Bona (1494–1557). Czasy i ludzie odrodzenia. Poznań, 1958, t. 3, s. 188–189; Ferenc, M. Dwór Zygmunta Augusta ..., s. 102, 104, 135, 146, 224, 231–232.

[103] Steponas Batoras – pirmasis valdovas, sulaukęs darbo, vertinančio jį kaip medžiotoją, Pawiński, A. Stefan Batory jako myśliwiec. Źródła dziejowe, Warszawa, 1882, t. XI; Ziembicki, W. Ostatnie łowy Batorego. Lwów, 1937, s. 7, 13.

[104] Fabiani, B. Na dworze Wazów w Warszawie. Warszawa, 1988, s. 13–15.

[105] Полное собранье русских летописей. Москва, 1975, т. 32, с. 176; Kempa, T. Mikołaj Krzysztof Radziwiłł Sierotka (1549–1616) Wojewoda Wileński. Warszawa, 2000, s. 202.

[106] Pokora, J. Psy..., s. 13.

[107] Hoppe, St. „Swora“, Słownik Języka Łowieckiego. Warszawa, 1981, s. 138.

[108] Be kita ko, Janas Ostrorugas aptarė šunų veisimo ypatybes, pateikė pastabas apie veisles, šunų laikymą, šėrimą, ligas ir jų gydymą, medžioklės taisykles, šunų skalijimą ir lojimo būdus, žr. Ostroróg, J. O psiech gończych i myślistwie z niemi. In. Rostafiński, J. O myślistwie, koniach i psach łowczych książek pięcioro z lat 1584–1690. Kraków, 1914, s. 82–83, etc.

[109] Žr. 1773 r. Regestr całej psiarni Karola Stanisława Radziwiłła, Panie Kochanku. Archiwum Glówne Akt Dawnych w Warszawie (toliau – AGAD), AR, dz. XI, nr. 170, s. 148; Minėtas Žygimanto Augusto šunų rejestras neišliko, Maroszek, J. Pogranicze Litwy i Korony ...

[110] Bowron, E. P. An artist’s best friend ..., p. 6; Schiesari, J. Bitches and Queens“ ..., p. 39.

[111] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499–1514). Užrašymų knyga 8. Par. A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius. Vilnius, 1995, nr. 415, 551, c. 312, 395.

[112] Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos ..., p. 347.

[113] AGAD, Archiwum skarbu koronnego, Rachunki królewskie, od. I, b. 332, l. 214.

[114] Kasdienis gyvenimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. Sud. A. Baliulis ir E. Meilus. Vilnius, 2001, p. 306.

[115] 1540 11 08, „[...] Ходили есмо по пущи своей со псы за белками [...]“, Lietuvos Metrika (1540–1541), 10-oji Teismų bylų knyga. Par. S. Lazutka, I. Valikonytė, S. Viskantaitė-Saviščienė. Vilnius, 2003, p. 27.

[116] Matusas, J. Medžioklė pas mus senovėje ..., p. 12.

[117] Lietuvos Metrika (1540–1541), 10-oji Teismų bylų knyga ..., p. 27.

[118] Kasdienis gyvenimas ..., p. 679, 682; Lietuvos Metrika. Российский государственный архив древних актов, f. 389, (toliau – LM; naudotasi LVIA saugomais mikrofilmais), kn. 251, l. 33.

[119] Kasdienis gyvenimas ..., p. 238.

[120] Gloger, Z. Encyklopedia staropolska ..., t. 4, s. 12; Linde, S. B. Słownik języka polskiego ..., s. 611; Bystroń, J. S. Nazwy własne psów ...; Pokora, J. Psy ..., s. 14.

[121] 1569 11 11, Sialecas, M. Radvila Rudasis – M. K. Radvilai Našlaitėliui. RNB, f. 971, op. 2. Col. aut. 234, nr. 40; 1597 01 18, Vilnius, K. Radvila Perkūnas – J. Baltramiejevičiui. AR, dz. IV, kop. 291; Kasdienis gyvenimas ..., p. 680.

