„Istorija“. Mokslo darbai. 69 tomas
Benediktas ŠETKUS. Tarptautinis seminaras „Ko mes mokome apie mūsų kaimynus“
Spausdinti

 

 

1 il. Grupė seminaro dalyvių Rygos Natalijos Draudzinios gimnazijoje. Dešinėje – seminaro organizatorė Dzintra Liepina.

 

Prieš keletą metų Europos istorijos mokytojų asociacijos EUROCLIO kasmetinėje konferencijoje buvo iškelta mintis dėl glaudesnio istorijos mokytojų bendradarbiavimo įvairiuose Europos regionuose. Šią mintį pirmoji ėmėsi įgyvendinti Estijos istorijos mokytojų asociacija, pakvietusi susiburti bendrai veiklai Šiaurės ir Baltijos regiono valstybių istorijos mokytojus ir istorijos didaktikos specialistus. 2006 m. rugsėjo 22–24 d. Taline vyko pirmasis regioninis renginys – seminaras „Istorijos nacionaliniai egzaminai“ (jo iniciatorė Mare Oja, Estijos nacionalinis egzaminų ir kvalifikacijos centras), kuriame dalyvavo mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, Švietimo ministerijų atstovai iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Danijos, Ukrainos, Rusijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės, Norvegijos. Seminaro dalyviai turėjo progą aplankyti prestižinę Talino mokyklą, pabendrauti su istoriku ir valstybininku Martu Laru (Mart Laar), kuris skaitė paskaitą apie Estijos valstybės istoriją.

 

Pradėtą iniciatyvą pratęsė Latvijos istorijos mokytojų asociacija. 2007 m. rugsėjo 6–9 d. Rygoje ji surengė seminarą tema „Ko mes mokome apie savo kaimynus“ (What do we teach about our neighbours). Renginio tikslas buvo supažindinti Šiaurės ir Baltijos valstybių atstovus, kiek dėmesio skiriama jų šalies istorijai ir kaip ji pateikiama kitose minėto regiono valstybėse.

 

Seminare dalyvavo ir pranešimą apie bendradarbiavimo reikšmę istorijos edukacijos srityje perskaitė Europos istorijos mokytojų asociacijos EUROCLIO vykdančioji direktorė Joke van der Liurord (Joke van der Leeuw-Roord). Ji kėlė mintį, kad reikia sukurti specialų interneto tinklalapį ir jame pateikti žinių iš Europos istorijos bei išdėstyti regiono istorikų požiūrį į svarbius Europos istorijos įvykius. Tai padėtų skatinti bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą.

 

Latvijos politikos ir istorijos transformacijos buvo apžvelgtos Latvijos instituto direktoriaus Ojaro Kalninšo (Ojar Kalninš) paskaitoje. Tai, beje, nuolatinis tarptautinių istorijos konferencijų ir seminarų Rygoje lektorius, kurio visuomet klausomasi labai įdėmiai.

 

Seminare dalyvavo ir pranešimus skaitė atstovai iš Islandijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Rusijos (Archangelsko bei Sankt Peterburgo), Baltarusijos, Lietuvos (pranešimą apie kaimyninių valstybių įvaizdį Lietuvos istorijos vadovėliuose rengė ir skaitė istorijos mokytojas ekspertas Algirdas Gečas ir šio straipsnio autorius), Estijos ir Latvijos.

 

Klausantis pranešimų ir diskusijų metu kilo įvairiausių minčių ir, švelniai tariant, teko kai kuo nusistebėti. Lietuvos atstovams (dalyvavo istorijos mokytojai Valentina Satikaitė, Vida Pulkauninkienė ir Gintaras Kaselis iš Ukmergės, Algis Gečas iš Šilutės ir Vitalijus Fursovas iš Vilniaus bei dr. Linas Jašinauskas iš Švietimo plėtotės centro, VPU doc. Benediktas Šetkus) daugiausia nuostabos kėlė tai, kaip Baltarusijos vadovėliuose pateikta Lietuvos istorija, ypač – vidurinių amžių laikotarpio. Ko gero, ryškiausi du pavyzdžiai būtų tie, kad Vilnius traktuojamas kaip Baltarusijos (pamirštant Lietuvą) sostinė, o vietoje pavadinimo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vartojamas terminas „Baltarusių-lietuvių valstybė“. Skirtingai Lietuvos istorija (ypač 1940–1941 m. įvykiai) aprašoma ir naujausiuose Rusijos istorijos vadovėliuose. Vis dar esama skirtingų požiūrių ir Lenkijoje naudojamuose vadovėliuose, kuriuose Vilniaus ir Vilniaus krašto istorija pateikiama kitaip nei ją priimta vertinti Lietuvos istorikų.

 

Gana kontroversiškai nuskambėjo ir buvo vertinami kai kurių Skandinavijos atstovų siūlymai istorijos vadovėliuose rašyti apie tai, kas įvairių valstybių žmones sieja, o ne skiria. Kitaip sakant, buvo siūloma mažiau aiškinti mokiniams apie kitados vykusius karus ir konfliktus, o labiau akcentuoti tarpusavio darnaus sugyvenimo momentus. Taigi išeitų, jog dėl dabarties politinių siekių turime užmerkti akis istorinei tiesai – „pamiršti“, jog kitados mūsų protėviai stovėjo, kaip dabar sakoma, skirtingose barikadų pusėse.

 

Ir vis dėlto akivaizdu, kad istorijos mokymo turinys daugelyje valstybių yra koreguojamas atsižvelgiant į nūdienos aktualijas. Pvz., daugelyje valstybių pastaruoju metu daugiau pateikiama žinių iš islamo ir arabų valstybių istorijos, kadangi visoje Europoje daugėja išpažįstančiųjų islamą. Tolimojoje Islandijoje pradėta per istorijos pamokas teikti žinių iš Lenkijos istorijos, kadangi Islandijoje yra didelė lenkų bendruomenė. Dar vienas pavyzdys: kai kuriuose Olandijos istorijos vadovėliuose yra pateikiama narkotikų istorija, kadangi šioje šalyje jie plačiai vartojami.

 

Renginio dalyviai turėjo progą aplankyti Rygos mokyklas, pasikalbėti su moksleiviais apie istorijos naudą šių laikų visuomenei bei aptarti šio dalyko mokymo(si) problemas. Beje, šių eilučių autorius lankėsi dar carizmo metais Natalijos Draudzinios įsteigtoje gimnazijoje. Naudodamasis proga pasiteiravau mokinių apie įdomiausias ir reikalingiausias istorijos temas. Daugumą latvių mokinių atsakė, kad svarbiausia yra žinoti Latvijos istoriją, nors, kita vertus, daugelis iš jų savo ateitį siejo su gyvenimu Vakarų Europos šalyse.

 

Seminaro Rygoje metu pradėtą nagrinėti temą numatoma plėtoti ir ateityje. Planuojama parengti rekomendacijas istorijos vadovėlių autoriams, kaip turėtų būti reprezentuojama kaimyninių valstybių istorija, ketinama prisidėti prie Šiaurės ir Baltijos regiono valstybių istorijos vadovėlių autorių glaudesnio bendravimo ir bendradarbiavimo.

 

2008 m. rudenį numatoma surengti regioninį seminarą Danijoje. Kolegų iš Danijos manymu, viena iš temų galėtų būti apie tautinių mažumų istorijos prezentaciją istorijos vadovėliuose.

 

Benediktas ŠETKUS