„Istorija“. Mokslo darbai. 69 tomas
Sandra GRIGARAVIČIŪTĖ. XVIII moksliniai skaitymai Daugpilio universitete
Spausdinti

2008 m. sausio 24-25 d. Daugpilio universitete vyko kasmetiniai aštuonioliktieji Humanitariniai skaitymai. Juos atidarė Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė profesorė pedagogikos mokslų daktarė Valentīna Liepa. Ji pasidžiaugė, kad „moksliniai skaitymai tęsiasi jau 18 metų ir daugėja dalyvių, atvykstančių iš Rygos“. Dekanė pašmaikštavo, kad, matyt, „ne toks velnias baisus, kaip apie jį kalba“[1]. Kvietė šių metų gegužės 15–17 d. visus konferencijos dalyvius atvykti ir į jubiliejinę mokslinę įvairių sričių specialistų konferenciją Daugpilio universitete. V. Liepos manymu, konferencijos visada yra puiki vieta „proto pratyboms“ norint palaikyti „mokslinę sportinę formą“, todėl atvykusiems humanitarams palinkėjo sėkmės darbe.

 

Po fakulteto dekanės kalbėjo Daugpilio universiteto prorektorė mokslo reikalams docentė daktarė Elita Jermolajeva. Ji pristatė naujausius universiteto mokslininkų darbus, pasidžiaugė, kad ne vienas iš jų yra žinomi ne tik Daugpilio, o ir visos Latvijos akademinei bendruomenei. Sveikinimo žodį tarė ir gero darbo linkėjo Daugpilio merė Rita Strodė (Strode). Ji sakė, kad Daugpilis yra neįsivaizduojamas be universiteto, o universitetas be miesto.

 

Plenariniame posėdyje kalbėjo ir svečiai: profesorius Romualdas Apanavičius (VDU) ir profesorė Genovaitė Kačiuškienė (ŠU). Jie džiaugėsi bendradarbiavimu su Daugpilio universiteto kolegomis ir galimybe konferencijos metu sutikti kolegas iš kitų Lietuvos universitetų.

 

Į XVIII-uosius mokslinius skaitymus susirinkę humanitarai pranešimus skaitė devyniose sekcijose. Istorikų sekcija („Vēstume: avoti un cilvēki“ – „Istorija: šaltiniai ir žmonės“) intensyviai dirbo dvi dienas: pirmąją dieną vyko 3 posėdžiai, antrąją – 6. Juose dalyvavo 43 tyrėjai iš šešių šalių: Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ir Jungtinės Karalystės. Istorikų sekcijos pirmąjį posėdį atidarė Istorijos katedros docentas daktaras Henrikas Somsas (Henrihs Soms; žr. 1 il.). Jis kaip ir kasmet pateikė atvykusių į konferenciją dalyvių statistiką ir pasveikino juos penkiomis kalbomis: anglų, lenkų, rusų, latvių ir lietuvių.

 

 

 

1 il. Daugpilio universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas H. Somsa

 

Pirmojo posėdžio (pirmininkavo dr. Rita Regina Trimonienė ir dr. Henrikas Somsas) pranešimai buvo skirti žymiam Latvijos istorikui Boleslovui Brežgo (Boļeslavs Brežgo). Tokia tematika pasirinkta neatsitiktinai. Latvijos ir Rusijos istorikai kartu vykdo projektą, kurio metu bus surinkti ir išleisti B. Brežgo darbai apie Latgalijos ir Latvijos istoriją. Istorikas Aleksandras Ivanovas, kalbėdamas apie B. Brežgo (1887-1957) paaiškino, kodėl nuspręsta publikuoti latvių istoriko palikimą. Jo manymu, B. Brežgo darbai aktualūs ir šiandien, nes po jo joks latvių istorikas tokio pobūdžio tyrimų nedarė. Publikuoti darbai turėtų paskatinti istorikus gerinti tyrimų kokybę ir suteikti galimybę pasimokyti tyrimo metodikos. Apie B. Brežgo šeimą, jos likimą, istoriko tyrimus bei paliktą išmintį kalbėjo H. Somsas, E. Nazarova (Евгения Назарова), P. Kirvansas (Pēteris Kirvāns). Pirmąjį posėdį užbaigė Pranas Janauskas (žr. 2 il.) pranešimu apie Stanislovą Narutavičių. Klausytojus ypač sudomino informacija, kad Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios akto signataras, buvo simpatizuojančių „Polska Organizacja Wojskowa“ (POW) sąraše įrašytas 14 numeriu. Istoriko P. Janausko pateikta minėto fakto interpretacija ir išvestos paralelės su šiandienos realijomis sukėlė auditorijoje susirinkusiųjų ovacijas.