[122] Šias tendencijas parodo XVI a. LDK didikių korespondencija, R. Ragauskienė, Rusėniška XV a. pab. – XVI a. pr. LDK moterų: valdovių ir didikių korespondencija. Istorija, 2009, t. 76 (4), p. 18–29.

[123] Кутепов, Н. И. Великокняжеская, царская и императорская охота ..., с. 109.

[124] Rachunki dworu królewskiego 1544–1567 ..., s. 212, 293; Finkel, L. Elekcya Zygmunta I. Sprawy dynastyi Jagiellońskiej i unii polsko-litewskiej. Kraków, 1910, s. 115; Ragauskienė, R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis. Vilnius, 2002, p. 146; Pokora, J. Psy ..., s. 14.

[125] 1569 11 11, Sialecas, M. Radvila Rudasis – M. K. Radvilai Našlaitėliui. RNB, f. 971, op. 2, Col. aut. 234, nr. 40; M. K. Radvilos Našlaitėlio 1571–1572 m. pajamų išlaidų knyga. VUB, f. 5, b. 67, nr. 3408.

[126] 1578 10 24, Ivnas, J. Ivinskis – K. Radvilai. AR, dz. V, nr. 5683; 1581 04 25, Vsialiubas, K. Radvila Perkūnas – K. Tenčinskai. AR, dz. IV, kop. 289; 1587 07 14, Povidras, K. Ivinskis – K. Radvilai. BCzart., nr. 2460a. IV; 1596 05 25, Zabludovas, T. Pronskienė – K. Radvilai Perkūnui. AR, dz. V, nr. 12391; 1597 01 16, Vilnius, Radvila Perkūnas – Jonui Baltramiejaičiui. AR, dz. IV, kop. 291; Sajkowski, A. Staropolska miłość. Poznań, 1981, s. 43–44.

[127] Lukas Gurnickis. Lenkų dvariškis. Vertė E. Patiejūnienė. Vilnius, 2009, p. 161.

[128] Kasdienis gyvenimas ..., p. 230, 238, 249, 312.

[129] 1533 08 24; 10 04, Vilnius, karaliaus sekretorius N. Nipšicas – Prūsijos kunigaikščiui. Acta Tomiciana. Ed. V. Prochaska. Wrocław, 1957, t. 15, p. 1, p. 567–568, 593–594, 673–674.

[130] 1538 07 21, Krokuva, Žygimantas Senasis – Prūsijos kunigaikščiui, 1546 02 10, Vilnius, Žygimantas Augustas – tam pačiam. Elementa ad fontium editiones. Ed. C. Lanckorońcka. Roma, 1973, t. 30, s. 80, 163; 1549 03 02, Ostroda; 12 12 Spychowo, Prūsijos kunigaikštis – Bonai. Ten pat Ed. C. Lanckorońcka, L. Olech. Roma, 1986, t. 63, s. 23, 108.

[131] Rachunki dworu królewskiego ..., s. 236.

[132] Pokora, J. Psy, ..., s. 14.

[133] 1549 08 16, Gižickas, Prūsijos kunigaikštis – B. Sženskai. Elementa ..., t. 63, s. 69.

[134] Panašios funkcijos fiksuojamos XIV–XV a. pr. šaltiniuose, Jaworski, R. Łowy Władysława Jagiełły ..., s. 24–25.

[135] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 ..., nr. 415, 551, c. 312, 395; Pietkiewicz, K. Dwór litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellończyka (1492–1506). Lietuvos valstybė XII–XVIII a. Vilnius, 1997, p. 92–93.

[136] Quirini-Popławska, D. Działalność włochów ..., s. 62.

[137] Ferenc, M. Dwór Zygmunta Augusta ..., s. 109, 135, 146, 224, 231–232; Rachunki dworu królewskiego ..., s. 207.

[138] LM, kn. 153, l. 109 v.

[139] Ordynacja dworu Zygmunta III z 1589 roku. Opr. K. Chłapowski. Warszawa, 2004, s. 82–83.

[140] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 ..., nr. 415, c. 312.

[141] Ragauskienė, R. Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a. Vilnius, 2004, p. 42.

[142] Lietuvos Metrika (1440–1523). Užrašymų knyga 10. Par. E. Banionis, A. Baliulis. Vilnius, 1997, p. 70–71.

[143] Довнар-Запольский, М. Государственное хозяйство Великого Княжества Литовского при Ягеллонах. Киев, 1901, т. 1, c. 89; Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1959, t. 18, p. 116.

[144] 1591 03 13, Smalevičiai, K. Radvila Perkūnas – P. Miklaševičiui. AR, dz. IV, kop. 290; 1597 01 18, Vilnius, K. Radvila Perkūnas – J. Baltramiejevičiui. AR, dz. IV, kop. 291.

[145] Dworzaczek, W. Hetman Jan Tarnowski. Z dziejów możnowładztwa małopolskiego. Warszawa, 1985, s. 263.

[146] Сигизмунд Герберштейн ...

[147] Rachunki dworu królewskiego ..., s. 223.

[148] LM, kn. 60, l. 88.

[149] Rachunki dworu królewskiego ..., s. 282.

[150] Žygimanto Augusto sąskaitų knygose pažymima apie atlygį meškų dresuotojams už meškų parengimą šunų pjudymams. Antai 1546 05 26 meškų dresuotojui duota 15 auks. tokia proga. Rachunki dworu królewskiego ..., s. 119.

[151] Lukas Gurnickis. Lenkų dvariškis ..., p. 159.

[152] M. K. Radvilos Našlaitėlio 1571–1572 m. sąskaitų knyga. VUB, f. 5, b. 67, nr. 3408; Rachunki dworu królewskiego ..., s. 210, 297–298;

[153] Ten pat, s. 264; Bowron, E. P. An artist’s best friend ..., p. 6.

[154] Rachunki dworu królewskiego ..., s. 182, 185, 207, 210, 213, 224, 247, 274, 276–278, 298; Samojlik, T. Łowy i inne pobyty ..., s. 301, 303.

[155] LM, kn. 35, l. 96v; kn. 279, l. 12.

[156] Акты издаваемые Виленскою коммиссиею для разбора древних актов. Вильно, 1898, т. 25, с. 108–109.

[157] XIV a. pab. – XV a. pr. valdovų išlaidų knygose minimi šunų ėdalui skirti taukai nenurodant proporcijų, jie taip pat buvo sudėtinė kitų produktų dalis, taukai duoti ir šunims maitinti, ir apšvietimui, Jaworski, R. Łowy Władysława Jagiełły ..., s. 40.

[158] Ostroróg, J. O psiech gończych ..., s. 51–52.

[159] Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos ..., p. 201, 203, 211, 241, 327, 335, 347.

[160] Ten pat, p. 195, 197, 219, 221, 223, 235.

[161] Rachunki dworu królewskiego ..., s. 238.

[162] Kręt, H. Dwór królewski Jadwigi ..., s. 140.

[163] Encyclopedia of World Environmental History, vol. 1: A-E. Ed. Sh. Krech, J. R. McNeill. London, 2004, s. 331–332.

[164] VUB, f. 5, b. 67, nr. 3408; Lietuvos Metrika (1540–1541), 10-oji Teismų bylų knyga ..., p. 58.

[165] Paprocki, B. Nauka Rozmaitych Philozophów około obierania żony [...]. Kraków, 1602.

[166] Jablonskis, K. Istorija ir jos šaltiniai. Vilnius, 1979, p. 300; Merkienė, R. Gyvulių ūkis ..., p. 42.

[167] Istorijos archyvas. t. 1: XVI amžiaus Lietuvos inventoriai. Sur. K. Jablonskis. Kaunas, 1934, p. 551; Kasdienis gyvenimas ..., p. 240.

[168] Istorijos archyvas ..., p. 11, 403.

[169] Kasdienis gyvenimas ..., p. 553.

[170] Ten pat, p. 232, 247, 283.

[171] Ten pat, p. 680, 712.

[172] Toynbee, J. M. C. Animals in Roman Life …, p. 107–110, 113–121 etc.; Pokora, J. Psy ..., s. 15, 36.

[173] Rzepińska, M. Osobliwe charty ..., s. 16 etc.; Hennel-Bernasikowa, M. Arrasy krajobrazowo-zwierzęce ..., s. 235 etc.; Pokora, J. Psy, ..., s. 22, 47.