 

 

 

2 il. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto docentas dr. Pranas Janauskas rengiasi skaityti pranešimą

 

Antrajame posėdyje (pirmininkavo dr. Irena Salenience ir dr. Džefris Sveinas) buvo perskaityti 5 pranešimai. Ypač didelio susidomėjimo ir klausimų sulaukė Anitos Čerpinskos pranešimas apie istorinių įvykių vaizdavimą 19 a. pradžios politinėse karikatūrose (žr. 3 il.). Populiariausios karikatūristų temos buvo Prancūzijos revoliucija ir Napoleono karai. Posėdyje pranešimus skaitė ir dvi Šiaulių universiteto mokslininkės: Rita Regina Trimonienė ir Birutė Salatkienė. Pirmoji pranešėja pristatė šiuo metu tarp Lietuvos istorikų labai populiarų prozopografinį tyrimų metodą ir pirmuosius jį tyrimams panaudojusius Aivą Ragauską ir Rimvydą Petrauską. Antroji pranešėja iš Šiaulių kalbėjo apie situacijos analizės metodą ir pateikė jo taikymo pavyzdį analizuodama vieno dvaro istoriją.

 

 

3 il. Anita Čerpinska skaito pranešimą apie istorinių įvykių vaizdavimą 19 a. pradžios politinėse karikatūrose

 

Trečiajame posėdyje (pirmininkavo doc. dr. Sandra Grigaravičiūtė ir habil. dr. Vitalijus Šalda) labai įdomus buvo kolegos iš Varšuvos Bohdano Cyviskio (Bohdan Cywiski) pranešimas apie trijų XIX a. autorių – Samarino, Kojalovičiaus ir Ordino – rusifikacijos programas, jų panašumus ir skirtumus. Samarinas savo darbuose kalbėjo apie latvių ir estų rusifikaciją, Kojalovičius – apie ATR gyvenusių tautų, o Ordinas – apie suomių. B. Cyvinskis pastebėjo visų jų bendrą bruožą – siekį rusifikuojamas tautas nuo ko nors išvaduoti, ir bendrą tikslą – parengti motyvaciją rusifikacijai. Didelį susidomėjimą sukėlė ir daug klausimų sulaukė Tatjanos Bartele pranešimas apie pirmąjį visų Rusijos tautų mokytojų suvažiavimą (1914 m. gruodžio-sausio mėn.). Istorikė surinko ir susistemino įvairių (publikuotų ir nepublikuotų) šaltinių medžiagą, atkreipė dėmesį į suvažiavimo metu mokytojų keltus reikalavimus, pasisakymus, kiekvienos tautos mokytojų priimtas rezoliucijas. T. Bartele pranešime pateikta informacija turėtų sudominti ir Lietuvos istorikus, nagrinėjančius mokytojų rengimo ir darbo problemas XX a. pirmojoje pusėje.

 

Antrąją konferencijos dieną posėdžiavo dvi darbo grupės, jose perskaityti 33 pranešimai. Pirmojoje grupėje pranešimą apie Lietuvos ir Latvijos mokyklų konvencijos įgyvendinimą skaitė ir Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto istorikė S. Grigaravičiūtė[2].

 

Pirmojoje darbo grupėje dalyvavusius Lietuvos istorikus ypač nustebino ir sudomino Talio Pumpurinšo (Tālis Pumpuriņš) pranešimas apie XX a. pirmosios pusės Latgalijos miestų heraldiką. 1921 m. Ludzos[3] miestelio herbe (buvo pateiktas svarstyti projektas; žr. 4 il.) buvo pavaizduotos svastikos. Daug klausimų sulaukė Dagnija Baltina, pristačiusi tyrimą apie sovietinės eros paveldą Latvijoje ir požiūrį į jį, ir Romualdas Apanavičius, parodęs lietuvių polifoninių sutartinių analogijas su Afrikos tautų atliekamomis melodijomis.

 

 

 

4 il. Ludzos miestelio herbo projektas, 1921 metai

 

Baigiamųjų diskusijų metu konferencijos organizatoriai dėkojo visiems atvykusiems į XVIII-uosius mokslinius skaitymus Daugpilio universitete Humanitarinių mokslų fakultete ir norėjo išgirsti nuomonę, kaip reikėtų ateityje organizuoti konferencijos darbą, nes dalyvių daugėja, jų tiriamų temų ratas plečiasi. Žodis buvo suteiktas visų universitetų bei tyrimų institutų atstovams, dalyvavusiems konferencijoje. Prieita prie bendros nuomonės, kad reikėtų siaurinti istorijos sekcijos tematiką bei problematiką. Istorijos sekcijos organizatoriams pranešėjai dėkojo už jaukią ir draugišką atmosferą, geras emocijas ir ypatingą istorikų vakarą.

 

Sandra GRIGARAVIČIŪTĖ

 

 

Nuorodos

 



[1] Dekanė turėjo omenyje tai, kad Rygos istorikai skeptiškai vertino pirmąsias daugpiliečių rengiamas konferencijas ir nenoriai jose dalyvavo. Tačiau kasmet rengiamų humanitarinių mokslinių skaitymų populiarumas augo ir Rygos humanitarams teko pripažinti, kad mokslinis gyvenimas vyksta ne tik Latvijos sostinėje; jų vis daugiau susirenka į konferenciją.

[2] Atliktas tyrimas koreguoja ir papildo lietuvių istoriografijoje esantį požiūrį į konvencijos pasirašymo ir nutraukimo priežastis, parodo iki tol tyrėjų nepastebėtas aplinkybes. Išskirti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo mokyklų srityje etapai: ikikonvencinis (1924–1930), konvencinis (1931–1937), pokonvencinis (1937–1940): tai galėtų būti tolesnių mokslinių diskusijų pagrindas.

[3] Ludza – miestelis Latvijoje.