[174] Bowron, E. P. An artist’s best friend ..., p. 6.

[175] Signorini, R. Two Notes from Mantua: A Dog Named Rubino. Journal of the Warburg and Courtauld Institutes, 1978, vol. 41, p. 317–320 etc., Pokora, J. Psy, ..., s. 18, 35.

[176] Pokora, J. Psy, ...; Ten pat, žr. ankstesnę klausimo literatūrą.

[177] Jenner, Mark S. R. The Great Dog Massacre ..., p. 111.

[178] Matušakaitė, M. Tapybos darbai Radvilų rinkiniuose. Menotyra, 1977, t. VII, p. 142, 156.

[179] Šią padėtį bandoma „taisyti“ šiomis dienomis. LDK priklausiusiame Slanime (dab. Baltarusija) nuspręsta pastatyti paminklą Vilniaus vaivadai Leonui Sapiegai ir jo šuniui – skalikui. Projekto autorius skulptorius Ivan Misko. http://belarustourism.by/catalog/365_16814.htmlимщины [prisijungta 2010 05 10].

[180] Antai, Lietuvoje likusiame 1642 m. J. Gierkės sukurtame laikrodyje pavaizduotas iš miško grįžtantis medžioklis su muškieta ant peties, vedinas šunimi, žr. Klimka, L., Ragauskas, A. Nauji duomenys apie įžymųjį Vilniaus laikrodininką Jokūbą Gierkę (XVI a. pabaiga – 1666 09 05). Istorija, 2001, t. 48, p. 28.

[181] Hennel-Bernasikowa, M. Arrasy krajobrazowo-zwierzęce ...

[182] Rimša, E. Heraldika. Iš praeities į dabartį. Vilnius, 2004, p. 152. Iš vėlesnių XVIII a. LDK miestų herbų ir antspaudų, kuriuose pavaizduotas šuo, paminėtini Suvalkai, 1761 m. miesto antspaude be kita ko vaizduojamas Šv. Rokas su lazda ir šunimi prie kojų, Rimša, E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai. Vilnius, 1999, p. 522–523.

[183] E. Rimša, Heraldika ..., p. 116, 127.

[184] Oficialios pirmosios šunų kapinės atidarytos XIX a. pab. Paryžiuje, Asnieres r.

[185] Golębiowski, Ł. Gry i zabawy ..., s. 251–252; Krajewski, W. Epigrafika polska szesnastego wieku. Atheneum, 1848, z. V, s. 45–63.

[186] Skwara, M. „Miejsca wspólne“ polskiej poezji i sztuki funeralnej XVI i początku XVII wieku. Szczecin, Wydawnictwo naukowe Uniwersytetu Szczecinskiego, 1994, s. 160–162.

[187] Jaworski, R. Łowy Władysława Jagiełły ..., s. 64–66. Čia ir ankstesnė klausimo literatūra.

[188] Tucholka-Wlodarska, B. Z badan nad sarkofagem krola Zygmunta Augusta. Biuletyn Historii sztuki, 1986, nr. 2–4, s. 231, etc.

[189] Harasimowicz, J. Mauzoleum Górków w Kórniku. Biuletyn Historii Sztuki, 1986, nr. 2–4, s. 286.

[190] Husovianas Mikalojus. Raštai. Iš lot. k. vertė B. Kazlauskas, S. Narbutas, E. Ulčinaitė, T. Veteikis. Sud. S. Narbutas. Vilnius: LLTI, 2007, p. 127, 132–133.

[191] Rej, M. Figliki. Opr. M. Bokszczanin. Warszawa, 1970, s. 55.

[192] Plačiau apie šiuos darbus: Dynak, W., Sokolski, J. Wstęp. Staropolskie poematy myśliwskie. Antologia. Wrocław, 2007, s. 5–22.

[193] XIX a. pab. – XX a. pr. lenkų patarlėse užfiksuota per 370 pozicijų, kuriose minimas šuo. Šis gyvūnas paminėjimo dažnumu lenkia žirgą, katiną ir kitus populiarius augintinius, nusileidžia tik žodžiui „Dievas“, Pokora, J. Psy ..., s. 33. Čia taip pat ankstesnė klausimo literatūra.

[194] Lietuvos Metraštis. Bychovco kronika. Par. R. Jasas, Vilnius, 1971, p. 124.

[195] Kasdienis gyvenimas ..., p. 281.

[196] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai. Par. S. C. Rowell. Vilnius, 2003; Dubonis, A. Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje (1268–1282). Vilnius, 2009, p. 159. (Už nuorodą dėkoju dr. Artūrui Duboniui).

[197] Matusas, J. Šunys Lietuvos senovėje ..., p. 54, 58.

Gauta 2010 m. birželio 29 d.

Pateikta spaudai 2010 m. rugpjūčio 24 d.

 

Summary

„Cave canem“: a Human Being and a Dog in the Grand Duchy of Lithuania in the 16th Century

 

The aim of the article is to analyze the interaction between a human being and a dog in the Grand Duchy of Lithuania (the GDL) in the 16th century, the issue which has not been discussed in the Lithuanian historiography so far. On the basis of the prospective and rapidly developing paradigm of animal history in general and holistic research method in particular, the author aims to throw some light on the categories and breeds of dogs which were popular in Lithuania of that period, presents the basis for their classification and dwells upon the conditions under which dogs of different categories were kept and tended. The choice of the 16th century was determined by a relatively copious amount of sources; however, it should be mentioned that even at this period the information was not abundant.

 

Dogs in Lithuania started being categorized in the Middle Ages, at least from the 15th century; however, early data remains obscure. Tendencies of dogs’ classification in the GDL of the 16th century were closer to those of the Grand Duchy of Moscow than to those of Western countries. Dogs’ categories, groups, types and breeds were attributed to one rank, and this makes dogs’ identification more complicated. In I and II LS, 15 categories, groups and breeds of housedogs and hunting dogs were distinguished while in III LS – only 13. Other sources witness that the society of that period also kept lap dogs.

 

The GDL of the 16th century followed European traditions of keeping and tending lap dogs, and only rulers and noblemen, sometimes maybe rich town-dwellers, possessed them. Usually, women kept lap dogs, or they were given as presents to rulers’ and noblemen’s children; meanwhile, men kept elite hunting dogs. Some categories of lap dogs were rare in the 16th century; for example, the little Lions’ dogs were kept only in the court of the ruler Aleksandras Jogailaitis (Alexander Jagiellon). The GDL rulers and gentry kept hundreds of hunting dogs, enumerated in LS; noblemen possessed less. Dependent peasants also kept one or more hunting dogs, but they were mainly used for poaching or performing services. The number of dogs was renewed by breeding them locally or in the form of presents. Greyhounds, hounds, Breton dogs, Milan dogs etc were, most often, brought from Poland, Prussia, Italy, England, Livonija, and the Grand Duchy of Moscow; a smaller amount of breeds was brought from Spain or the Roman Empire. Ordinary noblemen borrowed, sold dogs, or even stole them. Dog breeders took care of the nobility’s dogs; for example, Žygimantas Augustas hired more than 20 persons, Zigmantas Vaza (Sigismund Vasa) – about 11. In addition, services of local professional dog breeders were used. Dog breeders took care of the dogs during the hunting season, helped in catching beasts for menageries, accompanied them while traveling, and trained them. The nobility’s dogs were bathed, combed, sheared, and, if necessary, clothed. Also, they were provided with necessary veterinary services, and their food ration was well-balanced. Housedogs were very popular in Lithuania of the 16th century both among the nobility and peasants. The major part of this category of dogs was not thoroughbreds but mongrels or hybrids. These dogs were usually chained though some of them ran untied; as a result, frequent attacks on people were registered.

 

Despite extensive use of these three categories of dogs in the Lithuanian society of the 16th century, no visible manifestations to humanize dogs were noticed, i. e. there was no cult of dogs. They were neither painted nor represented in sculptural compositions. Dogs never figured in fiction or fine arts, and they rarely found place in the chosen heraldry. The society’s attitude towards dogs was fairly pragmatic. Differently from other countries of the Renaissance culture, in the GDL a dog was not identified with a human being.